Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija (IV): Nuosavybė, darbas ir laisvoji rinka

Nežinia, kas pirmasis teoriškai paaiškino privačios nuosavybės svarbą, tačiau ji kaip socialinė ir politinė vertybė yra laikoma svarbia (kaip bevertintume) nuo pačios pasaulio ir žmogaus atsiradimo pradžios. Istorija byloja, kad į jos reikšmę buvo žiūrima ne vienareikšmiškai. Tad išsiaiškinti krikščionių demokratų nuosavybės doktriną yra labai svarbu.

„Privati nuosavybė yra laisvosios rinkos pagrindas, užtikrinantis žmogui galimybę kurti ir naudotis savo kūrybos vaisiais, sukurti prekių, paslaugų ir kitokius mainus, tad formuoja žmonių bendriją, sąlygoja teisę ir teisingumą bei laisvą rinką. Savo ruožtu laisvoje rinkoje atsirandanti nuosavybės apsauga skatina visą bendrijos teisinės sistemos atsiradimą ir tobulinimą.“

Tai nėra frazė iš kokios nors liberalios socialinės programos. Tai baziniai teiginiai kurie, trumpai tariant, yra ir krikščioniškosios demokratijos ekonomikos ir rinkos funkcionavimo pagrindas.

Pirmas dalykas, kurį pastebės ir neįgudęs žingeidus pilietis, yra tai, kad pagarba nuosavybei yra net Dešimties Dievo įsakymų dalis – draudžiama vogti ir geisti svetimo turto. Nėra net išlygos į turto įsigijimo būdą, nepateisinama net vagystė, tarkime, socialinio teisingumo vardan.

Privačios nuosavybės samprata gvildenama teologų, bandžiusių apibūdinti visuomenės funkcionavimą, tekstuose. Tomas Akvinietis taikliai pastebėjo, kad žmonės labiau linkę rūpintis privačia negu vieša nuosavybe. Socialistai gal ir nesutiktų, bet Tomas Akvinietis tikriausiai buvo teisus, teigdamas ir tai, kad privati nuosavybė yra didesnis visuomenės taikos sergėtojas nei bendra nuosavybė. Pagunda savintis tai, kas yra bendra (o iš tikro – niekam nepriklauso), yra vienas iš visuomenės nesantaikos šaltinių.

Antra. Kalbant apie nuosavybės reikšmę visuomenėje galima teigti, kad krikščioniškoji demokratija kitaip nei socializmas ar liberalizmas nuosavybei suteikia solidarumą stiprinantį turinį. 

Socialinėje enciklikoje „Rerum Novarum“ 1891 m. popiežius Leonas XIII teigė, jog tai, kad žmogaus apdorotos žemės vaisiai tampa jo nuosavybe, yra teisinga, o prieštaraujantys šiam teiginiui atima iš žmogaus teises į tai, ką jis uždirbo. Teisinga ne tik tai, kad žmogus turi savo darbo vaisius, bet ir nuosavybės teise naudoja žemę, iš kurios juos išgauna. Nuosavybė taip pat užtikrina šeimos ir bendruomenės nenutrūkstamą egzistavimą, santykius tarp žmonių, kurie remiasi individualia, o ne teisiškai reglamentuota priverstine meile. Nuosavybė yra individo autonomijos garantija, ji sukuriama darbu ir tampa darbui naudinga. Kalbant kiek supaprastintai – žmonės gauna skirtingą nuosavybę, bet svarbu, ne kiek gauna, o kaip gautą ją sugeba panaudoti. Nuosavybė nėra, kaip teigia socialistai – išnaudojimo įrankis, tačiau nėra ir absoliutus gėris, kaip manytų liberalai. Visi sutinka, kad nuosavybė negali būti įgyjama, sukuriama ar naudojama neteisėtai – grobiant, išnaudojant vergų darbą ir pan. 

Tačiau pažiūrose į nuosavybę yra ir tos linijos, kurios dalina liberalizmą, socializmą ir krikščioniškąją demokratiją. 

