
Tačiau Bažnyčia iš mūsų prašo ne tik užuojautos ir ašarų. Ji norėtų, kad
pasinaudotumėme pamokomis, kurių mus moko Atpirkėjo kančia ir mirtis
ant kryžiaus. Jis pats, eidamas į Kalvarijos kalną, šventoms moterims,
išdrįsusioms parodyti Jam užuojautą netgi Jo budelių akivaizdoje, tarė:
„Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų“ (Lk 23,28). Jis
anaiptol neatsisakė jų ašarų dovanos, nes Jam buvo malonus šis jų
prisirišimo įrodymas, tačiau taip kalbėjo iš meilės joms. Labiau už
viską Jis troško matyti jas suprantant, kaip svarbu tai, kas vyksta jų
akyse ir koks nepermaldaujamas yra Dievo teisingumas nuodėmei.
Praėjusias keturias savaites Bažnyčia vedė nusidėjėlį atsivertimo link.
Tačiau iki šiol tai buvo tik pradžia: dabar šis atsivertimas bus
ištobulintas. Ji nebesiūlo mąstyti apie Jėzų, pasninkaujantį ir
besimeldžiantį dykumoje ‒ ji siūlo kontempliuoti Jėzų, kaip didžiąją
Auką, paaukotą už pasaulio išganymą. Artėja lemtinga valanda. Tamsos
jėgos ruošiasi išnaudoti joms likusį laiką: bus įvykdytas didžiausias
nusikaltimas. Dar po kelių dienų Dievo Sūnus bus atiduotas į
nusidėjėlių, kurie Jį nužudys, rankas. Bažnyčiai nebereikia raginti savo
vaikų atgailauti, nes dabar jie jau gerai žino, kas yra nuodėmė, jeigu
ji reikalauja tokio atpirkimo. Bažnyčia visa paskendusi mintyse apie
šiurpųjį įvykį, užbaigsiantį Dievo-Žmogaus gyvenimą žemėje. Išreikšdama
savo jausmus šventąja liturgija, ji moko, kokie turėtų būti mūsų
jausmai.
Šių dviejų savaičių maldas ir apeigas persmelkia gilus liūdesys matant
Teisųjį, persekiojamą priešų net iki mirties, ir didelis pasipiktinimas
šiais dievažudžiais. Šiuos jausmus išreiškiantys žodžiai daugiausiai
paimti iš karaliaus Dovydo ir pranašų. Vienur pats Išganytojas
atskleidžia mums savo sielos kančią, kitur pati Bažnyčia skelbia
baisiausius prakeiksmus Jėzaus žudikams. Žydų tautos laukianti bausmė
išpranašaujama su visomis kraupiomis smulkmenomis, ir paskutiniąsias
tris dienas mes girdėsime, kaip pranašas Jeremijas aprauda bedievišką
miestą. Bažnyčia nesiekia sužadinti tuščių jausmų, pirmiausiai ji nori
savo vaikų širdyse pasėti išganingą baimę. Jeigu Jeruzalės nusikaltimas
sukels jiems pasibaisėjimą ir jeigu jie supras, kad patys prisidėjo prie
jos nuodėmės, nebegalės sulaikyti ašarų.
