Vytis Valatka. Kinikų filosofija: amžinoji civilizacijos liga

Vienas įdomiausių ir originaliausių antikinės graikų filosofijos fenomenų buvo Antisteno ir Diogeno įkurta kinikų mokykla. Ji labiausiai išgarsėjo pirmuoju Vakarų minties istorijoje totaliu maištu prieš civilizaciją. Kinikai tvirtino, kad civilizacija naikinanti pagrindinį žmogiškosios prigimties bruožą ir esminę dorybę – saikingumą, užtikrinantį sveiką, ramų ir laimingą, o šiandieniniais terminais kalbant, kokybišką gyvenimą. Maža to, išsižadėjusi prigimtinio saikingumo, civilizacija pagrindiniu orientyru ir siekiniu iškelia žmogaus prigimčiai pražūtingą malonumų perteklių bei ne mažiau pražūtingas priemones jam pasiekti: turtą, šlovę, valdžią, kilmingumą etc. Malonumų ir jų medžioklės įrankių kultas – akivaizdi ir vartoti itin mėgstančios šių dienų civilizacijos yda bei liga. Kitaip sakant, iš esmės nieko naujo nevyksta po senute saule. Tad labai tikėtina, kad šios ligos antikinio varianto diagnozė ir siūlomos gydymo priemonės bus naudingos ir šių dienų žmogui.

Amžinosios ligos diagnozė

Pradėti galima nuo minėtosios, antikinį ir šiuolaikinį pasaulį jungiančios ligos, identifikavimo. Kodėl, pasak kinikų, malonumų pertekliaus vaikymasis yra tokia didelė yda ir tokia sunki liga? Kodėl, kaip minėjo Antistenas, „geriau išprotėti, negu mėgautis“? Atsakymą į šį klausimą pateikia kinikų atlikta subtili malonumų pertekliaus analizė. Ji pastebėjo vieną svarbų dėsningumą, kurį galima būtų įvardyti kaip „smagračio principą“. Šis dėsnis skambėtų taip: „kuo didesnį malonumų perteklių žmogus pasiekia, tuo didesnio malonumų pertekliaus jis trokšta ateityje“. Toks žmogus pamažu praranda prigimtinę laisvę, tapdamas malonumų pertekliaus vergu – jis nuolatos vaikosi malonumų, nuolatos jų geidžia, negalėdamas be jų gyventi. Tačiau joks malonumų perteklius nebegali žmogaus pilnai patenkinti, suteikti jam laimės – sielos ramybės ir nesudrumsčiamos palaimos – būseną. Malonumų besivaikantis žmogus kinikų taikliai palyginamas su sergančiuoju vandenlige: šį žmogų nuolat kamuoja troškulys, ir tas troškulys tuo didesnis, kuo gausiau jis patenkinamas. Toks žmogus nuolat nepatenkintas, nuolat kamuojamas nerimo ir baimės, jog niekada taip ir nepasieks trokštamo malonumų kiekio ar netgi dėl nelemtos likimo užgaidos praras ir tuos jau turimus malonumus.

Kinikų įsitikinimu, niekada nepakanka ir priemonių malonumų pertekliui pasiekti. Štai niekada nepakanka turto ir šlovės, nėra galo valdžios siekimui bei stiprinimui, ir niekada pamišėlis dėl sekso neranda tos paskutinės moters, kurios teikiamuose malonumuose galėtų nurimti. Tad jeigu taip, tai ir siekti minėtų psudovertybių ne tik visiškai kvaila, bet ir labai kenksminga.

Kitaip sakant, žmogiškoji prigimtis civilizacijoje sunkiai serga. Kad neatsėlintų mirtis, būtina tą ligą gydyti. Kokie vaistai gali įveikti chronišką malonumų ir jų priemonių vaikymosi tendenciją? Kinikų įsitikinimu, tėra vienintelis vaistas - sugrįžimas prie žmogaus prigimčiai būdingo saikingumo, kuris yra esminė žmogiškoji dorybė.

Maksimalus vartojimo mažinimas – tikrasis saikingumas

Omenyje turimas ne paprastas saikingumas, t. y. saiko visame kame jutimas. Kinikai kalba apie radikalų saikingumą – maksimalų poreikių apribojimą. Tokį saikingumo variantą šių dienų terminais galėtume įvardyti kaip maksimalų vartojimo sumažinimą. Kinikų įsitikinimu, tik minimalus maisto, gėrimo, meilės malonumų, drabužių, apavo ir kitų gėrybių kiekis tegali pilnai patenkinti žmogiškąją prigimtį. Tik minimalus šių gėrybių kiekis tegali suteikti žmogui savipakankamus malonumus, nevedančius į malonumų perteklių, pagal smagračio principą reikalaujantį vis naujų ir vis intensyvesnių malonumų. Kita vertus, minimalūs poreikiai – tai patys būtiniausi poreikiai, kurie iš esmės visada ir visur gali būti patenkinti. Na bent jau kinikų gyvenamajame pasaulyje – Antikinėje Graikijoje, kur švelnus klimatas ir dosni gamta neleidžia kinikui badauti ir šalti, o elementariu būstu gali pasitarnauti ir Diogeno taip pamėgta statinė.

