Dykumų tėvai. Sizojus (III): „Nevalgyk troškimų duonos“

20. Abos Sizojaus paklausė: „Jei brolis nusideda, juk tikrai jis turi atgailauti metus?“ Tas atsakė: „Tai sunku pasakyti.“ Svečiai paklausė: „Šešis mėnesius?“ − „Tai labai daug.“ − „Tai kiek? Jei brolis nupuola tada, kai rengiama agape, gal jam tiesiog ateiti į agape drauge su kitais?“ Senolis atsakė: „Ne, jam reikėtų kelias dienas atlikti atgailą. Bet tikiu, kad jei tas žmogus atgailaus iš visos širdies, Dievas vėl jį priims jau po trijų dienų.“

21. Vieną dieną aba Sizojus atkeliavo į Klismą ir pas jį atėjo keli pasauliečiai. Jie labai daug kalbėjo, bet jis jiems nieko neatsakė, netarė nė žodžio. Vėliau vienas iš jų tarė: „Kam jūs trukdote senoliui? Jis juk nevalgo, todėl negali ir kalbėti.“ Senolis atsakė: „Aš valgau tada, kai prireikia.“

22. Aba Juozapas paklausė abos Sizojaus: „Ar ilgam žmogus turi užgniaužti aistras?“ Senolis atsakė: „Nori žinoti, ar ilgam?“ Aba Juozapas atsakė: „Taip.“ Tada senolis jam tarė: „Jeigu aistra tave kamuoja, užgniaužk ją iš karto.“

23. Brolis paklausė abos Sizojaus iš Petros, kaip reikia gyventi, ir šis jam atsakė: „Danielis yra pasakęs − nevalgyk troškimų duonos“(plg. Dan 10, 3).

24. Apie abą Sizojų pasakojo, kad būdamas celėje jis visada užsidarydavo duris.

25. Vieną dieną arijonai atėjo ant šv. Antano kalno aplankyti abos Sizojaus ir pradėjo kalbėti apie tikrąjį tikėjimą. Senolis jiems nieko neatsakė, tik pasikvietė mokinį ir jam tarė: „Abraomai, atnešk man šventojo Atanazo knygą ir paskaityk ją.“ Tada jie nutilo, nes jų erezija buvo atskleista, ir jis juos pasiuntė eiti ramybėje.

26. Vieną dieną aba Amunas iš Raitu atėjo į Klismą susitikti su aba Sizojumi. Pamatęs, kad aba Sizojus sielvartauja palikęs dykumą, aba Amunas jam tarė: „Aba, kam sielvartauti? Ką tu pasenęs darytum dykumoje?“ Senolis liūdnai pamąstė apie tai ir tarė: „Ką tu man sakai, Amunai? Ar man dykumoje neužteko vien tik sielos laisvės?“

27. Abai Sizojui vieną dieną sėdint savo celėje, į duris pasibeldė jo mokinys, norėdamas kažko paklausti. Aba Sizojus šūktelėjo jam: „Eik šalin, Abraomai, neik vidun. Nuo šiol neturiu laiko pasaulio reikalams.“

28. Brolis paklausė abos Sizojaus: „Kodėl iškeliavai iš Skėtės, kur gyvenai su aba Oru, ir apsistojai čia?“Senolis atsakė: „Kai Skėtėje pagausėjo žmonių, išgirdau, kad mirė Antanas, pakilau ir atkeliavau prie šio kalno. Pamatęs, kad vieta tyki, trumpam čia apsistojau.“ Brolis paklausė: „Ir kiek jau čia esi?“ − „Septyniasdešimt dvejus metus.“

29. Dar jis sakė: „Tam, kuris tavimi rūpinasi, negalima įsakinėti.“

30. Brolis paklausė abos Sizojaus: „Jei mums einant keliu vedlys paklysta, ar turime jam tai pasakyti?“ Senolis atsakė: „Ne.“ Brolis vėl paklausė: „Tai turime jam leisti mus paklaidinti?“ Senolis atsakė: „Kaipgi kitaip? Negi imsi lazdą ir pradėsi jį mušti? Pažinojau brolius, kuriuos vedlys visą naktį vedžiojo, klaidino. Jų buvo dvylika, visi suprato, kad pasiklydo, bet nė vienas to nepasakė. Išaušus vedlys suprato paklydęs ir tarė jiems: „Atleiskite man, aš paklydau“, o jie atsakė: „Mes tą žinojome, bet tylėjome.“ Tai išgirdęs jis prisipildė nuostabos ir tarė: „Net mirties pavojuje broliai susivaldo ir nekalba“, ir pagarbino Dievą. Kelias, kurį jie nuėjo pasiklydę, buvo dvylika mylių.“

31. Kartą saracėnai apiplėšė senolį ir kitą brolį. Senolis išėjo į dykumą paieškoti ko nors valgoma, pamatė kupranugario mėšlo ir perlaužęs jo gabalą rado viduje kelis miežio grūdus. Vieną grūdą jis suvalgė, o kitus sugniaužė saujoje. Atėjo brolis, pamatė jį valgantį ir tarė: „Ar tai artimo meilė − radai maisto, pats valgai, o manęs nepakvietei?“ Aba Sizojus atsakė: „Nepadariau tau skriaudos, broli, štai tavo dalis, saugojau ją delne.“

32. Pasakojo, kad aba Sizojus Tėbietis gyveno Arsinojaus Kalamone. Kitoje lavroje susirgo dar vienas senolis, ir aba Sizojus labai nuliūdo, apie tai sužinojęs. Aba Sizojus buvo pratęs pasninkauti po dvi dienas iš eilės, tad vieną dieną jis visai nieko nevalgė. Sužinojęs apie ano senolio ligą, jis tarė sau: „Ką daryti? Jei nueisiu jo aplankyti, bijau, kad broliai mane privers valgyti, bet jei palauksiu rytojaus, bijau, kad jis mirs. Štai ką padarysiu: nueisiu aplankyti, bet nieko nevalgysiu.“ Taip jis toliau laikėsi pasninko, vykdydamas Dievo įsakymą, bet nešvelnindamas savo gyvenimo Dievo vardu.

33. Vienas iš tėvų papasakojo, kad kartą aba Sizojus iš Kalamono norėdamas įveikti miegą pakibo virš Petros bedugnės. Nusileidęs angelas jį iš ten perkėlė ir liepė daugiau taip nesielgti ir kitų nieko panašaus nemokyti.

34. Vienas iš tėvų paklausė abos Sizojaus: „Jei man būnant dykumoje ateina barbaras manęs užmušti, ir aš pasirodau už jį stipresnis, ar man jį užmušti?“ Senolis jam atsakė: „Ne, palik jį Dievui. Tiesą sakant, kad ir kokie išmėginimai žmogų ištiktų, visada reikia sakyti: „Taip man atsitiko už mano nuodėmes“, o jei ištiktų kas nors gera, sakyk: „Tai Dievo apvaizda.“

35. Brolis paprašė abos Sizojaus Tėbiečio: „Tark man žodį“, o tas atsakė: „Ką man tau sakyti? Aš skaitau Naująjį Testamentą ir klausau senolių.“