Liturgijos katechezė

Mindaugas Kubilius. Eucharistijos slėpinys (IX-1 dalis)

× 4/03/2015

Savižudybė

Vertindamas save ne pagal prigimtį, žmogus nebegali savęs tinkamai apmąstyti, o savąją savastį tinkamai suprasti. Juk atmetęs Visetą sukūrusį Protą, žmogus paneigia ir save kaip protingą būtybę. Taip apsigaudinėjantis žmogus nebegali pažinti ir mylėti save kaip Dievo paveikslą. Nebegalėdamas susibūti su savimi kaip Kūrėjo duotimi, jis nebegali susibūti ir su pačiu duoties Kūrėju.

Lygia greta su Šėtonu, nuodėmėje apsigavęs žmogus tampa savęs niekintoju. Ieškodamas kitos nei Dievo sukurtos ir palaikomos savasties, jis nuo Kūrėjo tolsta ir tampa nuo Dievo užsisklendusiu ir nykstančiu aš. Peržengęs Dievo nustatytą prigimties ribą, žmogus klajoja beformyje niekyje. Tokių žmonių žmonija ima skaidytis ir niekintis tarpusavyje.

Kaip ir Šėtonui, nuodėmėje būvančiam žmogui savojo dieviškumo įsirodymas tampa būtina ir pamatine siekiamybe. Dievo kaip manosios savasties įgalintojo akivaizdybę pakeičia žmogaus be Dievo įsigalinimo aistra. Manasis aš tampa manojo ir kitų pasaulių centru. Tariamos begalybės - tiek begalinės galios, tiek ir laisvės kaip begalinio savęs teigimo būvio - žmogus ieško neribotai plėsdamas viešpatavimo ribas pirmiausiai kitiems kaip savojo neriboto aš įsirodymo. Velnias niekina ir vergia žmogų, o kartu, pagal savojo iškreiptumo paveikslą, įkvepia tapti kitų niekintoju bei vergvaldžiu.

Save kaip Kūrėjo duotį ir patį Kūrėją neigiąs Luciferis tuo pačiu siekia įsibūtinti savęs kaip nepriklausomu nuo Kūrėjo teigimu. Taigi įsibūtina jis ne tuo, kas yra, bet tuo, ką iš Kūrėjo dosnumo turi ir tai, ką gali valdyti. Šios nuodėmingos būtinybės spiriamas šėtonas įsibūtina ne begalinėje iš beribės Meilės kylančioje būtyje, bet begaliniu turtėjimu tuo, kas gali būti jo valdžioje. Šėtono būtinimąsis yra besaikis valdžios tam, kas yra gviešimąsis. Tačiau taip jis sutampa ne su tuo, kas yra amžinai, o su tai, kas ỹra. Nes po žmogaus prigimtinės nuodėmės viskas būna be Dievo ir irsta (plg. Rom 8,20-22). Taip ir Šėtono pasekėju tapęs žmogus: pasiligojęs mirtimi ir neišvengiamai godžiu savinimosi to, kas yra, tačiau be Dievo ỹra, žmogus irgi ima irti.