Todėl darykime viską, ką galime, kad patirtume šiuos stiprius
išgyvenimus, kurie, deja, per mažai pažįstami šių laikų paviršutiniškam
pamaldumui. Mąstykime apie Dievo Sūnaus meilę ir gerumą, To, kuris be
galo pasitikėjo savo kūriniais, gyveno jų gyvenimą, kuris ne tik ramus
ir nusižeminęs praleido tarp jų trisdešimt tris metus, bet ir vaikščiojo
po pasaulį darydamas gera (Apd 10, 38). O dabar šį gerumo, maloningumo
ir nusižeminimo kupiną gyvenimą turi nutraukti gėdinga, tik vergams
skirta mirtis ant kryžiaus. Pamąstykime apie šiuos nuodėmingus žmones,
kurie, negalėdami įrodyti Jėzaus kaltės, kaltina Jį savanaudiškumu, o jų
šlykštus nedėkingumas pasiekia tokį laipsnį, kad verčia juos pralieti
šio nekalto ir dieviško Avinėlio kraują. Tada atsigręžkime į Jėzų, šį
tobulą Teisųjį, ir išvyskime Jį, pasiduodantį kiekvienam karčiausiam
kentėjimui: mirtinai nuliūdusį (Mt 26, 38); prislėgtą mūsų nuodėmių
prakeikimo, geriantį iki dugno taurę, kurią Jis taip nuolankiai prašo
Dangiškąjį Tėvą nuo Jo atitraukti; galiausiai išgirskime Jį prieš mirtį
tariant paskutinius žodžius: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane
apleidai?“ (Mt 27, 46). Kaip tik tai pripildo Bažnyčią didžiausio
liūdesio, kaip tik tai ji siūlo mums apmąstyti, nes žino, kad, jeigu
kartą teisingai suprastume Jėzaus kentėjimus, tuoj pat nutrauktume savo
prisirišimą prie nuodėmės, mat ją darydami mes taip pat dalyvaujame
nusikaltime, dėl kurio niekiname žydus.
Vis dėlto Bažnyčia taip pat žino, kokia kieta žmogaus širdis ir kaip
nenoriai jis pasiryš visiškai atsiversti, jeigu nejus baimės. Todėl ji
rodo mums tuos baisius prakeikimus, kuriuos pranašai, kalbėdami Jėzaus
vardu, skelbė Kristaus žudikams. Šios pranašiškos anatemos pažodžiui
išsipildė užsispyrusiems žydams. Jos moko, ko ir krikščionys turi
tikėtis, jeigu jie, kaip Apaštalas įtaigiai sako, vėl kryžiuos Dievo
Sūnų. (Žyd 6, 6). Klausydamiesi, ką Bažnyčia mums dabar kalba, galime
tik sudrebėti, prisimindami kitus to paties apaštalo žodžius:
„Tik pagalvokite, kaip dar sunkesnės bausmės nusipelno tas, kuris
sutrypia kojomis Dievo Sūnų, išniekina Naujosios Sandoros kraują (lyg
tai būtų koks nors bjaurus dalykas), kuriuo buvo pašventintas, ir
įžeidžia malonės Dvasią! Juk žinome, kas yra pasakęs: Mano kerštas ir Aš
atsilyginsiu. Ir vėl: Viešpats teis Savo tautą. Baisu pakliūti į gyvojo
Dievo rankas.“ (Žyd 10, 29-31)
Iš tiesų baisu! Kokią pamoką apie savo nepermaldaujamą teisingumą duoda
mums Dievas šiomis kančios savaitėmis! Jeigu Jis nepagailėjo nė savo
Sūnaus (Rom 8, 32), savo mylimojo Sūnaus, kuriuo Jis gėrisi (Mt 3,17),
argi Jis pasigailės mūsų, jei po visų mums suteiktų malonių ras mus
nuodėmėje, kurią Jis taip negailestingai nubaudė netgi Jėzuje,
prisiėmusiame ją ant savęs, kad galėtų už ją atsiteisti? Tokie
pasvarstymai apie Dievo teisingumą, kritusį ant nekalčiausios ir
kilniausios iš visų aukų, ir apie bausmę, ištikusią neatgailavusius
žydus, tikrai turi sunaikinti bet kokį mūsų prisirišimą prie nuodėmės ir
sukelti mumyse tą išganingą baimę, kuri yra tvirtos vilties ir švelnios
meilės pamatas.
Nes, jeigu savo nuodėmėmis iš tiesų tapome kalti dėl Dievo Sūnaus
mirties, lygiai taip pat tikra yra tai, kad iš Jo šventų žaizdų tekėjęs
Kraujas turi galią nuplauti mūsų kaltę. Mūsų dangiškojo Tėvo teisingumas
negali būti patenkintas kitaip, kaip tik šio brangaus Kraujo išliejimu,
ir to paties Tėvo gailestingumas nori, kad Jis būtų išlietas mums
atpirkti. Jėzaus budelių žiaurumas padarė penkias žaizdas Jo šventame
Kūne. Iš jų teka penki išganymo šaltiniai, apvalantys pasaulį ir
kiekviename iš mūsų atstatantys nuodėmės subjaurotą Dievo paveikslą.
