Dykumos Tėvai. Poimenas: „Esu per menkas kalbėti apie dangiškus dalykus“

Poimenui priskiriami posakiai sudaro septintadalį viso abėcėlinio rinkinio. Gali būti, jog tai branduolys, iš kurio vėliau išaugo visa knyga. Poimenas ne kartą minimas ir kituose šio bei kitų rinkinių posakiuose. Nėra visiškai aišku, ar visų šių posakių autorius – tas pats Poimenas, nes toks vardas („Piemuo“) buvo dažnas Egipte. Neaišku ir tai, kuris Poimenas turimas galvoje: vienas Poimenas apie 370 m. buvo susitikęs Rufiną Pispire – jam, paskutiniojo IV a. dešimtmečio Skėtės senoliui, gerai tiktų posakiai, susiję su Antanu, Amonu, Pijoru, Pambonu ir Juozapu. Gal tai tas pats (o gal ir ne) Poimenas, kuris 408 m. išvyko iš Skėtės su septyniais broliais ir pergyveno Arsenijų (mirusį 449 m.). Jis palaikė ryšius su tais, kurie iš arti stebėjo Skėtės sunaikinimą: Jonu Neūžauga, Agatonu ir Moze. Labiausiai tikėtina, kad būtent šios Terenutyje gyvenusios grupės posakiai sudarė knygos pagrindą; atrodytų derama pradėti šį didžiųjų senolių posakių atminimą kaip tik besibaigiant pirmajam laikotarpiui.

Verta atkreipti dėmesį į Poimeno prisirišimą prie šeimos − minimi ne tik jo broliai, bet ir motina, sūnėnas ir jam giminingas vaikas. Egipto vienuoliams, siekiantiems dykumų laisvės, nuolat tekdavo nutraukti artimus ryšius su savo šeimų nariais ir kaimais.

1. Dar būdamas jaunas aba Poimenas kartą išėjo pas senolį paklausti jo trijų dalykų. Eidamas vieną iš jų pamiršo ir grįžo atgal į celę. Tačiau jau tiesdamas ranką pasukti spynoje raktą staiga prisiminė, ką buvo užmiršęs, ir palikęs raktą apsigręžęs vėl nuėjo pas senolį. Senolis jam tarė: „Greitai sugrįžai, broli.“ Tas atsakė: „Tiesdamas ranką pasukti rakto staiga prisiminiau, ką buvau pamiršęs, todėl nebeatrakinau durų, bet grįžau pas tave.“ Kelias buvo labai tolimas, todėl senolis jam tarė: „Poimenai, kaimenės piemenie, tavo vardas pasklis po visą Egiptą.“

2. Kartą Paesijus, abos Poimeno brolis, susidraugavo su broliu iš kitos celės. Abai Poimenui tai nepatiko. Jis pakilo, išėjo pas abą Amoną ir jam tarė: „Paesijus, mano brolis, vis kalbasi su kitais, ir aš nerandu ramybės.“ Aba Amonas atsakė: „Poimenai, ar tu dar gyvas? Eik ir sėdėk savo celėje, įsirašyk savo širdyje, kad jau visus metus esi kape.“

3. Kartą apylinkės kunigai atėjo į vienuolynus, kur gyveno aba Poimenas. Atėjęs pas jį aba Anubas tarė: „Pasikvieskime šiandien kunigus.“ Bet anas ilgai nieko neatsakė, tad aba Anubas įsižeidęs nuėjo. Sėdėjusieji greta Poimeno paklausė: „Aba, kodėl tu jam neatsakei?“ Poimenas tarė: „Tai ne mano reikalas, nes aš juk negyvas, o negyvėliai nešneka.“

4. Prieš abos Poimeno būreliui atvykstant į Egiptą, ten gyveno vienas labai garsus ir gerbiamas senolis. Bet kai abos Poimeno būrelis įsikūrė Skėtėje, visi apleido senolį ir ėjo pas abą Poimeną. Aba Poimenas dėl to labai sielvartavo ir sakė savo mokiniams: „Ką daryti su šiuo didžiu senoliu, juk jam labai skaudu, kad žmonės jį apleidžia ir eina pas mus, nieko vertus? Kaip galėtume senolį paguosti?“ Jis paliepė: „Paruoškite šiek tiek maisto, paimkite vynmaišį ir eime jo aplankyti, drauge pavalgyti. Taip jį ir paguosime.“ Jie įsidėjo maisto ir iškeliavo. Pasibeldė į senolio duris. Jas atidarė jo mokinys ir paklausė: „Kas jūs?“ Tie atsakė: „Pasakyk abai, kad Poimenas trokšta gauti jo palaiminimą.“ Mokinys viską persakė, bet senolis liepė pasakyti: „Eikite šalin, aš neturiu laiko.“ Bet jie, nepaisydami kaitros, neatlyžo, sakė: „Neišeisime, kol nepasimatysime su senoliu.“ Regėdamas jų nuolankumą ir kantrybę, senolis pasigailėjo ir atidarė duris. Jie įėjo vidun ir pavalgė su juo. Valgant senolis tarė: „Tiesa yra viskas, ką apie jus girdėjau, be to, matau, kad jūsų darbai šimtą kartų didesni“, ir nuo tos dienos tapo jų draugu.

