Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija (II): Žmogus ir valstybė. Pamatiniai principai

Politika kaip visuomeninė veikla sprendžia ne vieną visuomenei rūpimą klausimą, tačiau vienas svarbiausių yra kaip tą žmogų padaryti laimingą.

Aišku, kad kiekvienas yra ir turėtų būti savo laimės kalvis, tačiau žmogus savo noru deleguoja kai kurias savo laimės kūrimo funkcijas politikams, mes tai jie tvarko tuos bendrojo gėrio dalykus, tiesa, ne iki galo suprastus ir ne iki galo apibrėžtus. Kadangi bendrąjį gėrį ir laimės reikalus savaip tvarko taip pat ir Bažnyčia, neišvengiamai kai kuriose sferose savotiškai „persidengia“ religinė bendruomenė su valstybės politine bendruomene ir administracija, o taip pat religinio autoriteto ir valstybinės valdžios veikimo instrumentai.

Mes suprantame, kad „kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“, tačiau savo praktiniame gyvenime ne tik nesugebam atskirti Dievo ir ciesoriais kompetencijų, bet, kai tai nepavyksta, bandome aiškintis, kuris iš minėtų dviejų autoritetų yra aukštesnis.  Kodėl iki Apšvietos epochos Bažnyčia suteikdavo legitimaciją (karūną) politikams, be jos pritarimo politika buvo negalima, dabar – atvirkščiai – ar pasikeitimas buvo (yra?) pozityvus procesas ? / Kas viršesnis (ir dėl to turėtų būti nuolankesnis): valstybė turi įsileisti pas save Bažnyčią, ar Bažnyčia turi priimti valstybę?

Bandymų kurti krikščioniškas valstybes tikrai nestigo. Krikščioniška valstybe formaliai tapo Roma, tokiomis buvo įteisintos kryžiuočių ir jėzuitų valstybės, ilgai gyvavo formali Šventoji Romos imperija. Šiandien turime keletą valstybių, kurių pagrindiniame įstatyme pažymėta, kad jos katalikiškos – Malta, Kosta Rika, Monakas, Lichtenšteinas, dešimt Šveicarijos kantonų. Skandinavijos valstybės iki šiol turi formalią valstybinę religiją, tad irgi gali pretenduoti vadintis krikščioniškomis.

Politine problema virsdavo Bažnyčios santykis su monarchija – ar monarchija iš tikro yra „Dievo duota“? Ar Bažnyčia yra visuomenės administravimo institucija. Žinia, monarchus Bažnyčia savaip patvirtindavo. Vytautas Didysis taip ir netapo karaliumi, nes laiku negavo karaliaus karūnos, tuo būdu Bažnyčios santykis su pasaulietine valdžia vis tik egzistuoja ar bent jau anksčiau egzistavo. Nebuvo išspręstas ir Popiežiaus kaip valstybės autoriteto (ar tokio autoriteto negalimumo) klausimas.

Buvo laikai, kai popiežius, kaip valstybės vadovas net turėjo kariauti dėl savo teritorijos – egzistavo Popiežiaus valstybė. Tačiau tada neaišku, kaip Jėzaus valstybė „ne iš šio pasaulio“, gali turėti konkrečią materialią išraišką būtent šiame pasaulyje. Galima galvoti, kad žemiška mikrovalstybė Vatikanas yra šiai dienai pats geriausias kompromisas, apibrėžiant popiežiaus kaip visuotinės Bažnyčios galvos savotišką nepriklausymą jokiai valstybei. Tad Vatikanas teisiškai yra, tačiau dėl mažumo jo kaip ir nėra. Vatikano valstybė labai apdairiai nesistengia rodyti savęs, kaip įprastinės valstybės tarptautinėse organizacijose, pasilikdama sau daugiau stebėtojo, nei politinius sprendimus priimančios valstybės misiją.

Kitas nesusipratimų pavyzdys yra kokie nors Bažnyčios neva legitimuoti politiniai veiksmai, pavyzdžiui, Kryžiaus karai, ar karai, kuriuose naudojamas lozungas „Dievas su mumis“. Sakoma, kad karo metu iš Dievo niekas nesišaipo, tad svarbu, kaip yra su palaikymu tai ar kitai kariaujančiai pusei. Ar tai pateisinama, leidžiama, ar draustina?

Ne vienoje krikščionių demokratų politinėje programoje pažymima, kad Bažnyčia yra politikams moralinis autoritetas. Žinoma, tai nereiškia, kad autoritetu tampa visada Bažnyčios mokymas, galiausiai visai neaišku, kas yra pirmesnis – politikai seka Bažnyčia ar pastaroji prisitaiko prie „naujų realijų“? 