Todėl su pasitikėjimu artinkimės prie šio atperkančiojo Kraujo, kuris
nusidėjėliui atveria Dangaus vartus ir kurio vertė tokia didžiulė, kad
jis galėtų atpirkti milijoną pasaulių, net jeigu jie būtų nusidėję
labiau už mūsų. Artėja jo išliejimo dienos sukaktis. Ilgi amžiai praėjo
nuo to laiko, kai jis tekėjo iš sužeisto mūsų Jėzaus Kūno ir sruveno nuo
kryžiaus ant šios nedėkingos žemės, tačiau Jo galia tebėra tokia pat
didžiulė, kaip ir tada.
Tad eikime ir semkime vandenį iš Išganytojo versmių (Iz 12, 3); mūsų
sielos atgis, prisipildys gyvybe, taps tyros ir spindinčios dangišku
grožiu; neliks jokios senos sutepties dėmelės, ir Tėvas mylės mus tokia
meile, kokia Jis myli savo Sūnų. Kodėl Jis atidavė mirčiai taip švelniai
mylimą savo Sūnų? Ar ne tam, kad galėtų susigrąžinti mus, seniai
prarastus vaikus? Dėl savo nuodėmių mes buvome tapę šėtono nuosavybe;
pragaras į mus reiškė neabejotinas teises, ir štai, staiga mes buvome
išplėšti iš abiejų, ir visos mūsų pirmapradės teisės buvo mums
grąžintos. Tačiau Dievas nepanaudojo prievartos, kad išvaduotų mus iš
priešo, tad kaip čia yra, kad dabar esame laisvi? Klausykite, ką sako
Apaštalas: „ Iš tiesų esate brangiai nupirkti.“ (1 Kor 6, 20) Kokia ši
kaina? „Juk jūs žinote, ‒ paaiškina Apaštalų kunigaikštis, ‒ kad esate
atpirkti ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju
Krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmes.“ (1 Pt 1, 18‒19) Šis
dieviškas Kraujas buvo padėtas ant Dievo teisingumo svarstyklių ir taip
nusvėrė mūsų nusikaltimus mūsų naudai. Šio kraujo galia išgriovė pragaro
vartus, sutraukė mūsų grandines ir per Jį sutaikė visa, kas yra žemėje
ir danguje (Kol 1, 20). Todėl priimkime brangųjį Kraują, nuplaukime jame
savo žaizdas ir pažymėkime juo savo kaktas tarsi neišdildoma žyme,
galinčia mus apginti nuo keršto kalavijo rūstybės dieną.
Kitas Bažnyčiai be galo brangus dalykas, kurį ji šias dvi savaites siūlo
mums karštai pagarbinti, yra kryžius ‒ altorius, ant kurio paaukota su
niekuo nesulyginamoji Auka. Du kartus metuose, tai yra jo įsteigimo ir
pagarbinimo šventėse, mums bus siūloma pagarbinti šį šventą medį kaip
mūsų Jėzaus pergalės trofėjų, tačiau dabar jis kalba mums tik apie Jo
kentėjimus ir primena tik Jo pažeminimą. Viešpats pasakė Senajame
Testamente: „Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio.“ (Įst 21,
23) Mus išgelbėjęs Avinėlis nieko nepaisydamas iškentė šį prakeiksmą,
ir tik todėl šis medis, gėdos medis, tapo mums be galo brangus. Tai mūsų
išganymo įrankis, didingas Jėzaus meilės mums garantas. Todėl Bažnyčia
ruošiasi apsupti jį savo meile ir šlovinimu, o mes turime ja sekti ir
visada daryti tą patį, ką ji daro. Pagarbus dėkingumas mus atpirkusiam
Kraujui ir nuoširdi pagarba šventajam Kryžiui ‒ šie jausmai turi vyrauti
mūsų širdyse šias dvi savaites.
