RSS
Facebook
Džiaugsmingai pasitikome Šv. Velykas, o kartu vis dar šventiškai minime Nepriklausomybės 25-ųjų metinių jubiliejų: renkame šį stebuklą kūrusius iškiliausius Lietuvos žmones ir t.t. Įdomu, kad nacionalinio transliuotojo reklaminėje žinutėje šį jubiliejų skelbė ne mūsų dienų herojus, o simbolinis LDK raitelis, karingu stotu kvietęs didžiuotis šimtametės Lietuvos valstybės tęstinumu. Simbolinis didvyris iš praeities dar kartą paliudijo, kad mūsų tarpe jau bunda istorinė atmintis ir lietuviškosios tapatybės įsisavinimo poreikis.
Mūsų dienų visuomenėje Lietuvos Vytis vis labiau atrandamas ne tik kaip „istorinis“, bet ir kaip aktualus tapatybės simbolis. Atrodo, kad tik dabar pradedame aiškintis mūsų valstybės herbo žinią apie Lietuvos pergalių skonį, apie atkaklią Lietuvos valstybingumo plėtrą. Vilniaus ir Kauno viešosiose aišktėse, taip pat ir aibėje privačių kiemų keliamos Lietuvos Vyčio vėliavos iš tiesų skelbia bundančią Lietuvos piliečių savivertę ir pasididžiavimą sava valstybe. Tapome laisvi, nes nepabūgome būti savęs verti.
Pagrindą džiaugsmo odei didina ir kontrastingas susivokimas: juk galėjome likti puikybe ir agresija apgirtusios Kremliaus Meškos migyje. Moralinėmis sampratomis tariant: anapus Respublikos sienos Rytuose plyti Barbaro kurpiamas nelaisvų žmonių pasaulis. Kokia laimė būti laisvu Respublikos piliečiu, o ne žeminamu Imperijos sraigteliu!
Respublika kyla iš žmogaus orumo. Orumas reiškia laisvę rinktis tai, kas geriausia, t.y. būti savimi, sulygti su Kūrėjo dovanojama nelygstama verte. Tai ir yra Laisvė iš didžiosios raidės. Štai šią galimybę padovanojo 25-eri mūsų laisvės sutelktame piliečių bendrabūvyje metai.
Tačiau kova už žmogaus orumą ir savo Laisvę niekada nesibaiga. Išoriniai ir vidiniai zombiai visada „atrieda atidunda“, kad, nepaliaujamai masindami įvairaus plauko gerovėmis ir baimėmis, priverstų mus savo Laisvės išsižadėti. Kur įsigali zombiai, ten sunyksta ir laisvų žmonių Respublika.
Vakarų demokratijose įsigalėjęs „gerovės zombis“ įprastai krykštauja apie liberalios demokratijos teikiamas gėrybes ir vertybes. Kaip nūdienos patirtis iškalbingai byloja, deja, šiuolaikinė demokratija gali suvirsti į suprastėjusių vartotojų visuomenę, kur didžioji vertybė „laisvė“ susilygina su naiviai reklamų skiepijamų plataus vartojimo produktų pasiūla. Tokio „liberalaus“ galo vaizdelis yra tarp laisvo ir V. Putino „rusų pasaulio“ pasimetusi Graikija. Kadaise demokratiją kildinusi orioji klasikinė Helada, šiandien yra prieš visą pasaulį apgailėtinai apsimelavusių vartotojų bendrija. Šimtai milijardai pasiskolintų, suvartotų ir vėl pasiskolintų pinigų ...
Štai „gerovės“ visuomenės grand finale! Milžiniškos skolos ir ubagų karaliukai („Syriza“ ir panašūs laisvo pasaulio kairuoliai) lengvabūdiško gyvenimo nuzombintoms lengvatikių minioms sėkmingai meluoja apie taupymo pabaigą ir naują išlaidavimo, suprask, naujo lengvo gyvenimo etapą. Žiūrėk, ims naujieji Olimpo dievukai ir užpils nemokomomis dangiškomis malonėmis visada vertus Europos pusdievius graikus.
