RSS
Facebook
Dešimtoji Kryžiaus Kelio stotis: nuo Viešpaties nuplėšiami
drabužiai.
Pažvelk! Štai – nuogas ir žaizdotas Dievažmogis. Štai – Tiesa
apie Dievą ir apie žmogų. Štai – visagalė Meilė, ir štai – pažemintas ir į nieką
suvirstantis žmogus.
Viešpaties nurengimas prieš Jį prikalant prie Kryžiaus
yra pirmasis žingsnis į Dangų. Su pasaulietiniu rūbu nukrenta ir pasaulietinis
apvalkas, kuriuo įsikūnijęs Dievas siautėsi kaip žmogus. Liko jo dievystę ir
kartu žmogystę liudijantis Jo kūnas.
Ir ką gi tokio žaizdotas šio sumušto žmogelio kūnas mums
paliudija ... ?!
Tai – nepaykantos žaizdos, nemeilės pėdsakai. Tai - Neapykantos
naikinančios Meilę išsiviešinimas.Tai – liudijimas to, kuo Dievas nėra, Dievo
neigimo sakmė, šėtoniško įniršio kirčių pėdsakai. Savo apsinuoginimu Dievažmogis
apnuogina ir žmogaus širdies dramą, kurią jis laimi: savo mirtimi ir
prisikėlimu numarindamas Mirtį – tikrąjį neapykantos šaltinį.
Ištikimas krikščionis pažįstą šią dramatišką patirtį:
kaip skaudžiai keičiasi savimyla širdis ... ir kaip ji prisikelia. Kismo
skausmas yra mūsų mirties skausmas. Kas kartą Dievop atsiversdama širdis turi
pergyventi šį mirtiną nusižeminimo skausmą. Kad įvyktų širdies prisikėlimas, pirmiausiai
ji yra neapykantos sudaužoma. Nebūtinai tos, kurį užklumpa iš išorės. Pačioje širdyje
įsismelkusi mirtina puikybė kankina mūsų prigimtį ir ją sukūrusią bei
palaikančią Dievo Meilę. Pastaroji nuolat beldžiasi į mūsų širdį, kad per ją smelktųsi
į kitas pasaulio tamsybėse tūnančias sielas. Kiekvieną kartą mylėdami nuoširdžiai
ir iki galo patiriame Viešpaties mirtį bei, tuo pačiu, visiško nusižeminimo -
Jo Kapo - tamsą.
Šiandien Didžiojo Šeštadienio rimtyje mūsų širdis rymo kartu
su Dievo Meile jo nusižeminimo gelmėje. Rymo ir laukia baigiamojo dramos akto –
Prisikėlimo.
Lai Jis ir mūsų širdys prisikelia.
mk
0 komentarai