2015 m. gegužės 14 d. Valdovų rūmųose vyko konferencija-santalka „MISIJA – LIETUVA: valstybės ateities klausimai". Arche.lt pradeda publikuoti konferencijos dalyvių pranešimus. Pirmasis autorius - arche.lt senbuvis filosofas, teologas, verslininkas Mindaugas Kubilius.
Gerbiami Bičiuliai,
Savo pranešime iškelsiu klausimus ir
ieškosiu atsakymų į tvaraus gėrio kūrimo mūsų valstybėje perspektyvą. Kartu su
Jumis žengsiu filosofinio svarstymo keliu. Manau, kad kartais yra būtina išsivilkti
iš įprastų paviršutinių plepėjimų (apie Lietuvą, apie vertybes, apie Europą) išnarų
ir leistis į žmogaus prigimties gelmę, idant nušvistų būvio savimi ir savoje bendruomenėje
kelias.
Įvadas
Žmogus nori būti gyvas.
Žmogus tiesiog nori būti. Ir būti
gerai.
Juk didžiausia grėsmė žmogui – išnykti
nebūtyje: mirti užmaršty …be artimųjų, be garbės.
Kiekvieno mūsų valingos ir nevalingos
pastangos veiksnys yra būtent šis gyvasties lūkestis - BŪTI, o ne NEbūti.
Prisipažinkime, kad ir į šiandienos
susibuvimą Valdovų rūmuose mus atvedė pirmiausiai ne rūpestis valstybe, bet šis
būtinasis asmeninis poreikis ‘būti’. Ir tik todėl, kad mums savų žmonių
sambūvis ‘Lietuva’ išpildo šį būtiną būties gėrį, tik todėl siekiame vertai ir
kilniai įsibūti savo valstybėje - Lietuvoje, su Lietuva ir vardan Lietuvos.
Kūrėjo malonės, protėvių ir mūsų pačių
pastangų dėka ‘Lietuva’ gali tapti saviausiu ir geriausiu bendrabūviu,
leidžiančiu tarpti žmogui prigimtu kilniu ir laisvu būviu - kaip oriu garbingos
valstybės piliečiu.
Dar kartą pasiklauskime savęs ir
paieškokime savo sielose mus vienijančių bendrybių:
Kodėl šiandien mes esame čia Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų Rūmuose?
Kodėl Valdovai šiuos Rūmus kažkada pastatė?
Kodėl mums, šiuolaikiniams
demokratijos eiliniams, buvo svarbu šiuos Rūmus atstatyti ir, kaip anuomet
Valdovų laikais, vėl čia rinktis ir svarstyti apie mūsų valstybės ateitį?
Manau, pats bendriausias atsakymas yra
šis: todėl, kad mums, kaip ir mūsų Valdovams, reikėjo tveriančio Gėrio, žmogaus
prigimčiai savo Grožio, ir tvirto susivokimo – Tiesos: kas mes iš tiesų esame,
ir kaip galime sukurti savą tveriantį bendrabūvį. Atstatinėjome, pirmiausiai,
ne turistus pritraukiantį paveldo objektą; atstatinėjome pasididžiavimą savimi
sukeliantį simbolį: atstatinėjome Valdovus savyje!
Atbundančio valstybingumo aušroje
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mums piešė “Karalių pasaką”, o štai XX
amžiaus siausmų akivaizdoje poetas Vytautas Mačernis liudijo “karalių savyje”. O
gal tai ir yra visai ne pasaka, bet žmogaus prigimties ir sutelktos lietuviškos
savasties šauksmas?
Verta išgyventi savyje “pagal Dievo paveikslą ir panašumą” sukurtą kilniąją
prigimtį bei amžių bėgyje kartų sutelktą garbingą Lietuvos savastį, kad būtume
tuo, kas esą ir kurtume tai, kuo galime tapti.
Iš tiesų, tas vienas šventas žodis
‘Lietuva’ mums sukelia daug išgyvenimų. Visgi Tautos ir Valstybės tikrovė
patirtina ne tik jausmų lygmeniu. Šią mums savą tikrovę derėtų brandžiai
pažinti, idant deramai ir visavertiškai
toliau ją kurtume. Toliau ir bandysiu šį pažinimą išskleisti.
