Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija?(I): Ar politikoje reikia krikščionybės

Pradedame E. Vareikio straipsnių ciklą apie krikščioniškąją demokratiją  ir jos įgalinimo galimybes Lietuvoje. Šiandien - pirmasis straipsnis apie pačią krikščioniškosios demokratijos galimybę ir išskirtinumą.

Daugeliui iš mūsų krikščioniškosios demokratijos sąvoka atrodo visai lengvai suprantama ir mes žinome, ką veikia krikščionys demokratai (ar taip save vadinantys) visame pasaulyje.

Tačiau jei imsime šią ideologiją ir politiką „už gryną pinigą“, paaiškės, kad su sąvoka ir su politika ne taip jau paprasta. O diskusija apie tai, ar krikščionybė gali būti politinė (o mūsų kalbamu atveju net partinė) srovė, nesibaigia jau kelis šimtmečius. Keičiantis visuomenės nuostatoms tiek krikščionybės, tiek politikos atžvilgiu, diskusija įgauna vis naują spalvą. Tad ar reikia politikoje krikščionybės, ar krikščionybei reikia turėti savą politinę dimensiją.

Krikščioniškosios demokratijos kaip politinės sąvokos atsiradimas siekia XIX amžių. Ji atsirado lyg savotiška politinio konservatyvumo ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo sintezė. Pradžioje tai buvo visų pirma katalikiškoji demokratija, tačiau ilgainiui ideologija plėtėsi ir į platesnį krikščionišką suvokimą. Remianti socialinę rinkos ekonomiką krikščioniškoji demokratija virto alternatyva ir socialdemokratijai ir liberalizmui. 1891 metais paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum Novarun tapo krikščioniškosios demokratijos Magna Charta. Šiandien krikščioniškosios demokratijos ideologiją deklaruojanti Europos Liaudies partija yra didžiausia frakcija Europos parlamente, tad, regis, gyvenimas tik patvirtina krikščioniškosios demokratijos gyvybingumą. 

Šioje vietoje iškyla pirmas iki šiol taip ir neišaiškintas nesusipratimas, beje itin svarbus krikščioniškosios demokratijos likimui.

Demokratiją mes suvokiame dažnai kaip absoliučią vertybę, kaip mokslinę tiesą, kaip kokią chemiją ar logiką, nepriklausančią nuo geografijos, rasės, metų laiko ir pan. Kitaip sakant, jei demokratija yra universali, ar gali jai būti prilipinamas koks nors būdvardis-epitetas, juolab ideologinis?

Jei taip, tai demokratija gali būti ideologizuota (padaryta šiek tiek neuniversalia). Gali būti liberali demokratija, socialistinė demokratija, gal islamo demokratija, tautinė demokratija, o taip pat ir krikščioniškoji demokratija. Jei ne, epitetai tėra politinės estetikos kūrinėliai, reiškiantys labai nedaug ir nedaug įpareigojantys.

Kitoje Leono XIII enciklikoje „Graves de communi“ buvo paskelbtas vadinamas katalikiškasis veikimas - „katalikų akcija“. Tai yra numatytas poreikis programai pagal kurią katalikai turėtų dalyvauti spręsdami aktualias visuomenės problemas, tame tarpe ir politines. Tai reiškia, kad visuomenės socialinis gyvenimas vyktų pagal socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą. Tačiau Leonas XIII, kaip regis, nenorėjo kad krikščioniškoji demokratija galiausiai taptų viena iš politikos atmainų, tokia, kaip koks liberalizmas ar socializmas. Jis siekė išsaugoti Bažnyčios politinį neutralumą, tačiau, kaip regis, tai ne iki galo pavyko – Bažnyčia, tiesa, nėra partija, tačiau deklaruoja vertybes, kurias galima vadinti ir politinėmis. Kai kuriais atvejais istorija moko, kad Bažnyčia, neturėdama politinio egoizmo, bet didelį moralinį autoritetą, gali ne tik pakeisti pasaulietinę valdžią, bet jai vadovauti.

Čia ir iškyla ta būdvardžio problema – ar politika, o tuo pat metu ar demokratija gali turėti krikščionišką veidą?