Taigi radikalaus saikingumo dorybė leidžia apsiriboti pačiais būtiniausiais, tačiau visada lengvai patenkinamais poreikiais. Toks minimalus visada galimų patenkinti poreikių skaičius garantuoja nerimo ir baimės dėl ateities nebuvimą. Ši laisvė nuo baimės ir nerimo savo ruožtu užtikrina sielos ramybę ir gerą nusiteikimą. Tai, kinikų įsitikinimu, kaip tik ir yra tikroji laimė.

Maksimalus poreikių apribojimas garantuoja laimingą ir nerūpestingą gyvenimą Pasak kinikų, toks radikalus saikingumas – vienintelis vaistas civilizacijos ligai gydyti. Tačiau kaipgi pasiekti tą palaimingąjį saikingumą? Remdamiesi savo gyvenimo patirtimi, kinikai tvirtino, kad į radikalųjį saikingumą žingsnis po žingsnio atveda tik askezė.

Saikingumo pratybos

O kas gi yra toji kinikų askezė? Atsakymą mums pateikia pati pirmoji senovės graikų kalbos termino askēsis reikšmė – „pratybos“. Tai pratybos, stiprinančios ir grūdinančios tiek kūną, tiek sielą, išlaisvinančios žmogų iš aistrų ir ydų jungo, atpratinančios nuo nuolatinio malonumų siekimo.

Kinikai skyrė dvi askezės rūšis: kūno ir sielos askezę. Štai Diogenas mokė, kad pratybos būna dviejų rūšių – vienos jų skirtos sielai, kitos – kūnui. Abi pratybų rūšys puikiai papildančios viena kitą. Maža to, viena pratybų rūšis be kitos nepakankama. Kokias pratybas kinikai skyrė kūnui, o kokias – sielai? Atsakymą pateikia lakoniškas Antisteno fragmentas: „tam, kuris nori tapti dorybingu žmogumi, privalu stiprinti kūną gimnastikos ir ištvermės pratimais, o sielą – išsilavinimu ir auklėjimu“. Šiame lavinime ir auklėjime didelis dėmesys turi būti skiriamas mitams apie saikingumą praktikavusius herojus – Heraklį, Tesėją, Odisėją ir kt., t. y. tam, ką šiandien galėtume pavadinti sėkmės istorijomis. Tuo tarpu ištvermės pratyboms priskirtas mokymasis iškęsti karštį, šaltį, troškulį ir badą. Atskira kūno pratybų rūšimi laikytas fizinis darbas, kurį kinikai laikė svarbia moraline vertybe.

Kinikų įsitikinimu, tik fizinė ir dvasinė askezė tegali atvesti žmogų į radikalaus saikingumo dorybę. Štai pasak nežinomo kinikų autoriaus, saikingumas pasiekiamas pratybomis ir, priešingai nei yda, pats savaime neprasiskverbia į sielą. Patį šios dorybės pasiekimo procesą kinikai lygino su amatininko meistrystės įgijimu. Antai Diogeno teigimu, „galima pastebėti, kad kaip paprastuose amatuose, taip ir kituose menuose, žmonės besipraktikuodami pasiekia stebėtinos tobulybės ir miklumo – pavyzdžiui, fleitininkai ir atletai kuo labiau treniruojasi, kiekvienas savajame darbe, tuo didesnę sėkmę pelno, tad jeigu jie savo pratybas perkeltų ir į sielą, siekdami saikingumo, tos jų pastangos taipogi neliktų be naudos ir rezultato“. Kitaip sakant, nuolatinė askezė vainikuojama saikingo gyvenimo nuostatomis ir įgūdžiais, arba, vaizdžiai tariant, saikingumo dorybės meistryste.

Taigi, pasak kinikų, saikingume sėkmės tegalima pasiekti nuolatinių pratybų dėka. Maža to, saikingumo dorybė reikalaujanti askezės, kuri privalo tęstis visą gyvenimą. Kodėl taip ilgai? Ogi todėl, kad nebepraktikuojama, nebeugdoma saikingumo dorybė žingsnis po žingsnio ima nebeatsilaikyti prieš aistrų bei malonumų pagundą ir galiausiai užsimiršta bei išnyksta tarsi nebeskaitoma ar atmintyje nebekartojama „Iliados“ ar „Odisėjos“ eilutė.

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universteto Filosofijos ir komunikacijos katedros profesorius.