Dvasios gyvenimas

Dom Gueranger. Dvasinės pratybos Kančios laiku

× 4/03/2015

Praėjusios keturios savaitės buvo tarsi pasirengimas giliam Bažnyčios liūdesiui Kančios laiku. Ji žino, kad žmonės ieško Jėzaus ir nori Jį nužudyti. Nepraėjus nė dvylikai dienų ji regės, kaip jie Jį šventvagiškai nužudys. Ji turės eiti paskui Jį į Kalvarijos kalną, išgirsti paskutinį Jo atodūsį; ji turės stebėti, kaip akmuo užritinamas ant kapo, kur guli Jo nebegyvas kūnas. Todėl neturime nustebti, kad Bažnyčia visus savo vaikus kviečia šias dvi savaites kontempliuoti Tą, kurį ji myli ir dėl kurio liūdi.

Tačiau Bažnyčia iš mūsų prašo ne tik užuojautos ir ašarų. Ji norėtų, kad pasinaudotumėme pamokomis, kurių mus moko Atpirkėjo kančia ir mirtis ant kryžiaus. Jis pats, eidamas į Kalvarijos kalną, šventoms moterims, išdrįsusioms parodyti Jam užuojautą netgi Jo budelių akivaizdoje, tarė: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų“ (Lk 23,28). Jis anaiptol neatsisakė jų ašarų dovanos, nes Jam buvo malonus šis jų prisirišimo įrodymas, tačiau taip kalbėjo iš meilės joms. Labiau už viską Jis troško matyti jas suprantant, kaip svarbu tai, kas vyksta jų akyse ir koks nepermaldaujamas yra Dievo teisingumas nuodėmei.

Praėjusias keturias savaites Bažnyčia vedė nusidėjėlį atsivertimo link. Tačiau iki šiol tai buvo tik pradžia: dabar šis atsivertimas bus ištobulintas. Ji nebesiūlo mąstyti apie Jėzų, pasninkaujantį ir besimeldžiantį dykumoje ‒ ji siūlo kontempliuoti Jėzų, kaip didžiąją Auką, paaukotą už pasaulio išganymą. Artėja lemtinga valanda. Tamsos jėgos ruošiasi išnaudoti joms likusį laiką: bus įvykdytas didžiausias nusikaltimas. Dar po kelių dienų Dievo Sūnus bus atiduotas į nusidėjėlių, kurie Jį nužudys, rankas. Bažnyčiai nebereikia raginti savo vaikų atgailauti, nes dabar jie jau gerai žino, kas yra nuodėmė, jeigu ji reikalauja tokio atpirkimo. Bažnyčia visa paskendusi mintyse apie šiurpųjį įvykį, užbaigsiantį Dievo-Žmogaus gyvenimą žemėje. Išreikšdama savo jausmus šventąja liturgija, ji moko, kokie turėtų būti mūsų jausmai.

Šių dviejų savaičių maldas ir apeigas persmelkia gilus liūdesys matant Teisųjį, persekiojamą priešų net iki mirties, ir didelis pasipiktinimas šiais dievažudžiais. Šiuos jausmus išreiškiantys žodžiai daugiausiai paimti iš karaliaus Dovydo ir pranašų. Vienur pats Išganytojas atskleidžia mums savo sielos kančią, kitur pati Bažnyčia skelbia baisiausius prakeiksmus Jėzaus žudikams. Žydų tautos laukianti bausmė išpranašaujama su visomis kraupiomis smulkmenomis, ir paskutiniąsias tris dienas mes girdėsime, kaip pranašas Jeremijas aprauda bedievišką miestą. Bažnyčia nesiekia sužadinti tuščių jausmų, pirmiausiai ji nori savo vaikų širdyse pasėti išganingą baimę. Jeigu Jeruzalės nusikaltimas sukels jiems pasibaisėjimą ir jeigu jie supras, kad patys prisidėjo prie jos nuodėmės, nebegalės sulaikyti ašarų.