Apibrėžtys
Pirmiausiai susivokime pamatinių
apibrėžčių kraityje: savastis, tauta, valstybė, laisvė.
Čia Valdovų rūmuose mes susibuvome
todėl, kad bendrabūvis ‘Lietuva’ mums yra savas ir asmeniškai būtinas. Tai, kas
visiems bendrai sava ir vadinkime ‘savastimi’.
Kuo savastis yra labiau tverianti, tuo
ji labiau įvardijama kaip vis ‚ta pati‘ laiko ir aplinkybių kaitoje. Kitaip
tariant, tverianti savastis yra tapatybė. Todėl ir sakome, kad kaip tverianti
žmonių bendruomenė tauta turi tapatybę. Tautos gi tapatybė mus yra svarbi kaip
oraus gyvenimo laidas. Nes tauta yra istorijos bėgyje susiklosčiusios tapatybės
galia vienijama savų žmonių bendruomenė.
Valstybė gi yra savarankiškai tarpstanti
tauta. Tautos tapsmą savarankia nulemia tautos tapatybės, arba tautinės
savimonės, sankloda. Vienos tautos išlieka tautomis ir be aukščiausio
savarankiškumo lygmens - valstybės. Kitoms gi aukščiausio lygio savarankiškumas
yra būtina jų būvio sąlyga. Antraip, jos nelaiko save laisvomis.
Laisvė yra būtinas tiek asmens, tiek
bendruomenės siekis. Kuo aukštesnis asmens sąmoningumas, kuo yra tvaresnis ir
įvairiapusiškesnis bendruomenės narių tarpusavio susietumas (kitaip - tapatybė),
tuo visavertiškiau yra sutelkiamas bendrasis gėris kaip būtina tiek asmens,
tiek ir bendruomenės laisvės sąlyga. Asmens ir jo bendruomenės tapatybės
sklaida ir yra tapsmo savimi, t.y. laisvės sąlyga. Laisvi esame tiek, kiek
pažįstame, kas esą; ir tampame tuo, kas esą.
Taigi tauta yra laisva tiek, kiek jos
atstovai pažįsta, vertina ir kuria savo bendrabūvio pamatą (tapatybę). Ir jeigu
tauta sugebėjo susitelkti į valstybę, tai tauta tampa laisva kaip savo tapatybę
puoselėjančių piliečių bendrija. Piliečių valstybė ir yra Laisvė. Ją tvirtina asmens
ir bendruomenės savimonėje glūdintys ir jos tapsmą lemiantys veiksniai.
Kadangi siekiame pažinti mūsų Tautos
galią būti valstybe ir patiems tvirtintis kaip orių piliečių sambūvis, t.y. kaip
demokratija, pirmiausiai turime pažvelgti į patį pamatinį žmogaus gyvasties lūkestį
- laisvę.
Apie Laisvę
Nūdienos globalioje painiavoje privalu
nepasiduoti neišmanymui ir neapleisti prigimties pažinimo, kad brangios laisvės
neišmainytumėme į įvairaus vartojimo paskirties pakaitalus.
Pavyzdžiui, imkime „liberaliąją
demokratiją“ (lietuviškai – laisvąją demokratiją). Neišmanau, ką tai galėtų
reikšti. Klausiu: jeigu klasikiniai Atėnai kildino savarankų laisvų žmonių sambūvį
- demokratiją; tai kokią laisvę neša mūsų laikų pasaulėžiūra ‚liberalizmas‘? Ar
tai kaži kokia savita šiuolaikinė laisvė? Ar klasikinė orių ir dorybingų žmonių
demokratija, anot minėtos pasaulėžiūros puoselėtojų, yra nepakankamai laisva?
Atrodo, kad šių dienų ‚laisvė‘ tapo
globalia pastumdėle, kuri miega su kiekvienu tiek su pinigingesniu ir
galingesniu, tiek ir su tinginiu ar šaip nusikaltėliu.