O ką mes duosime Avinėliui, Tam, kuris davė mums šį Kraują ir taip
dosniai prisiėmė mus išgelbėjusį kryžių? Ar neturėtume būti su Jo ir
parodyti Jam didesnę ištikimybę negu apaštalai, kurie kančios metu Jį
apleido? Ar neturėtume sekti paskui Jį kiekvieną dieną, ne, kiekvieną
valandą Jo pramintu kryžiaus keliu? Taip, mes būsime ištikimi Jo
palydovai paskutinėmis Jo mirtingo gyvenimo dienomis, kai Jis priima
pažeminimą, turėdamas slėptis nuo priešų. Mes pavydėsime tam nedideliam
skaičiui ištikimųjų, kurie suteikė jam prieglobstį savo namuose ir,
drąsiai parodę svetingumą, užsitraukė Jo priešų pyktį. Mes užjausime Jo
Motiną, kentėjusią skausmą, kokio negalėjo jausti jokia kita širdis, nes
jokia būtybė Jo nemylėjo taip, kaip ji. Dvasia persikelsime į baisųjį
Sinedrioną, kur žydai ruošia bedievišką sąmokslą, norėdami atimti
teisiojo gyvybę. Staiga tamsiame horizonte išvysime šviesų taškelį:
Jeruzalės gatvėse ir aikštėse aidės „Osana Dovydo Sūnui!“. Netikėta
pagarba, atiduota mūsų Jėzui, tos palmių šakos, tie skambūs
susižavėjusių hebrajų vaikų balsai trumpam atitolins nuo mūsų liūdnus
nuogąstavimus. Meilės vedami, mes taip pat parodysime Jam pagarbą kaip
Izraelio Karaliui, taip romiai ateinančiam aplankyti Siono dukros, kaip
nusakė pranašas. Bet, deja, šis džiaugsmas buvo trumpalaikis, ir mes
turime greitai vėl nugrimzti į gilų sielos liūdesį!
Išdavikas mokinys netrukus sudarys sandorį su aukštaisiais kunigais; bus
švenčiama paskutinė Pascha ir mes matysime, kaip simbolinis avinėlis
užleidžia vietą tikrajam, kurio Kūnas taps mūsų maistu, o Kraujas – mūsų
gėrimu. Tai bus mūsų Viešpaties Vakarienė. Apsivilkę vestuvių drabužiu,
mes užimsime čia savo vietą kartu su apaštalais, nes tai yra
susitaikymo diena, sukviečianti mus prie to švento Stalo, tiek
atgailaujantį nusidėjėlį, tiek visada ištikimą teisųjį. Tada turėsime
nukreipti savo žingsnius į lemtingąjį sodą, kur sužinosime, kas yra
nuodėmė, nes pamatysime mūsų Jėzų, kenčiantį nuo jos svorio ir prašantį
savo amžinąjį Tėvą atimti šią taurę. Po to, tamsiąją vidurnakčio
valandą, aukštųjų kunigų tarnai ir kareiviai, niekšiško Judo Iskarijoto
vedami, bedieviškai niekins Dievo Sūnų; Jį garbinantiems angelų
legionams nebus leidžiama jų nubausti už baisią šventvagystę! Po to mes
turėsime vaikščioti po įvairius tribunolus, kur bus tampomas Jėzus ir
būti neteisingumo triumfo liudininkais. Laikas nuo Jo sugavimo Sode iki
kryžiaus nešimo į Kalvarijos kalną bus pilnas Jo tariamo teismo
incidentų – melagysčių, šmeižtų, Romos vietininko apgailėtino bailumo,
praeivių įžeidinėjimų, nekalto kraujo ištroškusios nedėkingos minios
riksmų. Mes dalyvausime visuose šiuose įvykiuose; mūsų meilė neleis mums
atsiskirti nuo mūsų brangiojo Atpirkėjo, kuris turės tai iškentėti dėl
mūsų išganymo.
Galiausiai, prisižiūrėję, kaip Jis mušamas ir apspjaudomas, po žiauraus
plakimo ir kraupaus vainikavimo erškėčiais mes kopsime paskui mūsų Jėzų į
Kalvarijos kalną. Iš krauju pažymėto kelio žinosime, kur žengė Jo
šventosios kojos. Mes turėsime prasibrauti pro minią ir praeidami
girdėsime siaubingus keiksmus, lydinčius mūsų dieviškąjį Mokytoją.
