Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija (III). Socialinis teisingumas: kas teisėta, kas teisinga, ar viso to reikia?

Šventasis Raštas nepateikia jokio recepto, kaip užtrinti socialinį teisingumą ir kokia teisę turi galioti žmonių bendrijoje. Šventasis Raštas primygtinai nesiūlo ir pasaulietinei valdžiai kokiu nors universaliu būdu įgyvendinti socialinį teisingumą, t.y. susikurti savąjį nepriklausomą pasaulietinį receptą. Dar daugiau – Šventasis Raštas netgi neteigia, kad žmonijai socialinio teisingumo politika yra būtina.

Žmonės, ar bent jau ženkli jų dalis vis tik mano, kad socialinis teisingumas reikalingas, tad žmonių bendrija pati susikuria socialinio teisingumo politiką, kuri jau ekspertų valia gali būti laikoma krikščioniškąja demokratija ar kaip tik tokia nelaikoma.

Politikui klausimas yra iš pirmo žvilgsnio paprastas – ar stengtis padėti vargšams, ar stengtis, kad vargšų nebūtų? Kaip bepavadinsi politikus – kairiaisiais ar dešiniaisiais – jie tvirtins, kad strateginis tikslas yra sukurti bendruomenę, kurioje vargšų neliktų. O daryti tai galima skirtingais būdais. Vieni sakys, kad reikia tiesiog atimti ir dalinti, kiti – kad reikia naikinti „klasinę nelygybė“, dar kiti sakys, kad vargšai neišvengiami, juos reikia tiesiog šelpti arba aiškinsis kaip tai padaryti socialiai teisingu keliu. Liberali samprata socialinį teisingumą – būtinybę remti pelno nekuriančius ir savęs aprūpinti negalinčius individualus – laiko tam tikra neišvengiama blogybe, krikščionys – objektyvia realybe. Šiandien, atrodo, mes gyvename daugiau liberalaus, o ne krikščioniško socialinio teisingumo supratimo šviesoje.

Pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo Visuomenė užtikrina socialinį teisingumą, sudarydama sąlygas ir susivienijusiems, ir atskiriems žmonėms pasiekti tai, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas yra susietas su bendrąja gerove ir su valdymu. Taigi kalbama apie lygybę žmogaus orumo lygmenyje, bet ne piniginės storyje. Socialinės politikos tikslas, kaip minėta ankstesniame skyriuje yra ne lygiava, bet žmogaus orumo užtikrinimas, kokiam visuomenės sluoksniui žmogus bepriklausytų. Socialinė politika daug priklauso nuo valstybė ir bendruomenės tradicijų, negali būti aklai perkeliama iš vienos šalies, iš vienos bendrijos į kitą.

Formaliai socialinis teisingumas krikščioniškosios demokratijos požiūriu kyla iš supratimo, kad visi visuomenės individai yra unikalūs ir vertingi, žmogaus vertė ir santykis su teisingumu neturi priklausyti nuo jo fizinių ar protinių galių, bei kitų savybių, nulemiančių žmonių įvairovę. Valstybė turi ir gali padėti žmogui rasti savo kelią. Valstybės socialinė politika privalo siekti užtikrinti kiekvienam kuo geresniu būdu realizuoti savo žmogiškosios prigimties galimybes. Socialinė politika, nereto politiko supratimu, skiriasi nuo paprastos socialinės globos, kuri yra sąlygų sudarymas tiems, kurie negali savęs išlaikyti, nes negali dirbti, ar tiesiog darbo nesuranda.

Verta turėti galvoje, kad darbas ir už jį gaunamas užmokestis, kaip universalus gyvensenos modelis nėra Švento Rašto idėja. Tai veikiau europietiškos civilizacijos socialinis išradimas, teigiantis, kad sąžiningiausias ir prasmingiausias žmogaus gyvenimo būdas yra darbas (pasitarnavimas bendrajam gėriui) ir už jį gaunamas teisingas atlygis. Tuo būdu kiekvienas pasitarnauja bendrajam visuomenės progresui. Neeuropietiškos civilizacijos sąžiningo ir tauraus darbo, apmokamo pagal jo rezultatą, nelaiko didžiąja dorybe (beje ir Šventame Rašte darbas nėra aukštinamas kaip būtina sąlyga išganymui pasiekti).  Tiesa, kas nedirba te nevalgo, tačiau žmogus galiausiai lyg ir neturėtų būti suabsoliutintai vertinamas pagal tai, kiek jis dirbo ir ką „nudirbo“. Šventas Raštas nepasirašo po lozungu „Laisvė, lygybė, brolybė!“, leisdamas suprasti, kad tai nėra socialinė aksioma. Žmonės istoriškai nebuvo ir nepretendavo būti lygūs. XVI amžiuje atsirado tiems laikams netikėta idėja, jog visi žmonės yra lygūs. Anksčiau dominavo hierarchijos, kuriose savo vietą žmogus gaudavo vos gimęs ir paprastai likdavo joje visą gyvenimą. Hierarchijos neniekina ir krikščioniškoji ideologija, tačiau politikai, suprantama, šiandien nedrįstų suabejoti lygybės idėja. 