Visgi mes keliame klausimą apie laisvę
kaip nekintančią žmogaus prigimties duotybę, tiksliai apibrėžiamą ir prigimtyje
deramai išgyvenamą dalyką. Vadinasi, ir savistovus laisvų žmonių sambūvis irgi yra
laisvas dėka nekintamos prigimties duoties, o ne dėl vienos ar kitos
pasaulėžiūrinės mados.
Todėl tiesiog būtina išsiaiškinti, kas
gi yra ta ‚laisvė‘?
Žinia, painiava kyla iš skirtingų žmogaus
prigimties ir jai savo gėrio sampratų. Juk laisvė ir yra žmogaus gėrio
puoselėjimas. Įprastai skelbiamės ‚esą laisvi‘, kai galime mums savu gėriu
neribotai džiaugtis. Paprastai tariant, kai darom, ką norim; o norim tai, kas
mums sava. Pasirinktas ar įteigtas, ar, bendriausia prasme, labiausiai
priimtinas gėrio kaupimas ir yra laisvės esmė. Esame laisvi tiek, kiek galime
kaupti ir aktualiai kaupiame mums savą gėrį.
Vadinasi, kiek yra skirtingų kaupimo
galimybių, tiek yra ir skirtingų ‘laisvės’ sampratų? Tikrovėje juk taip ir būna.
Ar tai reiškia, kad mums taip ir nelemta išsivaduoti iš painiavos apie
prigimties gėrį ir jam savą laisvę? Akivaizdu,
kad laisvai pasirinkto gėrio kaupimo būdas nebūtinai atveda į prigimties
tvarumą, suprask, sveikatą ir gerovę. Vieni su narkotikų pagalba laisvėdami
nusibaigia, kiti gi renkasi sveikesnius būdus ir, žiūrėk, pasiekia ramybę ir tvarią
gerovę. Taigi laisvės tikrumas visgi matuojamas žmogaus gerovės tvarumu.
Prigimties neapgausi.
Visgi išspręskime prieštaravimą: jeigu
laisvė reiškiasi kaip neribota kaupimo galimybė ir pats kaupimas, tuomet laisvė
negali būti ribota: jai nėra būdingas saikas; ji yra godi iš prigimties. Vadinasi,
besaikis vartojimas ir godus kaupimas irgi yra pateisinama žmogaus laisvės
raiška, pasireiškianti tiek pasikartojančiomis ūkio krizėms, tiek vis
nesibaigiančiais karais. Kita vertus, ar galima kitokia laisvės nei gėrio
kaupimas samprata? Ar neribotą kaupimą žadantis, tačiau piliečius savo kaupimo
priemone ar, geriausiu atveju, kampininkais verčiantis diktatorius irgi yra teisingas
išlaisvėjimo būdas? Lyg ir ne. Tai kas yra ta laisvė ir deramas laisvų žmonių
sambūvis – demokratija, kurios taip godojame?
Kaip jau ir tarėme, susižinojimas ir
susibuvimas su žmogaus prigimti ir būdinga savastimi sutelkia laisvės tvarumą. Todėl
laisvės pažinimo siekimas neišvengiamai mus atveda prie klausimo apie patį žmogaus
prigimties slėpinį.
Apie prigimtį
Tad pradėkim iš naujo nuo pamatinio
klausimo: kaip būti ir būti gerai?
Akivaizdu, kad gyvenimas yra
nuolatinis įvairiausio gėrio kaupimas. Sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be gerovės.
Savinamės veik viską, ką tik galime įsisavinti ir sukaupti į mielą kertelę.
Šitaip galime nusakyti ne tik medžiaginių gėrybių vartotojo gyvenimo būdą; bet
ir visą žmogiškąjį būvį. Tykiame vienuolyne Dievą garbinantis neturtėlis vienuolis
irgi kaupia. Jis teikia garbę Dievui ir viliasi sukaupti šventumo saiką
Amžinojo gyvenimo vardan. Vargiai ant duonos kriaukšlės skatiką sukrapštantis
tapytojas irgi yra laimingas, patirdamas palaimingą grožio jusmą, kuris aną
apima tapymo metu. Tiek malda, tiek ir kūryba plačiaja prasme irgi yra
gėrybinga prigimties sklaida ir, todėl, gerovės kaupimas.