Pasiekę egzekucijos vietą, matysime, kaip ši kilni auka bus išvelkama iš
drabužių, kalama prie kryžiaus, keliama aukštyn tarsi tam, kad visi
galėtų Jį įžeidinėti! Mes prisiartinsime prie gyvybės medžio, kad
neprarastumė nė vieno lašo Kraujo, tekančio pasaulio apvalymui, ir
nepraleistume nė vieno mirštančio Jėzaus ištarto pamokančio žodžio. Mes
užjausime Jo Motiną, kurios širdį pervėrė kalavijas, stovėsime prie jos,
kai jos Sūnus prieš pat mirtį paves mus jos mylinčiai globai. Po tris
valandas trukusios agonijos mes pagarbiai stebėsime, kaip nusvyra Jo
šventoji galva ir su garbinančia meile priimsime Jo paskutinį atodūsį.
Mėlynėmis nusėtas ir sudarkytas kūnas, sustingdytas mirties šalčio – tai
viskas, kas mums lieka iš to Žmogaus Sūnaus, kurio pirmasis atėjimas į
pasaulį sukėlė tiek džiaugsmo! Amžinojo Tėvo Sūnui nepakako to, kad Jis
apiplėšė pats Save, priimdamas tarno išvaizdą (Fil 2, 7); šis Jo gimimas
kūne buvo tik Jo aukos pradžia; Jo meilė turėjo vesti Jį net iki
mirties, iki kryžiaus mirties. Jis numatė, kad nelaimėsiąs mūsų meilės
kitaip, kaip tik tokio didžiadvasiško pasiaukojimo kaina ir Jo širdis
nesvyruodama tai įvykdė. „Todėl mylėkime Dievą, ‒ sako šv. Jonas, ‒ nes
Dievas mus pirmas pamilo.“ (1 Jn 4, 19) Tokį tikslą Bažnyčią sau kelia,
švęsdama šias iškilmingas sukaktis. Pažeminusi mūsų puikybę ir palaužusi
mūsų priešinimąsi malonei, parodydama mums, kaip dieviškasis
teisingumas žiūri į nuodėmę, ji veda mūsų širdis mylėti Jėzų, atidavusį
save už mus rūsčiam teisingumui. Vargas mums, jei šiai didingai savaitei
nepavyks sugrąžinti mūsų sielų Tam, kuris mylėjo mus labiau nei Save,
nors mes buvome tapę Jo priešais. Tarkime su apaštalu: „Kristaus meilė
valdo mus, <...> kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už
juos numirė.“ (2 Kor 5, 14‒15) Mes turime būti dėkingi už šį sugrįžimą
Tam, kuris tapo Auka už mus ir kuris, iki paskutinės akimirkos užuot
skelbęs mums prakeikimą, kurio teisėtai esame nusipelnę, meldėsi ir
išgavo mums pasigailėjimą ir malonę. Vieną dieną Jis pasirodys dangaus
debesyse ir, kaip sako pranašas, žmonės žiūrės į tą, kurį pervėrė (Zch
12, 10). Duok Dieve, kad mes būtume tarp tų, kurie atsiteisę savo meile
už Dievo Avinėliui padarytus nusikaltimus, su pasitikėjimu žvelgs į šias
žaizdas!
Pasitikėdami Dievo gailestingumu vilkimės, kad artėjantis šventas laikas
taip pakeis mūsų širdį, jog teismo dieną galėsime su pasitikėjimu
žiūrėti į Tą, kurį dabar ruošiamės kontempliuoti nukryžiuotą nusidėjėlių
rankomis. Jėzaus mirtis sujudina visą gamtą: saulė užtemsta patį
vidurdienį, žemė sudreba iki pamatų, plyšta uolos. Tegul mūsų širdys
taip pat būna sukrėstos, tegul abejingumą pakeičia baimė, baimę pakeičia
viltis ir, pagaliau, viltį pakeičia meilė, kad, pasinėrę su
Nukryžiuotuoju į pačias liūdesio gelmes, būtume verti vėl prisikelti su
Juo šviesai ir džiaugsmui, spindėdami Prisikėlimo šviesa ir turėdami
savyje naujo nemaraus gyvenimo laidą.
Šaltinis: http://www.fsspx.lt
0 komentarai