Todėl darykime viską, ką galime, kad patirtume šiuos stiprius išgyvenimus, kurie, deja, per mažai pažįstami šių laikų paviršutiniškam pamaldumui. Mąstykime apie Dievo Sūnaus meilę ir gerumą, To, kuris be galo pasitikėjo savo kūriniais, gyveno jų gyvenimą, kuris ne tik ramus ir nusižeminęs praleido tarp jų trisdešimt tris metus, bet ir vaikščiojo po pasaulį darydamas gera (Apd 10, 38). O dabar šį gerumo, maloningumo ir nusižeminimo kupiną gyvenimą turi nutraukti gėdinga, tik vergams skirta mirtis ant kryžiaus. Pamąstykime apie šiuos nuodėmingus žmones, kurie, negalėdami įrodyti Jėzaus kaltės, kaltina Jį savanaudiškumu, o jų šlykštus nedėkingumas pasiekia tokį laipsnį, kad verčia juos pralieti šio nekalto ir dieviško Avinėlio kraują. Tada atsigręžkime į Jėzų, šį tobulą Teisųjį, ir išvyskime Jį, pasiduodantį kiekvienam karčiausiam kentėjimui: mirtinai nuliūdusį (Mt 26, 38); prislėgtą mūsų nuodėmių prakeikimo, geriantį iki dugno taurę, kurią Jis taip nuolankiai prašo Dangiškąjį Tėvą nuo Jo atitraukti; galiausiai išgirskime Jį prieš mirtį tariant paskutinius žodžius: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Kaip tik tai pripildo Bažnyčią didžiausio liūdesio, kaip tik tai ji siūlo mums apmąstyti, nes žino, kad, jeigu kartą teisingai suprastume Jėzaus kentėjimus, tuoj pat nutrauktume savo prisirišimą prie nuodėmės, mat ją darydami mes taip pat dalyvaujame nusikaltime, dėl kurio niekiname žydus.

Vis dėlto Bažnyčia taip pat žino, kokia kieta žmogaus širdis ir kaip nenoriai jis pasiryš visiškai atsiversti, jeigu nejus baimės. Todėl ji rodo mums tuos baisius prakeikimus, kuriuos pranašai, kalbėdami Jėzaus vardu, skelbė Kristaus žudikams. Šios pranašiškos anatemos pažodžiui išsipildė užsispyrusiems žydams. Jos moko, ko ir krikščionys turi tikėtis, jeigu jie, kaip Apaštalas įtaigiai sako, vėl kryžiuos Dievo Sūnų. (Žyd 6, 6). Klausydamiesi, ką Bažnyčia mums dabar kalba, galime tik sudrebėti, prisimindami kitus to paties apaštalo žodžius:

„Tik pagalvokite, kaip dar sunkesnės bausmės nusipelno tas, kuris sutrypia kojomis Dievo Sūnų, išniekina Naujosios Sandoros kraują (lyg tai būtų koks nors bjaurus dalykas), kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią! Juk žinome, kas yra pasakęs: Mano kerštas ir Aš atsilyginsiu. Ir vėl: Viešpats teis Savo tautą. Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas.“ (Žyd 10, 29-31)

Iš tiesų baisu! Kokią pamoką apie savo nepermaldaujamą teisingumą duoda mums Dievas šiomis kančios savaitėmis! Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus (Rom 8, 32), savo mylimojo Sūnaus, kuriuo Jis gėrisi (Mt 3,17), argi Jis pasigailės mūsų, jei po visų mums suteiktų malonių ras mus nuodėmėje, kurią Jis taip negailestingai nubaudė netgi Jėzuje, prisiėmusiame ją ant savęs, kad galėtų už ją atsiteisti? Tokie pasvarstymai apie Dievo teisingumą, kritusį ant nekalčiausios ir kilniausios iš visų aukų, ir apie bausmę, ištikusią neatgailavusius žydus, tikrai turi sunaikinti bet kokį mūsų prisirišimą prie nuodėmės ir sukelti mumyse tą išganingą baimę, kuri yra tvirtos vilties ir švelnios meilės pamatas.