Grįžtant prie krikščionybės pakartokime, kad politikai, laikantys save krikščioniais, primygtinai pabrėžia, kad socialinis teisingumas gali būti pasiektas tik gerbiant prakilnų žmogaus orumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas. Visuomenė yra nukreipta į asmens gėrį. Kūrėjas mums patikėjo ginti ir didinti žmogaus orumą, kuriam labai ir atsakingai skolingi yra vyrai ir moterys visokiomis istorinėmis aplinkybėmis. Popiežiaus emerito Benedikto XVI enciklikoje „Deus Caritas Est“ teigiama, kad teisingumas yra sprendimas, kurį valstybė įgyvendinti privalo ir stengiasi, tačiau neturi jokio tobulo modelio. Tačiau aišku, kad teisingumas yra galiausiai tuo neteisingesnis, kuo jis labiau formalizuojamas ir biurokratizuojamas. Teisingumas, socialinė parama, socialinė globa, galiausiai ir žmogaus išganymas tobulame pavidale yra perdem individualūs dalykai, o juk jokia valdžia šito padaryti negali. Tad viena vertus turime pripažinti, kad nesukursime šioje Žemėje Dievo verti teisingumo, kita vertus suprantame, kad vien valstybės administracija nepakeis to, ką vadiname tikinčiųjų žmonių bendrija.

Vis tik interpretuojant socialinę pagalbą ar visą socialinę politiką, turimos galvoje visų pirma kažkokios pagalbos priemonės tiems, kurie negali dirbti ar pakankamai uždirbti. Socialinė pagalba tuomet gali pasireikšti išmokomis, darbo vietų kūrimu ir kitomis tradicinėmis politikos priemonėmis. Socialinį saugumą užtikrina ir galimybė vienytis į profesines sąjungas ir kitas socialinės savigynos grupes.  Įstatymai turi ginti darbuotojus nuo nepateisinamos darbdavių savivalės, užtikrinti saugias darbo sąlygas ir socialinę apsaugą.

Pelno siekimas, kaip minėta, nėra tikslas pats sau ar statistikai. Pelno siekimas turi būti saistomas socialinės atsakomybės, ekonomikos procesai neturi būti vertinami tik pagal stipriausių laisvos rinkos veikėjų interesus, bet turi būti atsižvelgiama ir jų padarinius socialiniam teisingumui. Valstybė gali imtis reguliavimo priemonių, kad augant ekonomikai ir vienam gyventojui tenkančio bendrojo vidaus produkto daliai, būtų sustabdytas  nenormalaus skirtumo didėjimas tarp turtingųjų grupių ir didžiosios nepasiturinčios visuomenės dalies, imtis priemonių, kad dauguma visuomenės gebėtų sąžiningu darbu užsidirbti orų šeimos gyvenimą užtikrinančių pajamų.

Istoriškai šiuolaikinė socialinė politika atsirado XIX amžiuje beveik tuo metu, kaip ir krikščioniškoji demokratija. Net ir tikslas buvo tas pats – politiškai išspręsti socialinės nelygybės ir visuomenės “sluoksniavimosi” klausimus. 

Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas padėjo pagrindus gerovės valstybės modeliui, sukurdamas pensijų ir išmokų fondą. Nepaneigsi, kad ketinimai buvo geri – ne tik padėti vargšams, bet ir atbaidyti juos nuo domėjimosi „proletarinėmis revoliucijomis“. Šiandien galima sakyti, kad socialinis modelis yra išsigimęs – Vakarų Europoje socialinėms reikmėms išleidžiama beveik  60 proc. biudžeto, silpnėja noras dirbti ir kurti bendrąjį gėrį, valstybė gi darosi vis labiau paternalistinė – atsakinga už vis daugiau žmogaus gyvenimo sričių, tačiau niekada neprisiima galutinės atsakomybės už skurdo ir socialinės nelygybės sumažinimą. Valstybės apmokama sveikatos apsauga, krizių sprendimas išmokomis galiausiai padaro žmones valstybės politikos eksperimentų įkaitais, o eksperimentai tampa ganėtinai brangūs. Socialinė apsauga kuria ne entuziazmą ieškotis darbo, o tiesiog nedirbti. Formaliai kuriamas veržlaus, vis kažko siekiančio ir norinčio pakeisti pasaulį žmogaus įvaizdis, o realiai norima tiesiog  formaliai nemokamos sveikatos apsaugos, nemokamo mokslo, dirbti mažiau, anksčiau išeiti į pensiją, turėti ilgesnes atostogas bei valstybės apsaugotus darbo santykius, vėliau vis augančią valstybės skolą. Žmogus sutinka gyventi tiesiog tingaus varguolio, neturinčio kuo nors rūpintis, gyvenimą. 