Nuzombinti vartotojai, skardenantys apie liberaliąją (suprask, „gerovės“) demokratiją, net nenumano, kad Laisvė yra ne bet kokios gerovės vartojimas, bet pirmiausiai žmogaus prigimties verto gėrio pasirinkimas; pasirinkimo, kuris pareikalauja tikrai laisvos - nes protingos! - valios pastangų.
Kiti gi zombiai sėja grėsmes ir skiepija baimę. Prieš keletą savaičių Respublikos piliečius apie zombių iš Rytų „riedėjimą ir dundėjimą“ visu rimtumu įspėjo Lietuvos Prezidentė: „Esame fronto linijoje, vyksta pirmasis konfrontacijos etapas, turiu omenyje informacinį karą, propagandą ir kiberatakas. Taigi, mes jau esame užpulti. Ar tai peraugs į konvencinę konfrontaciją? Nežino niekas. Bet jau dabar turime gintis nuo šio agresyvaus elgesio“. Tikrovės akivaizdumo dušas, neleidžiantis maloniai ir romiai tenkintis atsigaunančiomis privačiomis bei viešomis komforto zonomis.
Pamenu, kai po pirmųjų Rusijos remiamų teroristų grėsmės prieš Ukrainą ženklų Krašto apsaugos ministras ramino gerove pazombintų piliečių nuogastavimus: viskas bus gerai, kariuomenė budi. Kažkur po metų sužinome, kad kariuomenė iki šiol nėra sukomplektuota nei kariais, nei ginkluote. O VSD – apgailėtinai tingus saugumo pažymų kolekcininkas, bet ne kovotojas prieš aktualias priešo informacines, kiber ir kitokias ne atvirai ginkluotas atakas. Ar ori ir drąsi laisvų piliečių daina ir vėl bus mūsų pagrindiniu ginklu prieš Rytų Barbaro kariaunas kaip anuomet prieš 25-erius metus?! Aišku, šito anas politikas nenorėjo pasakyti. Bent anuomet jis tenorėjo būti kaip politikai dažnai ir temoka būti – pirmiausiai „gerovės“ pažado pardavėju.
Kariuomenė yra piliečių orumo išraiška ir Laisvės garantas. Per amžius mūsų (Vakarų) kultūroje tarnyba savo šalies kariuomenėje buvo garbinga pareiga ir kartu orių piliečių kalvė. Piliečiams visada dera budėti savo Laisvės sargyboje. Karys įkūnija Respublikos bendrąjį gėrį, nes yra pasirengęs jį ginti ir, kaip prisako Kario priesaika, už tai paaukoti savo gyvybę. Kuo daugiau Respublikoje didžiadvasiškų piliečių, tuo Respublika yra stipresnė. 5-tasis NATO sutarties straipsnis apie automatišką partnerių gynybą užpuolimo atveju, žinia, nepritaikoma dvasios ubagams ir bailiams. Tik didžiadvasiškumas įkvepia ir nugali ženkliai didesnes kariuomenes. Vardan tos Lietuvos LDK raiteliai tai iškalbingai įrodė jau daugelį kartų.
„Išlepimo zombis“ ir „bailumo zombis“ visada puotauja prie vieno stalo. Ir zombių klounavimo fabriko Rytuose vadeivos tą labai gerai žino. Štai ir matome, kokiu dideliu mastu nuzombinti vartotojai yra imlūs rytinių „grėsmių“ anų komfortui skardenimui. Dabar reta Vakarų demokratija ryžtingai ir neveidmainiškai tiesia ranką klasikiniu būdu (t.y. piliečių pasiaukojimu už savo valstybę ryžto dėka) gimstančiai Ukrainos demokratijai.
Verta pasidžiaugti, kad esame tų retųjų tarpe; kad esame bent kažkiek demokratiški tikrąja šio klasikinio žodžio prasme. Didžiadvasiški, orūs ir laisvi – tik taip mes esame verta piliečių RESPUBLIKA. Lai bundantis Lietuvos Vytis mumyse išgina visus zombius ir nenuilstamai mus veda Laisvės link!
0 komentarai