Pirmasis pasidalijimas yra tarp socialistų ir likusių dviejų. Socialistinis mąstymas, kaip jau sakyta, nuosavybę laiko baziniu blogiu, kitos dvi – gėriu. Šventas Raštas patvirtina, kad žmogus turi nuosavybę, ji perkama ir parduodama, įvairiais būdais su ja daromas verslas. Daugybė įstatymų reguliuoja savininkų turto apsaugą bei naudojimą. Aštuntasis Dievo įsakymas, kaip minėta, draudžia nuosavybės vogimą. Kitose vietose kalbama dar detaliau, pvz., Mozės įstatymas labai smulkmeniškai apibrėžia turto apsaugą, kaip antai žemės ribų neliečiamumą. Nuosavybės palikimas kitoms kartoms taip pat laikomas savaime suprantamu dalyku. Kai kurie Švento Rašto interpretuotojai akcentuoja momentus, bylojančius, kad nuosavybės garantuoti neįmanoma be sutarčių laisvės. Kitaip tariant, neįmanoma laisva prekyba ir mainai be teisinės valstybės, kuri gina nuosavybę ir susitarimus.

Antrasis pasidalijimas jau tarp krikščioniškosios ir liberalios politikos atstovų. Sąmoningai pašalėje palikau konservatorius, apie kuriuos turėtų būti atskira kalba. Iš esmės stipriai gindami privačią nuosavybę ir rinką, jie stengiasi (beveik kaip liberalai) jai suteikti veikiau susitarimo nei prigimtinę prasmę. Kitaip tariant, nuosavybę reikia traktuoti vienaip ar kitaip, nes taip sutarta, Dievas čia niekuo dėtas. 

Nuosavybė, kaip jau irgi minėta, yra sukuriama darbu. Liberali ideologija sako, kad darbas yra vienas iš esminių, jei ne svarbiausias gerovės šaltinis. Aukštas darbo vertinimas liberalizmą, bent paviršutiniškai, supanašina su komunizmu.  Šiandien tokia pažiūra kritikuojama kaip sukurianti darboholizmą ir paminanti žmogiškąjį orumą, tačiau darbo – kaip doro ir pateisinamo nuosavybės kūrimo būdą formaliai (o gal populistiškai?) glorifikuoja dauguma politinių srovių, įskaitant krikščioniškąją. Kai kurios teorijos (nelabai cituotinos dėl rasistinių užuominų) bando teigti, kad būtent darbštumas buvo tas bruožas, kuris europiečius padarė iš esmės pasaulio valdovais. Būtent būdami žingeidūs ir agresyvūs, o priedo dar ir ganėtinai sekuliarizuoti, jie sugebėjo ne tik užkariauti pasaulį, bet tai pat didele dalimi primesti jam europietiškus politinio gyvenimo standartus. Apibendrinus nuomones galima „iškristalizuoti“ teiginį, kad darbas yra garbingas ir reikalingas žmogaus prigimčiai realizuoti, tačiau, viena vertus, nereikia tapti darbo (ir uždarbio) vergu, antra vertus, laikyti darbštumo dorybe, kuri atleidžia nuo kitų žmogiškų įsipareigojimų. Būtina pridurti, kad darbas čia suprantamas ne kaip vien kažkokio materialaus ar intelektualaus produkto kūrimas. Pavyzdžiui, auginanti vaikus motina atlieka labai dorą ir garbingą darbą, nors jis kiekybiškai ir nevertinamas.

Tad krikščioniškoji demokratija, kalbėdama apie darbą, turėtų būti pasiruošusi įgyvendinti keletą „politinių projektų“:

Pirma – kurti prielaidas žmonėms gyventi/dirbti pagal sugebėjimus ir pomėgius. Šioje vietoje dar kartą pabrėžčiau, kad gyventi nebūtinai reiškia dirbti. Yra ir kitokių prasmingo gyvenimo būdų, o darbas pats savaime nėra formaliai vienintelis pragyvenimo šaltinis (prisiminkime motinystę, tarnavimą tėvynės gynybai ir pan.) Net ir technologijos progresas veda į tai, kad darbas (kaip jį supranta visuomeninio gyvenimo tvarkytojai) vis mažiau lemia žmonių bendrijos išlikimą. Jei marksistai, teigę, kad civilizaciją (t.y. protingus žmones) sukūrė poreikis darbu keisti pasaulį, tai šiandien arba reikia kitaip traktuoti darbo sąvoką, arba pripažinti, kad formulė „kas nedirba, tas nevalgo“ turi būti mažų mažiausiai naujai interpretuojama.