Politologai aiškaus atsakymo neduoda, nes baiminasi, kad demokratija su epitetu gal yra jau nebe tikra demokratija. Kita vertus, krikščioniškumo epitetas neturėtų atrodyti menkinąs demokratijos universalumą, nes krikščioniškoji politika taip pat turėtų būti apolitiška ta prasme, kad siekė viską atnaujinti Kristuje, tame tarpe ir socialinį visuomenės gyvenimą. Tad gal ir nieko tokio, kad galutinai krikščioniškosios demokratijos vardą Leonas XIII ir patvirtino minėtoje enciklikoje „Graves de communi“ (1901 m).

Taigi, kokie teiginiai tvirtina, kad krikščionybės idėjomis paremta socialinė veikla kaip tokia yra politika ir nebūtinai jai reikia krikščioniškumo epitetų?:

1. Tikėjimo ir politikos sferos atskirtos – tad epitetų (ar etikečių) „prisiklijavimo“ niekas formaliai negali drausti. Jei norime, galime savo politiką remti krikščioniškomis idėjomis.

2. Religiniai autoritetai nepretenduoja (ar nebepretenduoja) į politinę valdžią. Kristus niekada nepriėmė žydų lūkesčių, pagal kuriuos Mesijas turėtų įsteigti didelę žemišką karalystę, ir nesutiko, kad jį paskelbtų karaliumi.  Jo viešpatavimas, kaip moko Pijus XI enciklikoje Quas primas, “visų pirma yra dvasinės prigimties ir apima dvasinius dalykus”. Todėl politikams net ir nereikia primygtinai atsiklausti ar religiniai autoritetai laimins jų politinė veiklą.

3. Demokratijos lygis, jos branda, formaliai nekoreliuoja su žmonių religingumu multi ar mono religiškumu, sekuliarizacijos lygiu ir panašiai, tad ir politinė veikla. žmonės deklaruodami savo tikėjimą, neįsipareigoja remti to tikėjimo ideologija ženklinamą politiką. T.y. žmonės, save laikantys krikščionimis, visai neprivalo remti krikščioniškomis save vadinančias partijas.  

4. Krikščioniška (ar „krikščioniška“) politika neturi tiesos monopolio. Tolerancija net ir bažnyčiai yra visuomenės raidos gėris. Leonas XIII: “Nors Bažnyčia teisę suteikia tik tam, kas teisinga ir garbinga, tačiau ji neprieštarauja ir tolerancijai, kurią su tiesa ir teisingumu nesutinkantiems dalykams nori taikyti viešoji valdžia, kad būtų išvengta didesnio blogio, pasiektas ar bent jau išsaugotas didesnis gėris.”

5. Politinės vertybės yra universalios ir nebūtinai krikščioniškos.

6. Politikos įgyvendinimo galimybes dažnai riboja techniniai dalykai, o ne įsitikinimai.

O kokie argumentai sako, kad demokratijos ar kitos visuomenės administravimo formos paženklinimas epitetais yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas?

1. Griežtas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra nenatūralus ir iškreiptas. Žmogus nėra suskilęs į pilietį ir krikščionį. Jis turi būti krikščioniu ne tik privačiame gyvenime, tikėjimas privalo persmelkti visas jo gyvenimo sritis. Todėl krikščionis politikas privalo vykdyti krikščionišką politiką ir stengtis, kad valstybės įstatymai kiek galima labiau derintųsi su Dievo įsakymais. 