Mėginant suprasti, kiek oficialioji krikščioniškoji demokratija ir Bažnyčia yra artimos (ar tolimos), reiktų pasidomėti kai kuriomis aiškiai deklaruojamomis krikščioniškosios demokratijos pamatinėmis vertybėmis. 

Kalbant apie žmogaus sampratą, galima pradėti nuo to, kad žmogus krikščioniškosios demokratijos požiūriu nėra nei socialinė problema (kaip įsivaizduoja socialistai), nei hedonistinis pramogautojas, nei amžinas laisvas (liberalus) kovotojas konkurencinėje kovoje už būvį. Krikščioniškosios demokratijos politikos požiūriu žmogaus politinis gyvenimas yra kūrybinis procesas, kuriame žmogus turi galimybę realizuoti savo įgimtus sugebėjimus. Bendruomenės užduotis yra sudaryti sąlygas tiems gebėjimas atsiskleisti ir leisti per juos prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo. 

Visuomenė nėra nei nesibaigiančio socialinio-pilietinio karo laukas, nei tik bendrąjį vidaus produktą dauginantis fabrikas. Tai veikiau dvasinė bendrija, tad jos tikslas yra jėgos, proto ir širdies harmonija. Yra dalykai, kurių vertė išmatuojama lengvai (daiktai), kitų išmatuojama sunkiau (meno kūriniai), kiti neturi kainos (laisvė). Pasaulis nėra rojus, pasaulis nėra atsitiktinis chaosas. Kiekvieno žmogaus misija ne ieškoti laimės, bet ją kurti.

Krikščioniškosios demokratijos žmogus turi valią bei iniciatyvą, tačiau yra ir socialiai atsakingas žmogus. Gamyba ir turtas nėra vertybės pačios savaime, o kiek jos kuria. Turtas nėra galutinis tikslas, pasiturinti visuomenė yra galimybė, tačiau ne absoliutus tikslas. Tikslas veikiau tai, kaip tas turtas gaunamas ir kiek žmonės yra sąžinės komforte jį gauti ir didinti, nes tai yra vienas iš pasitenkinimo savimi galimybių. Darbas  turi būti matuojamas ne tik ūkiniu matu, bet ir dirbančio žmogaus orumo bei asmens vystymosi galimybių matais. Siekiama ne supriešinimo ir konkurencijos, o darbdavių ir dirbančiųjų harmonijos, nė viena kategorija nėra kuo nors doresnė ar socialiai išskirtinė. Darbdavystė toks pats amatas, kaip ir samdomas darbas.

Privati nuosavybė savo prigimtimi taip pat turi socialinę prigimtį. Ji įpareigoja savininką naudoti ją taip, kaip geriau atitiktų bendrojo gėrio kūrimo tikslus. Ekonominės plėtros procesas turi būti kreipiamas bendrai visuomenės gerovei. Socialiai atsakingos rinkos ekonomikos samprata grindžiama šiais principais: efektyvumu ir socialiniu teisingumu;  privačia nuosavybe, iniciatyva  ir užimtumu; asmenine kiekvieno žmogaus atsakomybe; socialine partneryste ir papildomumu (subsidiarumu); valstybės vykdomu reguliavimu, turinčiu subalansuoti visų bendruomenių ir visuomenės sluoksnių padėtį bei socialinį saugumą, kiekvieno jos nario galimybes apsirūpinti būstu, įgyti išsilavinimą ir profesinį pasirengimą, gauti reikiamas socialines paslaugas. Mokesčių sistema kuriama ne suvienodinimui, o visuomenės harmonijai ir socialiniam teisingumui, nes ne viskas pinigais matuojama. Sėkmingą valstybės valdymą, spartesnę ūkio ir ekonomikos plėtrą, socialinę gerovę bei teisingumą lemia ne tik visuomenės narių išsilavinimo lygis, bet ypač tai, kiek jie laikosi moralės ir dorovės normų, įstatymų. 

Žmogus iš prigimties yra klystantis, jo galimybės ribotos, ne visa tiesa jam prieinama. Jis nepajėgus sukurti absoliučiai tobulos visuomenės, tuo labiau jos negalima kurti prievarta. Tobulesnę, žmoniškesnę visuomenę įmanoma kurti tik kiekvieno asmens laisvės sąlygomis, jam suvokiant atsakomybę už save patį ir visuomenę.

Tad gal iš tiesų galime ne atskirti, kas Dievo – Dievui, o kas ciesoriaus – ciesoriui, bet abu dalykus harmonizuoti.

Visuomenė, o galiausiai ir valstybė yra organizuota remiantis keliais pamatiniais principais. Dažniausiai minimi šie:

Subsidiarumas: „mažas pirmiau nei didelis“, „privatus pirmiau nei valstybinis“. „Ką gali atlikti pats ir atlik, ką gali atlikti grupė, tegu ir atlieka. Valstybė pasitelkiama – kai negalima be jos.“ Praktiškai tai reiškia, kad kiekvienas žmogus iš esmės imasi atsakomybės už savo galių realizavimą, o bendruomenė ir valstybė yra ne diktuojanti „žaidimo taisykles“, bet padedanti įgyvendinti žmogiškosios prigimties poreikius ir nustatanti individų tarpusavio bendravimo taisykles. 