Nes, jeigu savo nuodėmėmis iš tiesų tapome kalti dėl Dievo Sūnaus mirties, lygiai taip pat tikra yra tai, kad iš Jo šventų žaizdų tekėjęs Kraujas turi galią nuplauti mūsų kaltę. Mūsų dangiškojo Tėvo teisingumas negali būti patenkintas kitaip, kaip tik šio brangaus Kraujo išliejimu, ir to paties Tėvo gailestingumas nori, kad Jis būtų išlietas mums atpirkti. Jėzaus budelių žiaurumas padarė penkias žaizdas Jo šventame Kūne. Iš jų teka penki išganymo šaltiniai, apvalantys pasaulį ir kiekviename iš mūsų atstatantys nuodėmės subjaurotą Dievo paveikslą. Todėl su pasitikėjimu artinkimės prie šio atperkančiojo Kraujo, kuris nusidėjėliui atveria Dangaus vartus ir kurio vertė tokia didžiulė, kad jis galėtų atpirkti milijoną pasaulių, net jeigu jie būtų nusidėję labiau už mūsų. Artėja jo išliejimo dienos sukaktis. Ilgi amžiai praėjo nuo to laiko, kai jis tekėjo iš sužeisto mūsų Jėzaus Kūno ir sruveno nuo kryžiaus ant šios nedėkingos žemės, tačiau Jo galia tebėra tokia pat didžiulė, kaip ir tada.

Tad eikime ir semkime vandenį iš Išganytojo versmių (Iz 12, 3); mūsų sielos atgis, prisipildys gyvybe, taps tyros ir spindinčios dangišku grožiu; neliks jokios senos sutepties dėmelės, ir Tėvas mylės mus tokia meile, kokia Jis myli savo Sūnų. Kodėl Jis atidavė mirčiai taip švelniai mylimą savo Sūnų? Ar ne tam, kad galėtų susigrąžinti mus, seniai prarastus vaikus? Dėl savo nuodėmių mes buvome tapę šėtono nuosavybe; pragaras į mus reiškė neabejotinas teises, ir štai, staiga mes buvome išplėšti iš abiejų, ir visos mūsų pirmapradės teisės buvo mums grąžintos. Tačiau Dievas nepanaudojo prievartos, kad išvaduotų mus iš priešo, tad kaip čia yra, kad dabar esame laisvi? Klausykite, ką sako Apaštalas: „ Iš tiesų esate brangiai nupirkti.“ (1 Kor 6, 20) Kokia ši kaina? „Juk jūs žinote, ‒ paaiškina Apaštalų kunigaikštis, ‒ kad esate atpirkti ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju Krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmes.“ (1 Pt 1, 18‒19) Šis dieviškas Kraujas buvo padėtas ant Dievo teisingumo svarstyklių ir taip nusvėrė mūsų nusikaltimus mūsų naudai. Šio kraujo galia išgriovė pragaro vartus, sutraukė mūsų grandines ir per Jį sutaikė visa, kas yra žemėje ir danguje (Kol 1, 20). Todėl priimkime brangųjį Kraują, nuplaukime jame savo žaizdas ir pažymėkime juo savo kaktas tarsi neišdildoma žyme, galinčia mus apginti nuo keršto kalavijo rūstybės dieną.