2. Daugelio valstybių gyvensena remiasi krikščioniška tradicija, net jei ir ne visada tai viešai pripažįstama.

3. Švento Rašto argumentas: Jėzus Kristus yra ne tik Bažnyčios ar tikinčiųjų, bet ir visų žmonių bei valstybių  Viešpats. Tai jis pats pasakė prieš įžengdamas į dangų: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje” (Mt 28, 18). Jis yra viso pasaulio Karalius, ir visa pavaldu Jo galiai. Kaip moko Pijus XI savo 1925 m. enciklikoje apie Kristų Karalių „Quas primas“, ši visagalybė remiasi dvigubu pagrindu: Kristus yra Karalius prigimtinės teisės dėka, nes jis yra Dievažmogis, taigi tikras Dievas. Taip pat Kristus yra Karalius dėka nupelnytos teisės, nes savo krauju atpirko pasaulį ir žmones. Pijus XI cituoja savo pirmtaką Leoną XIII: “Jo viešpatavimas apima ne tik katalikiškas tautas ir ne tik tuos, kuriuos Bažnyčia nuplovė Krikšto sakramentu, nors nuo malonės šaltinio juos skiria arba klaidingos pažiūros, arba atskilimas; jis apima ir tuos, kurie neturi krikščionių tikėjimo. Taip visa žmonija giliausia prasme yra visiškai pavaldi Jėzaus Kristaus viešpatavimui”.

4. Tolerancija ne vienam šiuolaikiniam žmogui reiškia ne ką kitą, kaip blogio pakentimą. Katalikiška valstybė į kitas religijas žiūri kaip į blogį, nuo kurio reikia saugoti piliečius ir todėl joms neleidžia arba leidžia tik vieną apribotą viešos veiklos rūšį. Į privatų religijos praktikavimą valstybė iš esmės nesikiša. Klaidingos religijos neturi realios teisės į laisvą praktikavimą, nes jos yra klaidingos, netikros. Klaida niekada negali turėti teisių, jas gali turėti tik tiesa. Todėl tolerancija klaidingų religijų atžvilgiu yra pagrįsta ne prigimtine teise, o išmintimi ir krikščioniška artimo meile.

5. Vertybės kyla iš tikėjimo. Ar krikščionybė silpnina ar stiprina valstybę ar yra tiesiog laisvalaikio pomėgis? Vertybė – nėra institucionalizuotas dydis, kai jis tampa institucija, prasideda problemos. (o gal ne – sakykim – šeima). Ar valstybei trūksta krikščionybės ar tvarkos ir institucijų. Laisvė nėra absoliuti vertybė, ji žmogui duota tam, kad jis laisvai apsispręstų už gėrį. Apsisprendimas blogiui yra tik laisvos valios blogas panaudojimas. Dar aiškiau kalbant: Dievas davė žmogui laisvą valią ne tam, kad šis galėtų rinktis gėrį ir blogį, bet tam, kad žmogus laisvai apsispręstų už gėrį.

6. Žmogus yra ribotas, tad jam reikia remtis neapskaičiuojamais dalykais. Politikai, vykdydami krikščionišką politinę misiją, gali jam padėti.

Tai tiek apie epitetų (ne)reikalingumą. Jei jau priimame, kad jų reikia (dauguma politikų ir visuomenės su tuo sutinka), tai kokia gi krikščioniškosios demokratijos vieta demokratijos ir jos „epitetų“ pasaulyje?

Kaip ir konservatoriai, krikščionys demokratai remia tradicines moralines vertybes, oponuoja perdėtam sekuliarizmui, visuomenės raidą suvokia kaip evoliuciją (ne revoliuciją), remia tvarką ir teisingumą ir oponuoja komunizmui. Tačiau skirtingai nuo konservatorių yra labiau linkę ne tik palaikyti socialinį status quo, bet ir jį keisti.

Kaip ir liberalai, krikščionys demokratai pabrėžia žmogaus teises ir individualią iniciatyvą, skirtingai nuo jų, nepalaiko sekuliarizmo, negimusios gyvybės žudymo, vienos lyties santuokų, pabrėžia daugiau krikščioniškos nei pasaulietinės kultūros paveldą, ir daugiau palaiko bendruomeniškumą nei individualizmą.

Kaip ir socialistai, krikščionys demokratai palaiko socialinį teisingumą ir visuomenės solidarumą, iš dalies remia gerovės valstybės ir rinkos reguliavimą. Skirtingai nuo jų, remia rinkos ekonomiką ir nepalaiko klasių kovos idėjos.

Tad, norint galutinai atsakyti į klausimą, būti krikščioniškajai demokratijai, ar tik turėti jos etiketę, reiktų nuodugniau pažvelgti į jos ideologines nuostatas ir politinio veikimo rezultatus. Apie tai – kituose šios serijos tekstuose.