Antra – sukurti socialinio solidarumo schemą, paremtą principu, kad kiekvienas žmogus yra vertybė ir gali/turi atrasti bei vykdyti savo gyvenimišką misiją. Politikai nesutaria, kas yra pagrindas žmogaus laimei – jo individualybė ar jo bendruomeniškumas. Kitaip kalbant, ar pradžioje yra žmogus, kurio norų ir ambicijų įgyvendinimas tiesiog verčia jį kurti šeimą, ginti gentį ir vėliau formuoti didesnes bendrijas, ar žmogus iš anksto yra bendrijos produktas, formuojantis savo norus pagal bendrijos galimybes ir poreikius. Liberalai (ir, sakyčiau, šiuo atveju – konservatoriai su socialistais) linkę manyti, kad reikia laikytis pirmosios aksiomos, gi krikščionys demokratai turėtų prisirišti prie antrosios. Pirmiesiems solidarumas yra iš reikalo, antriesiems – iš meilės.

Tad krikščioniškoji demokratija prisiima svarbią misiją formuoti meile artimui paremtą bendruomenę. Tai bene sunkiausias klausimas, todėl, kad skirtingos politinės srovės radikaliai skirtingai supranta visuomenę. Skalė realiai yra platesnė nei paminėjau ankstesnėje pastraipoje  – nuo „karo visų su visais“, klasinių prieštaravimų ir subsidiariai harmoningos bendrijos.

Nuosavybė ir veikla (vis dar darbas?) yra reikalingi, tačiau ne absoliučiai būtini minėtoms misijoms.

Dar vienas klausimas, betarpiškai susijęs su nuosavybe, darbu ir žmonių bendrijomis, yra laisvoji rinka. Nuo to, kokia rinka – tiesiog laisvoji rinka, socialiai orientuota rinka ar socialiai orientuota rinkos ekonomika – bus įdiegta, priklausys, kokiu keliu – liberalizmo, socializmo ar krikščioniškosios demokratijos – eina visuomenė.

Paplitusi nuomonė, kurią dažnai kultivuoja liberalai, kad tikrąją rinkos ekonomiką ir visą Europos klestėjimą pasaulyje sukūrė protestantizmas, tiesa, ne kaip tikėjimo raiškos forma, o kaip gyvenimo būdas. Tai, tačiau, veikiau išankstinė nuostata nei tiesa.

Liberalų dažnai cituojamas M. Weberis (1864–1920) apie XVII a. "kapitalistinę dvasią" rašė: 

"... pasaulietinė protestantų askezė ryžtingai neigė laisvą mėgavimąsi nuosavybe ir apribojo vartojimą, ypač prabangos reikmenų. Kartu ji išlaisvino materialinį pasipelnymą iš psichologinių tradicionalistinės etikos varžtų, ji sudaužė grandines, varžiusias pelno siekimą, šį siekimą ne tik legalizavo, bet laikė jį Dievo tiesiog pageidaujamu dalyku." Nežinia, kiek (kiekybiškai) kapitalizmą veikė tikėjimo raiškos forma, bet rinkos ekonomikoje nestigo protestantiškos ir (gal net daugiau) žydiškos įtakos. Kita vertus, geografinė padėtis ir technologijos matyt čia atliko savo „misiją“ reikšmingiau nei tikėjimas – didžiuosius geografinius atradimus pradėjo katalikai, labiausiai industrializuotuose Europos regionuose taip pat nedominuoja kokia nors protestantiškos kultūros ar papročių įtaka.