Būtis pasireiškia kaip gerovės pažado
viltis; pažado, kuris mus skatina savojo gėrio kaupimui. Žmogus nuolat ieško pilnatvės.
Žmogus tiesiog negali būti be jam būtinų pilnatviškų patirčių. Žmogaus
prigimties sandaros pamatas yra gerovės viltis. Šios vilties išsipildymo žmogus
įnirtingai siekia visą savo gyvenimą.
Todėl žmogus nuolat savęs klausia: kaip
kuo ilgiau galėčiau išbūti sotumo būsenoje? Koks kaupimo būdas yra tvariausias
ir pilnatviškiausias? Klausimas kyla iš pačios prigimties gelmės, nes žmogus
negali nesiekti pilnatvės. Kitaip tariant, ieškome, kaip būtį štai tokiu pačiu
žmogiškiausiu būdu?
Kiekvieną akimirką siekiame įsibūti,
nes gyvastį kankina nyksmo ir mirties baimė. Žmonės yra itin imlūs bet kokiam
žinojimui ir bet kokiam gyvenimo būdui, kuris pasirodo geriausiai maldinantis
skausmingą nebūties netikrumą. Tikime bet kokia žinia ir bet kokia pasaka, - kad
tik išvengtumėme skausmingo netikrumo ir mąslaus visagriausmio klausimo – ar tikrai
tai yra Tiesa? Nes svarstymas kelia abejonę, o ši griauna tariamo žinojimo
iliuziją ir išbloškia laukan iš susikurptos patogaus gyvenimo būdelės. Todėl
kiekviena pastanga siekiame įsisavinti tai, kas veiksniausiai tvirtina patogų
buvimo būdą ir įvairiais būdais pildo prigimčiai būtiną pilnatvės troškimą.
Štai taip ir vyksta būtinasis savinimasis ir visokio gėrio kaupimas – dėl
žmogaus prigimties trapumo ir nuolat gręsiančio skurdo.
Čia kyla klausimas: koks gėrio kaupimo
būdas yra žmogiškiausias, tiesiantis tiesiausią kelią į prigimties kildinamą
laisvę?
Išminčiai sutartinai prisako: pažink
save ir sukaupk savo prigimtį. Nes tik sava sukaupta prigimtimi žmogus būva
tvariai ir pilnatviškai. Taigi ir žmogui
savintis privalu pirmiausiai ne išorinę gėrybę, kuri nėra jo atžvilgiu tvari (o
tik piešia tvarumo iliuziją galios ir turto turėjimo pavidalais); bet
tvariausią, kas žmogui yra duota prigimtyje: patį save ir savyje glūdintį būties
šaltinį – Kūrėją, visa ko Įbūtintoją ,viseto Tvėrėją ir viso Gėrio Šaltinį.
Žmogui saviausias kaupimo būdas yra
vidinio gėrio sukauptis.
Save kaupdamas ir pažindamas žmogus
ima pažinti Kūrėją, kuris savo kūrybos aktu įgalina žmogų būti ir kaupti save
prigimčiai tapačioje savikūroje. Tokiu būdu žmogus ima save vertinti ir savimi pasitikėti
kaip kuriančiu gėrio šaltiniu. Štai tokioje prigimčiai savoje savikūroje žmogus
tampa laisvas. Nes jis pasirenka save kaip pilnatvės šaltinį. Ne ribotą
pakaitalą, bet patį save. Štai tokį žmogų vadiname kilniu ir kilmingu - savo
vertę kildinančiu iš begalinio prigimties šaltinio. (Kokia didelė yra
saviapgaulė vadinti laisve ribotų gėrių kaupimą?)
Būti ir Kurti
Prigimtinis žmogaus panašumas į Kūrėją
atskleidžia žmogaus prigimties pamatą: būti reiškia kurti. Kuriantis žmogus
įsisavina patį prigimties šaltinį – Kūrėją ir pats tampa gerovės šaltiniu.