5. Vieną dieną apylinkės taikos teisėjas panoro susitikti su aba Poimenu, bet senolis nepanoro jo matyti. Tada anas liepė suimti jo sesers sūnų ir įmesti į kalėjimą apsimetęs, kad šis yra nusikaltėlis, ir pasakė: „Jei senolis ateis jo užtarti, aš jį paleisiu.“ Sesuo verkdama atėjo prie Poimeno durų, bet šis jai nieko neatsakė. Tada ji priekaištavo jam tokiais žodžiais: „Akmenširdi, pasigailėk manęs, juk tai vienatinis mano sūnus.“ Bet Poimenas jai tik tiek atsakė: „Poimenas neturi sūnų.“ Tai išgirdusi, ji nuėjo. Sužinojęs apie tai, taikos teisėjas, pasiuntė Poimenui tokią žinią: „Jei tik tu man tarsi žodį, aš jį paleisiu.“ Senolis atsakė: „Teisk jį pagal įstatymus − jei jis nusipelnė mirties, nubausk mirtimi, jei ne – daryk, kaip išmanai.“

6. Kartą vienas brolis vienuolyne nusidėjo. Toje apylinkėje gyveno atsiskyrėlis, kuris jau labai ilgai niekur nebuvo išėjęs. Vienuolyno aba nuėjo pas atsiskyrėlį ir pasakė jam, kad brolis nusidėjo. Atsiskyrėlis paliepė: „Varykite jį lauk.“ Brolis paliko vienuolyną, išėjo į urvą ir verkė. Tuo metu keli broliai kaip tik ėjo pas abą Poimeną ir išgirdo jį verkiant. Užėjo, pamatė jo sielvartą ir pakvietė eiti kartu pas senolį, bet šis atsisakė, kalbėdamas, kad nori čia numirti. Atėję į abos Poimeno celę, broliai papasakojo jam apie vienuolį. Šis paliepė jiems eiti ir įdavė tokią žinią: „Sakykite, kad aba Poimenas tave kviečia.“ Tada brolis atėjo. Matydamas jo neviltį, aba Poimenas atsistojo, apsikabino jį, maloniai su juo elgėsi ir pakvietė pavalgyti. Paskui pasiuntė vieną iš savo brolių pas atsiskyrėlį, kad pasakytų: „Jau daug metų norėjau su tavimi susitikti, nes esu apie tave girdėjęs. Bet dėl tavo vangumo iki šiol nesusitikome. Tačiau dabar, jei tokia Dievo valia ir jei tu nori, pasivargink ateiti pas mane ir mudu pagaliau susitiksime.“ Senolis niekada neišeidavo iš savo celės, bet išgirdęs tokią žinią tarė: „Jei Dievas nebūtų senolio įkvėpęs, šis nebūtų pasiuntęs manęs pakviesti.“ Taigi jis pakilo ir išėjo pas Poimeną. Jiedu džiugiai apsikabino ir atsisėdo. Aba Poimenas jam tarė: „Kartą gyveno du žmonės, ir atsitiko, kad numirė abiejų giminės. Pirmasis paliko savo numirėlį ir nuėjo apraudoti kito.“ Išgirdęs šiuos žodžius, atsiskyrėlis prisipildė atgailos, prisiminė, ką padaręs, ir sakė: „Poimenai, tu pakilai į dangų, o aš nusileidau ant žemės.“

7. Daug senolių ateidavo pas abą Poimeną, o vieną dieną pas jį atėjo giminaitis, turintis vaiką, kurio veidas velnio galia buvo atgręžtas atgal. Vaiko tėvas, pamatęs, kiek daug aplink tėvų, apsikabino vaiką ir verkdamas sėdėjo prie vienuolyno. Tačiau vienas iš senolių išėjo laukan, pamatė jį ir paklausė: „Žmogau, ko verki?“ Tas atsakė: „Aš abos Poimeno giminaitis, tu matai, kokia nelaimė ištiko mano vaiką? Noriu jį nuvesti pas senolį, bet bijau, kad jis nepanorės mūsų matyti. Kiekvieną kartą sužinojęs, kad aš atėjau, jis liepia mane išvaryti. Bet dabar tu esi su juo ir aš išdrįsau ateiti. Susimildamas, Tėve, pasigailėk manęs, įsivesk vaiką į vidų ir pasimelsk už jį.“ Senolis pasiėmė vaiką vidun ir elgėsi, kaip jam liepė protas. Nėjo iš karto pas abą Poimeną, bet iš pradžių pas menkesnius brolius, kurių prašė: „Peržegnokite šį vaikelį.“ Kai visi jį peržegnojo, jis nuėjo pas abą Poimeną. Arba Poimenas nenorėjo jo žegnoti, bet kiti jį ragino tokiais žodžiais: „Daryk, kaip darė kiti.“ Tad jis dejuodamas pakilo ir ėmė melstis: „Dieve, išgydyk savo kūrinį, kad jis nepasiliktų priešo valdžioje.“ Kai vaiką peržegnojo, šis tuojau pat pagijo, ir jį sveiką grąžino tėvui.

