20. Abos Sizojaus
paklausė: „Jei brolis nusideda, juk tikrai jis turi
atgailauti metus?“ Tas atsakė: „Tai sunku pasakyti.“ Svečiai
paklausė: „Šešis mėnesius?“ − „Tai labai daug.“ − „Tai kiek? Jei brolis nupuola tada, kai rengiama agape, gal jam tiesiog ateiti į agape
drauge su kitais?“ Senolis atsakė: „Ne, jam reikėtų kelias dienas
atlikti atgailą. Bet tikiu, kad jei tas žmogus atgailaus iš visos širdies,
Dievas vėl jį priims jau po trijų dienų.“
21. Vieną dieną aba
Sizojus atkeliavo į Klismą ir pas jį atėjo keli pasauliečiai. Jie labai daug
kalbėjo, bet jis jiems nieko neatsakė, netarė nė žodžio. Vėliau vienas iš jų
tarė: „Kam jūs trukdote senoliui? Jis juk nevalgo, todėl
negali ir kalbėti.“ Senolis atsakė: „Aš valgau tada, kai prireikia.“
22. Aba Juozapas paklausė
abos Sizojaus: „Ar ilgam žmogus turi užgniaužti aistras?“ Senolis
atsakė: „Nori žinoti, ar ilgam?“ Aba Juozapas atsakė: „Taip.“ Tada senolis jam tarė: „Jeigu aistra tave kamuoja,
užgniaužk ją iš karto.“
23. Brolis paklausė abos
Sizojaus iš Petros, kaip reikia gyventi, ir šis jam atsakė: „Danielis yra pasakęs − nevalgyk
troškimų duonos“(plg. Dan 10, 3).
24. Apie abą Sizojų
pasakojo, kad būdamas celėje jis visada užsidarydavo duris.
25. Vieną dieną arijonai
atėjo ant šv. Antano kalno aplankyti abos Sizojaus ir pradėjo kalbėti apie
tikrąjį tikėjimą. Senolis jiems nieko neatsakė, tik pasikvietė mokinį ir jam
tarė: „Abraomai, atnešk man šventojo Atanazo knygą ir
paskaityk ją.“ Tada jie nutilo, nes jų erezija buvo atskleista, ir jis juos
pasiuntė eiti ramybėje.
26. Vieną dieną aba
Amunas iš Raitu atėjo į Klismą susitikti su aba Sizojumi. Pamatęs, kad aba
Sizojus sielvartauja palikęs dykumą, aba Amunas jam tarė: „Aba,
kam sielvartauti? Ką tu pasenęs darytum dykumoje?“ Senolis liūdnai pamąstė apie
tai ir tarė: „Ką tu man sakai, Amunai? Ar man dykumoje neužteko
vien tik sielos laisvės?“
27. Abai Sizojui vieną
dieną sėdint savo celėje, į duris pasibeldė jo mokinys, norėdamas kažko
paklausti. Aba Sizojus šūktelėjo jam: „Eik šalin, Abraomai, neik vidun.
Nuo šiol neturiu laiko pasaulio reikalams.“
28. Brolis paklausė abos
Sizojaus: „Kodėl iškeliavai iš Skėtės, kur gyvenai su aba
Oru, ir apsistojai čia?“Senolis atsakė: „Kai Skėtėje pagausėjo žmonių,
išgirdau, kad mirė Antanas, pakilau ir atkeliavau prie šio kalno. Pamatęs, kad
vieta tyki, trumpam čia apsistojau.“ Brolis paklausė: „Ir kiek
jau čia esi?“ − „Septyniasdešimt
dvejus metus.“
29. Dar jis sakė: „Tam, kuris tavimi rūpinasi, negalima įsakinėti.“
30. Brolis paklausė abos
Sizojaus: „Jei mums einant keliu vedlys paklysta, ar turime
jam tai pasakyti?“ Senolis atsakė: „Ne.“ Brolis vėl paklausė: „Tai turime jam leisti mus paklaidinti?“ Senolis atsakė: „Kaipgi kitaip? Negi imsi lazdą ir pradėsi jį mušti? Pažinojau brolius,
kuriuos vedlys visą naktį vedžiojo, klaidino. Jų buvo dvylika, visi suprato,
kad pasiklydo, bet nė vienas to nepasakė. Išaušus vedlys suprato paklydęs ir
tarė jiems: „Atleiskite man, aš paklydau“, o jie atsakė: „Mes tą žinojome, bet tylėjome.“ Tai išgirdęs jis prisipildė nuostabos ir
tarė: „Net mirties pavojuje broliai susivaldo ir
nekalba“, ir pagarbino Dievą. Kelias, kurį jie nuėjo pasiklydę, buvo dvylika
mylių.“
31. Kartą saracėnai
apiplėšė senolį ir kitą brolį. Senolis išėjo į dykumą paieškoti ko nors
valgoma, pamatė kupranugario mėšlo ir perlaužęs jo gabalą rado viduje kelis
miežio grūdus. Vieną grūdą jis suvalgė, o kitus sugniaužė saujoje. Atėjo
brolis, pamatė jį valgantį ir tarė: „Ar tai artimo meilė − radai maisto, pats valgai, o manęs
nepakvietei?“ Aba Sizojus atsakė: „Nepadariau tau skriaudos, broli,
štai tavo dalis, saugojau ją delne.“
32. Pasakojo, kad aba
Sizojus Tėbietis gyveno Arsinojaus Kalamone. Kitoje lavroje susirgo dar vienas
senolis, ir aba Sizojus labai nuliūdo, apie tai sužinojęs. Aba Sizojus buvo
pratęs pasninkauti po dvi dienas iš eilės, tad vieną dieną jis visai nieko
nevalgė. Sužinojęs apie ano senolio ligą, jis tarė sau: „Ką
daryti? Jei nueisiu jo aplankyti, bijau, kad broliai mane privers valgyti, bet
jei palauksiu rytojaus, bijau, kad jis mirs. Štai ką padarysiu: nueisiu
aplankyti, bet nieko nevalgysiu.“ Taip jis toliau laikėsi pasninko, vykdydamas
Dievo įsakymą, bet nešvelnindamas savo gyvenimo Dievo vardu.
33. Vienas iš tėvų
papasakojo, kad kartą aba Sizojus iš Kalamono norėdamas įveikti miegą pakibo
virš Petros bedugnės. Nusileidęs angelas jį iš ten perkėlė ir liepė daugiau
taip nesielgti ir kitų nieko panašaus nemokyti.
34. Vienas iš tėvų
paklausė abos Sizojaus: „Jei man būnant dykumoje ateina barbaras manęs
užmušti, ir aš pasirodau už jį stipresnis, ar man jį užmušti?“ Senolis jam
atsakė: „Ne, palik jį Dievui. Tiesą sakant, kad ir kokie
išmėginimai žmogų ištiktų, visada reikia sakyti: „Taip
man atsitiko už mano nuodėmes“, o jei ištiktų kas nors gera, sakyk: „Tai Dievo apvaizda.“
35. Brolis paprašė abos
Sizojaus Tėbiečio: „Tark man žodį“, o tas atsakė: „Ką man tau sakyti? Aš skaitau Naująjį Testamentą ir klausau senolių.“
Vertė Rasa Drazdauskienė
Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.
0 komentarai