Laisvė ir lygybė: būti laisvam – tai gyventi harmonijoje su kitų asmenybių laisve. Lygybės samprata krikščioniškojoje demokratijoje skiriasi nuo socialistų sampratos, kad visi turi lygiai gyventi. Krikščioniškoji demokratija sukuria lygias galimybes žmonėms optimaliai realizuoti savo įgimtąsias savybes. Gyvenimas nėra kova už būvį, o veikiau solidarumas. Ne visos visuomenės kuriamos vertybės, kaip jau minėta, yra tiksliai kiekybiškai apskaičiuojamos, tad ir mokesčiai yra ne tam, kad sulyginti fiziškai ir materialiai, o tam, kad savotiškai apmokėti nematerialią kūrybą ar už ją, kaip padedančią kurti materialią“, savotiškai atsilyginti. Tad solidarumas yra daugiapusis – stiprieji remia silpnųjų išgyvenimą, pastarieji sudaro stipriesiems galimybes dirbti ir uždirbti.

Rinkos ekonomika yra būtinai socialiai orientuota, t.y orientuota į žmogaus įvairiapusę gerovę, o ne į kiekybinius materialios gerovės rodiklius. Visuomenė sukurta ne kaip BVP gaminantis fabrikas, o kaip dvasinė bendrija, tad ekonomikoje svarbi socialinė atsakomybė už visus visuomenės narius. Bendrąjį vidaus produktą kuria žmonės, o politikų misija – nustatyti produkto kūrimo būdo ir jo rezultatų skirstymo prioritetus, gaminama ne beasmenei rinkai, o dvasingai ir moraliai atsakingai žmonių bendrijai, kitaip kalbant – bendrajam gėriui.

Bendrasis gėris. Tai bendruomenės kuriama būsena, suvokiama kaip visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti visapusiškiau ir lengviau tobulėti tiek visuomenės grupėms, tiek paskiriems nariams. Bendrojo gėrio sąlygos apima pagarbą asmeniui, socialinę gerovę ir visuomeninę taiką. Bendrojo gėrio vardan politinė valdžia be išlygų privalo gerbti neatimamas žmogus teises. Suprantama, kad nepateisinamai didelė ekonominė ir socialinė nelygybė tarp visuomenės narių pažeidžia į skurdo užribį nustumtųjų orumą,  kelia papiktinimą ir griauna jau minėtą visuomeninę taiką.

Taika ir saugumas yra bendrojo gėrio dalys. Visuomeninės  taikos pagrindas – tai tiesa ir teisingumu grindžiamos tvarkos tvarumas. Teisingo įstatymo valdžia, tikroji visų lygybė įstatymui ir viešajai tvarkai bei asmens saugumas yra būtini bendrojo gėrio elementai.

Galima sakyti, kad ir kitos ideologijos remiasi panašiai vadinamomis vertybėmis, bet jų turinys yra kitoks. Nesunku patikėti, kad suminėti principai nėra vien tik teorinės abstrakcijos. Reali bendruomenė gali turėti ir nepilnai įgyvendintus pamatinius principus, tad gali būti ne pilnai, o dalinai orientuota į krikščioniškosios demokratijos bendrojo gėrio idealą. Tame nėra nieko nuostabaus, pamatiniai principai gali būti laipsniuojami. Bet apie tai dar kalbėsime kituose šio ciklo rašiniuose.

Pagaliau valstybė, funkcionuojanti pagal krikščioniškosios demokratijos principus, turi, kaip sakoma ne vienoje krikdemų politinėje programoje, įgyvendinti socialinio teisingumo principus, užtikrinti asmens garbe ir orumu pagrįstą žmogaus teisių apsaugą religijos išpažinimo laisvės, tautinės savimonės bei socialinėje srityse. Valstybė privalo remti vertybinio visuomenės ugdymo ir švietimo programas, valstybė privalo siekti socialinio sutelktumo ir neleisti formuotis socialiai atstumtųjų sluoksniui. Ji taip pat privalo užtikrinti asmens apsaugą nuo kitų asmenų manipuliavimo jo laisva valia.

Žmonių valstybė niekados nebus tobula dėl daugelio priežasčių (dėl to ir iki šiol tobula nebuvo). Tad kurdami žmonių valstybę turime žinoti jos ribotas galias ir laikinumą. Žmonės žino, ko nori, Dievas žino, ko reikia, nesutapimas gali būti, ir jis bus. Piktnaudžiauti Dievo valia, kaip žinia, negalima.