Kūryba čia suprantame pačia bendriausia gyvasties sklaidos prasme: savastingai
būnantis žmogus įdarbina visą tai, kas jam yra duota iš prigimties. Taigi savastingai
būnantis ir kuriantis žmogus yra orus. Jis nebėra tik godžiai gerovę įsisavinti
siekiantis skurdžius. Jis kaupia save pačiu kūrybos aktu; o tuo pačiu
kūrybingai ir deramai įsisavina tas išorines gėybes, kurios jam yra būtinos
būti oriai.
Bendrystė – prigimties
būtinybė
Iš galimų išorinių gėrybių būtiniausia
žmogui yra bendrystė. Bloga žmogui būti vienam. Nuo pat gimimo jis nepaliauja
trokšti mylinčio artumo, siekia dėmesio, siekia būti dėmesio centre. Nes žmogus
iš prigimties yra visuomeninė būtybė. Ši klasikinė filosofų įžvalga dera su pačio
Kūrėjo priesaku žmonijai: Mylėk savo artimą kaip save patį. Susibuvimas su kitu
žmogumi žmogui yra būtinas. Net atsiskyrėlis vienuolis maldoje susibūna ne tik
su Dievu, bet ir su visa žmonija. Bendrystė yra būtina prigimties tapsmo,
vadinasi, ir laisvės sąlyga. Vienas žmogus nėra laisvas žmogus. Tikrai laisvu
žmogus tampa tik darniuose santykiuose su jam savais žmonėmis.
Išvada: sambūvis ir laisvė
Iš čia galime daryti išvadą, kad
žmogus pagal prigimtį deramai būna tik orių, kuriančių (arba, plačiąja prasme, dirbančių)
žmonių bendrystėje. Tokių žmonių visuomenė tarpsta kaip vertai besiskleidžiančių
asmenų bendrija. Čia siekinys ‚vertai dirbti / kurti‘ tampa oraus pilietinio
būvio sąlyga ir visuomenės norma. Vadinasi, vertas bendrabūvis tarpsta kaip
nuolatinio asmens įgalinimo vertai sklaidai pastanga (subsidiarumo principas), o kartu ir visuotinai išgyvenama bei
branginama bendrystė. Žmonių tarpusavio dvasinis bei apčiuopiamas susietumas
tampa išgyvenamas kaip bendras gėris, kuris, kaip jau atskleidėme, iš prigimties
yra būtina prigimties sklaidos sąlyga.
Vadinasi, laisvė tampa išgyvenama kaip
prigimtinės asmens sklaidos ir darnos visuomenėje visuma. Laisvė kaip begalinio
kaupimo galimybė skleidžiasi ne godumu išorinėms gėrybėms, bet savo
neišmatuojamo prigimtinio orumo, neribotos kūrybinės sklaidos ir augančios
bendruomenės visumos tvirtinimu. Tik tokią pagal žmogaus prigimtį tarpstančią
visuomenę vadinčiau laisva, oria ir tikrai demokratiška. Čia bendrabūvio
institucijos yra bendrabūvio įgalintojos (o ne valdytojos), stropiai tarnaujančios
piliečiams. Ori demokratija remiasi dorybe, t.y. charakterio galia. Tuo tarpu
beatodairiškas išorinių gėrybių lyg kad būtinųjų žmogui verčių vaikymasis tėra tvarumo
iliuzija, žlugdanti pačią demokratiją.
Šią žlugdymosi dramą Vakarų pasaulyje mes
kaip tik stebime.