Laisvoji rinka turi daug krikščioniškai politinei doktrinai priimtinų bruožų. Ji kyla iš laisvų piliečių laisvų sprendimų, ji yra laisva nuo tiesioginio valdžios bei politikos kišimosi. Ekonomika laisva dar ir dėl to, kad rinka yra vieta, kurioje nėra prievartos, spaudimo ir įsakinėjimo; tai vieta, kurioje vyksta laisvas bendradarbiavimas. Rinkos ekonominėje sistemoje tikrieji valdovai yra vartotojai.

Tačiau visiškai liberali laisvoji rinka turi keletą trūkumų kurie neleidžia jos laikyti visiškai priimtina krikščioniškosios demokratijos atstovams.

Pirmasis, kurį palaiko ir socialistai, yra teiginys, jog laisvoji rinka yra konkurencija, o tai savo ruožtu egoizmu ir noru laimėti kitų sąskaita pagrįsta sistema. Ji funkcionuoja gerai tada, kai suderinami egoistiški interesai, o ne gera valia padėti vieni kitiems. Pradėdami verslą žmonės gali galvoti ar negalvoti apie tai, kaip jie padės bendrijai, bet visada galvoja, kokią naudą gaus iš savo dalyvavimo rinkoje. Naudos ieško ir vartotojai, kuriems rinka yra poreikius tenkinanti sistema, bet ne meilės objektas. Tiesa dar Adamas Smithas pastebėjo, kad  kalbama ne apie asocialų egoizmą, o būtent apie savo naudos siekimą kaip galimybę patenkinti kito poreikius, t. y. palaikyti su juo gerus santykius. Jeigu, pagal Smitho sistemą, kiekvienas būtų suinteresuotas vien tik savo gerove, tai sistema greitai žlugtų. Dėl anksčiau minėtų žmogiškų priežasčių ir nuosavybės sistema „susinormuoja“ taip, kad tarnaudamas sau žmogus tarnauja visai bendrijai.

Antras priekaištas, kurį socialistai ir krikdemai reiškia liberalams, yra kalbos apie laisvosios rinkos ir viso kapitalizmo godumą. Minėtasis M.Weberis savo rašiniuose stengiasi paaiškinti, kad kapitalizmo dvasia iš esmės skiriasi nuo ikikapitalistinio Romos aristokratų ar viduramžių žemvaldžių godumo jau vien todėl, kad rinka neleidžia godumui išsigimti. Tačiau tai veikiau prielaida nei įrodymas.

Krikščionys demokratai ir socialistai netiki nei vienu nei kitu. Socialistai, žinia, teigia kad kapitalizmas yra „iš esmės nepataisomas“ ir jo egoizmą bei godumą reikia tramdyti bent jau progresiniais mokesčiais. Krikščionys demokratai šia prasme išranda laisvos rinkos atmainą, kurią vadina socialine rinkos ekonomika, t.t. suteikia rinkai dar ir savotišką socialinės meilės dimensiją. Būtent socialinė meilė ar iš žmogaus prigimties kylantis solidarumas yra priešnuodis egoizmo ir godumo pagundoms.

Galima pridurti, kad Šventajame Rašte nėra kokių nors esminių priekaištų rinkai kaip tokiai. Apibendrinant galima teigti, kad laisvoji rinka yra žmogaus laisvės, orumo ir atsakomybės išraiška: aš atsakau už savo verslą, pats galiu priimti ekonominius sprendimus; šioje ekonominėje sistemoje kiekvienas pagal savo dovanas ir gebėjimus gali laisvai nuspręsti, kas geriausia jam kaip Dievo atvaizdui.

Šiandien nuosavybės, darbo ir rinkos klausimai nėra iki galo aiškūs. Gyvename tokioje sistemoje, kurioje liberalios rinkos pagrindu veikia daug socialistinių reguliavimo ir krikščioniškų dvasinio solidarumo elementų. Taigi nuosavybės bei rinkos pasaulis netobulas, nors neretai atrodo visai priimtinas.