8. Vieną dieną brolis iš abos Poimeno apylinkių išvyko į kitą kraštą. Ten jis sutiko atsiskyrėlį. Šis buvo labai geros širdies ir sulaukdavo daug lankytojų. Brolis jam papasakojo apie abą Poimeną. Išgirdęs apie šio dorybes, atsiskyrėlis panoro su Poimenu susitikti. Praėjo kiek laiko, brolis grįžo į Egiptą, o atsiskyrėlis atvyko aplankyti anksčiau pas jį viešėjusio brolio, nes šis buvo pasakęs, kur gyvena. Jį išvydęs brolis labai nustebo ir pradžiugo. Atsiskyrėlis jam tarė: „Prašau, gal malonėtum nuvesti mane pas abą Poimeną?“ Tad brolis nuvedė jį pas senolį ir pristatė šiam tardamas: „Tai didis žmogus, labai geros širdies, labai gerbiamas savo krašte. Pasakojau jam apie tave, tad jis atkeliavo norėdamas su tavimi susitikti.“ Aba Poimenas džiugiai pasitiko atsiskyrėlį. Jie pasisveikino ir atsisėdo. Svečias ėmė kalbėti apie Šventąjį Raštą, apie dvasinius ir dangiškus dalykus. Bet aba Poimenas nusuko veidą šalin ir nieko nesakė. Matydamas, kad Poimenas nieko neatsako, atsiskyrėlis nuėjo šalin didžiai susisielojęs ir tarė jį atvedusiam broliui: „Tokį ilgą kelią keliavau veltui, nes atvykau pas senolį, o jis net nepanoro su manim kalbėtis.“ Tada brolis įėjo pas abą Poimeną ir tarė: „Aba, tas puikus žmogus, garsus savajame krašte, atvyko čia dėl tavęs. Kodėl su juo nekalbi?“ Senolis atsakė: „Jis iš tiesų didis ir kalba apie dangiškus dalykus, o aš esu menkas ir kalbu apie žemiškus. Jei būtų man kalbėjęs apie sielos aistras, būčiau atsakęs. Bet jis šneka apie dvasinius dalykus, o aš jų neišmanau.“ Tada brolis išėjo laukan ir pasakė svečiui: „Senolis nenoriai šneka apie Šventąjį Raštą, bet kas nori pasitarti dėl sielos aistrų, jis atsako.“ Susigėdęs atsiskyrėlis grįžo pas Poimeną ir tarė: „Aba, ką man daryti, nes mane valdo sielos aistros?“ Senasis pasisuko į jį ir džiugiai atsakė: „Šįkart atėjai kaip pridera. Plačiai išsižiok klausdamas − aš tau pilną burną prikimšiu.“ Didžiai pamokytas, atsiskyrėlis jam tarė: „Išties tai teisingas kelias!“ Jis grįžo į savo kraštą dėkodamas Dievui, kad pasirodė vertas susitikti su tokiu didžiu šventuoju.

9. Kartą vyriausiasis apylinkės teisėjas liepė suimti vieną žmogų iš abos Poimeno kaimo. Visi suėjo pas senolį ir meldė, kad šis nueitų ir lieptų žmogų išlaisvinti. Tas atsakė: „Duokite man tris dienas, tada eisiu.“ Arba Poimenas taip meldėsi Dievui: „Viešpatie, nesuteik man šios malonės, nes jie man neleis čia pasilikti.“ Tada senolis nuėjo pas teisėją, o tas tarė: „Aba, ar tu užtari plėšiką?“ Senolis apsidžiaugė, kad jam nebuvo suteikta ši malonė.

10. Pasakoja, kad vieną dieną aba Poimenas su broliais vijo virves, bet darbas lėtai ėjosi, nes nebuvo, už ką nusipirkti pakulų. Vienas jų draugas apie tai papasakojo palankiai nusiteikusiam pirkliui. Aba Poimenas nemėgo gauti dovanų, nes iš to kyla daug keblumų. Bet pirklys norėjo kaip nors pasitarnauti senoliui: jis apsimetė pritrūkęs virvių, atsiuntė kupranugarį ir liepė jas išgabenti. Broliai atėjo pas abą Poimeną ir sužinoję, ką padarė pirklys, kalbėjo, norėdami jį pagirti: „Aba, jis paėmė virves, nors nebuvo jų pritrūkęs, tik norėjo mums pasitarnauti.“ Sužinojęs, kad pirklys pirko virves, nors jam jų nereikėjo, aba Poimenas paliepė broliui: „Kelkis, nusisamdyk kupranugarį ir parnešk virves atgal, o jei neparneši, Poimenas daugiau su jumis nebegyvens. Nenoriu daryti bloga žmogui, nenoriu, kad jis patirtų nuostolių ir atimtų iš manęs mano atlygį.“ Brolis su dideliais sunkumais išėjo ir jas parnešė, nes kitaip senolis būtų juos palikęs. Pamatęs virves jis apsidžiaugė tarsi didžiulį lobį radęs.