Nedarnūs sambūviai
Jeigu valstybę valdo vartojantys, ne
ją kuriantys žmonės, tuomet tokie tikrai kurps gerbūvį žemiškojo rojaus
iliuzijos vedini. Tokiam “rojui” yra būdingi turto nusavinimo mechanizmai su
painia mokestine sistema, sudėtingos visuomeninio
gyvenimo procedūromis, kurios suvaržo laisvų piliečių raišką ir sambūvį. Prieš
kelias dešimtis metų patyrėme tironišką žemiškojo socialistinio „rojaus“
statybą. Dabar gi ir vėl patiriame, kaip mūsų vakarietiška demokratija smarkiai
palinko į iliuzinių gerovės modelių, stingdančių piliečio laisvę ir galią kurti,
kurpimą. Parodoksalu, bet socializmu demokratiją sargdina pats kapitalizmas.
Nors vertės, taigi, ir kapitalo kaupimas yra būtinas žmogui, tačiau prigimčiai nedarnus
kaupimas žlugdo prigimtines galias ir stumia žmones į neįgalių išlaikytinių
fermas.
Kaip tai vyksta? Godžiai kaupiantis kapitalistas,
gausiai kredituodamas, kuria sau vartotojų rinką. Įnirtingai skiepijamas išorinių
gėrybių kaupimo būtinumas moraliai sargdina žmogų žemiško rojaus iliuzija. ‚Gerai
būti‘ ima nebesutapti su prigimtiniu priesaku ‚būti oriai‘, taigi, kurti. Piliečių
visuomenė susiskaldo į du lygiagrečius pasaulius: gerovės reikalaujančius
išlaikytinius ir jų globėjus, valdomuosius ir valdančiuosius, būtent, piliečius
ir valstybę. Valstybė tampa ‚šventa karve‘, kurios pagrindinis uždavinys - išlaikyti
‚socialinę piliečių gerovę‘. Tokia valstybė spėriai tampa galios
manipuliacijomis grįsto politinio turgaus įkaite ir nuosekliai ima klimpti į
moralinius kompromisus bei į dideles finansines skolas.
Šiuolaikinių Atėnų demokratijos
korupcija yra puikus pavyzdys. Neatsakingai gerovę kaupiančių vartotojų
finansavimas buvo vykdomas, viena vertus, neatsakingu kaupimu susirūpinusių
kapitalistų, kita vertus, žemiškojo rojaus iliuzija besivadovaujančių ES biurokratų.
Socializmas ir kapitalizmas čia plovė vienas kitam rankas. Dabar gi stebime
tragikomediją: išlaikytiniai graikai įnirtingai teigia turį teisę į ‚žemiškąjį rojų‘,
kurį jiems kūrė tie patys neatsakingi kapitalistai ir biurokratai. Juk toks
susitarimas ... tai kodėl nenurašo skolų, kad pradėtume žaidimą iš naujo?
Sprendimas su tvaria išeiga Atėnams ir
visai Europos Sąjungai yra vienas ir vienintelis: išsižadėti amoralių bei
nedarną sėjančių nuostatų ir grįžti prie tvariųjų demokratijos pamatų, kurie
buvo padėti tuose pačiuose Atėnuose. Esu įsitikinęs, kad toks siūlymas jau nėra
vienišo filosofo balsas tyruose. Tai – nesunkiai suvokiama būtinybė. Antraip,
kita kaupimo krizė sužlugdys Vakarų demokratiją galutinai. O mūsų sostinėse
įsiviešpataus islamistų ir putinistų pasaulio ordos. Jos yra labai panašios.
Lietuva gali ir turi puikią galimybę
nebeiti nykstančios demokratijos keliu ir imtis toliau kurti savo demokratiją
ant tvaraus oraus piliečių sambūvio pamato. Turime visas prielaidas. Tereikia
atsigręžti į tai, kas yra sava. Sava tapatybė yra asmens ir bendruomenės
laisvės pamatas. Štai čia ir vėl turime paklausti iš esmės: kokie veiksniai lemia
Lietuvos piliečių telkimąsis į savistovią Tautą? Ar tie veiksniai veda į orios
demokratijos ant klasikinių pamatų sukūrimo?
Bendrąją prasme, šimtmečiais esame
Vakarų lotyniškosios kultūros dalimi, persiėmę visais šioje kultūroje
tarpstančiais archetipais. Demokratija mums yra sava. Visgi nuosekliai turime
išryškinti ir savitą mūsų demokratijos
turinį, lemiantį piliečių savimonę ir savivertę. Kalba eina apie tvariąją lietuvišką
savastį – mūsų tapatybę.