Politikai, laikę save krikščionimis vis tik imdavosi rizikos elgtis kitaip. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vokietijos kancleris pagal apibrėžimą krikščionis demokratas - Konradas Adenaueris sukūrė Vokietijos atgimimo stebuklą. Jo socialinę politiką trumpai būtų galima apibūdinti taip: jokių išmokų ir „premijų“ tiems, kurie gali išsiversti patys ir padorų gyvenimą užtikrinanti socialinė parama tiems, kam iš tikro jos reikia. Taip, kad vieni jaustųsi įsipareigoję dirbti, kiti – įsipareigoję nešvaistyti to, ką gauna ir dirbantiems netrukdyti dirbti. Beje, šiandien išmokų gavėjai bei skirstytojai mažiausiai domisi tomis „bitėmis“, kurios biudžetą suneša. Adenaueris išmokė gerbti ekonomikos milžinus, darbdavius ir didįjį verslą. Abipusė pagarba ir buvo tas socialinis solidarumas, kurio rezultatų galutinai nepribaigė visos vėlesnės „socialistinės“ valdžios ir „klasių kovos“ ideologai.

Ronaldas Reaganas be kitų laimėjimų įėjo į istoriją kaip labai specifinės socialinės politikos – reaganomikos sumanytojas. Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje JAV prezidentas, matyt, suvokė, kad valstybės išlaidų didinimas ir infliacija yra didele dalimi pataikavimo visuomenei produktas. Pataikavimo, už kurį moka visų pirma dirbantys ir kuriantys mokesčių mokėtojai. Tad buvo imtasi radikaliai mažinti mokesčių naštą, tuo pačiu sumažinant ir valstybės išlaidas, o tame tarpe – labiausiai švaistomas išmokas.

Buvusi Jungtinės Karalystės premjerė – Margaret Thatcher anuomet parašė knygą, savotišką strategiją besikeičiančiam pasauliui, pavadintą Statecraft. Šį žodį galima išversti ir kaip valstybės galią ir kaip valstybės išmintį. Baronienė Thatcher paaiškino, kad valstybės įtaka turi mažėti ten, kuri vieta atsiskleisti žmogaus iniciatyvai, o didėti tose sferose, kur tą iniciatyvą reikia ginti ir saugoti jos moralę. Taigi, valstybė turi ginti žmogų ir jo didžiuosius siekius, bet ne pataikauti kaprizams ir švaistymui. Vadinamoji globėjiška valstybė tėra ištižusi ir blogam skoniui nuolaidžiaujanti valdžios atmaina, tad ją reikia keisti teisinga ir garbinga valdžia. 

Šiandieniniams politikas reikia apsispręsti, kiek krikščioniška buvo šių didžiųjų politikų vizija ir kiek jie pasiryžę ją tęsti ar paneiginėti.

Grįžkime prie visuomenės solidarumo, kurį savaip matė Bismarckas ir Adenaueris. Galima sakyti, kad solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės. Solidarumas pirmiausia pasireiškia gėrybių paskirstymu ir atlyginimu už darbą. Jo prielaida taip pat yra pastangos kurti teisingesnei visuomenės tvarkai, kurioje būtų lengviau mažinti įtampas, o konfliktus spręsti derybomis. Solidarumas yra ypatingai krikščioniška dorybė. Dvasinėmis gėrybėmis ji dalijasi dar labiau negu materialinėmis. Žinoma, tai nauja erdvė diskusijoms. Ar tikrai derybomis spręsti konfliktus, ar konfliktų nekelti. Tačiau ar bekonfliktiškumas įmanomas.

Grįžtant prie to, kad socialinė politika ir teisingumas niekada nebus tobuli, galime vėl cituoti minėtą Popiežiaus Benedikto encikliką.

„Reikalinga ne viską reglamentuojanti ir valdanti valstybė, bet valstybė, kuri, vadovaudamasi subsidiarumo principu, dosniai pripažintų ir skatintų iniciatyvas, kylančias iš įvairių socialinių jėgų“. Subsidiarumo principas iš dalies reiškia, jog reikia palikti žmonėms vietos rūpintis vieni kitais. Tiesiogiai rūpintis. Tai arčiausia Šventojo Rašto ideologijos.