Lietuviškoji savastis
Tai kas gi yra ta mūsų tverianti lietuviškoji
savastis, mūsų tapatybė? Iš tiesų, didis klausimas ... Nesileisiu į nepagrįstus
svarstymus. Nes ir atsakymas yra akivaizdus.
Erdvėje ir laike išsikristalizuojantis
bendrasis sambūvio gėris ir yra savastis. Savastis yra konkreti dvasinė apibrėžtis
– tai, ką mes visi šimtmečiais kartų kartose vertiname ir įsivardiname kaip
savą. Tai – tautoje, jos sutelktoje valstybėje istorijos bėgyje labiausiai vertinamas
dvasinis lobis, nurodomas simboliu ar jų sistema. Istoriškai ir aktualiai
įrodyta, kad tvariausias mūsų Tautos valstybingumo simbolis yra ‚Vyčio‘ ženklas.
Su visa pagarba Trispalvei, kurią pats esu sovietmečiu kėlęs, šis ženklas
neatspindi savasties. Atsitiktinis spalvų derinys negali būti dvasiniu savasties
simboliu. Be abejonės, Trispalvė yra verta didelės pagarbos kaip veik šimtametes
valstybingumo išlaikymo pastangas atspindintis ženklas. Tačiau tai – ne šimtametę
tvariąją savastį atskleidžiantis simbolis.
Tuo tarpu Vytis yra visada Lietuvos valstybingumo
simbolis. Ir dabar, Vytis yra mūsų herbas, spindintis ant kiekvienos valstybės
institucijos. Stebėtina, kaip mes, Lietuvos piliečiai, menkai ar visai
nepažįstame savo simbolio prasmės ir aktualios reikšmės ...
Indoeuropiečiai kariai antikinėje
Eladoje sukūrė demokratiją. Suvokime, kad šis senasis indoeuropiečių ir mūsų Tautos savastį nusakantis simbolis ženklina
tą patį šaltinį, kuris kildino laisvųjų žmonių sambūvį. Demokratiją juk sukūrė
dorybe orūs kariai, gyvenantis vardan garbingos pergalės. Demokratiją sutelkė
garbingo bendrabūvio ir garbingo žmogiškumo, siekiančio pačią Amžinybę, siekis.
Dorybė, t.y. charakterio galia, ir yra esminė demokratijos vertybė. Atpažinkime,
kad istorinis ir aktualusis Lietuvos Vytis yra charakterio galios nešėjas
vardan garbingo piliečių sambūvio. Atpažinkime savyje lietuviškąją savastį ir
telkime orumu klestinčią žmonių bendruomenę – demokratiją tikrąją šio žodžio
prasme.
Kvietimas
Darni, tvari orių žmonių demokratiją
nėra jokia ideologija. Tai - sugrįžimas prie savo šaknų, Dar daugiau –
lietuviškųjų šaknų. Tikiuosi, kad ir ši mūsų neformali piliečių santalka taps
pavyzdžiu ir paskata – grįžti savęsp link, žmogiškosios prigimties ir
lietuviškos savasties šaltinio.
Rinkimės šį auksinį ‚būties‘ kelią ir
kurkime orių, kilnių ir laisvų žmonių sambūvį – tvarią Lietuvos demokratiją.
Statykime prigimties Tiesa ir Gėriu
suręstus ir lietuviškos savasties Grožiu spindinčius Rūmus, kuriame gyvena savyje
orūs Valdovai - piliečiai. Drąsūs būti ir smarkūs Kurti. Tokia piliečių
valstybė yra nenugalima, spinduliuojanti pavyzdžiu tiek praskydusiems Vakarams,
tiek nuprotėjusiems Rytams.
Ir visai gali būti, kad Oskaro
Milašiaus vizija apie Atėnų demokratijos atgimimą kažkur Šiaurėje ims ir
išsipildys.
Telaimina mus visus Dievas.
0 komentarai