Kitas Bažnyčiai be galo brangus dalykas, kurį ji šias dvi savaites siūlo mums karštai pagarbinti, yra kryžius ‒ altorius, ant kurio paaukota su niekuo nesulyginamoji Auka. Du kartus metuose, tai yra jo įsteigimo ir pagarbinimo šventėse, mums bus siūloma pagarbinti šį šventą medį kaip mūsų Jėzaus pergalės trofėjų, tačiau dabar jis kalba mums tik apie Jo kentėjimus ir primena tik Jo pažeminimą. Viešpats pasakė Senajame Testamente: „Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio.“ (Įst 21, 23) Mus išgelbėjęs Avinėlis nieko nepaisydamas iškentė šį prakeiksmą, ir tik todėl šis medis, gėdos medis, tapo mums be galo brangus. Tai mūsų išganymo įrankis, didingas Jėzaus meilės mums garantas. Todėl Bažnyčia ruošiasi apsupti jį savo meile ir šlovinimu, o mes turime ja sekti ir visada daryti tą patį, ką ji daro. Pagarbus dėkingumas mus atpirkusiam Kraujui ir nuoširdi pagarba šventajam Kryžiui ‒ šie jausmai turi vyrauti mūsų širdyse šias dvi savaites.

O ką mes duosime Avinėliui, Tam, kuris davė mums šį Kraują ir taip dosniai prisiėmė mus išgelbėjusį kryžių? Ar neturėtume būti su Jo ir parodyti Jam didesnę ištikimybę negu apaštalai, kurie kančios metu Jį apleido? Ar neturėtume sekti paskui Jį kiekvieną dieną, ne, kiekvieną valandą Jo pramintu kryžiaus keliu? Taip, mes būsime ištikimi Jo palydovai paskutinėmis Jo mirtingo gyvenimo dienomis, kai Jis priima pažeminimą, turėdamas slėptis nuo priešų. Mes pavydėsime tam nedideliam skaičiui ištikimųjų, kurie suteikė jam prieglobstį savo namuose ir, drąsiai parodę svetingumą, užsitraukė Jo priešų pyktį. Mes užjausime Jo Motiną, kentėjusią skausmą, kokio negalėjo jausti jokia kita širdis, nes jokia būtybė Jo nemylėjo taip, kaip ji. Dvasia persikelsime į baisųjį Sinedrioną, kur žydai ruošia bedievišką sąmokslą, norėdami atimti teisiojo gyvybę. Staiga tamsiame horizonte išvysime šviesų taškelį: Jeruzalės gatvėse ir aikštėse aidės „Osana Dovydo Sūnui!“. Netikėta pagarba, atiduota mūsų Jėzui, tos palmių šakos, tie skambūs susižavėjusių hebrajų vaikų balsai trumpam atitolins nuo mūsų liūdnus nuogąstavimus. Meilės vedami, mes taip pat parodysime Jam pagarbą kaip Izraelio Karaliui, taip romiai ateinančiam aplankyti Siono dukros, kaip nusakė pranašas. Bet, deja, šis džiaugsmas buvo trumpalaikis, ir mes turime greitai vėl nugrimzti į gilų sielos liūdesį!

Išdavikas mokinys netrukus sudarys sandorį su aukštaisiais kunigais; bus švenčiama paskutinė Pascha ir mes matysime, kaip simbolinis avinėlis užleidžia vietą tikrajam, kurio Kūnas taps mūsų maistu, o Kraujas – mūsų gėrimu. Tai bus mūsų Viešpaties Vakarienė. Apsivilkę vestuvių drabužiu, mes užimsime čia savo vietą kartu su apaštalais, nes tai yra susitaikymo diena, sukviečianti mus prie to švento Stalo, tiek atgailaujantį nusidėjėlį, tiek visada ištikimą teisųjį. Tada turėsime nukreipti savo žingsnius į lemtingąjį sodą, kur sužinosime, kas yra nuodėmė, nes pamatysime mūsų Jėzų, kenčiantį nuo jos svorio ir prašantį savo amžinąjį Tėvą atimti šią taurę. Po to, tamsiąją vidurnakčio valandą, aukštųjų kunigų tarnai ir kareiviai, niekšiško Judo Iskarijoto vedami, bedieviškai niekins Dievo Sūnų; Jį garbinantiems angelų legionams nebus leidžiama jų nubausti už baisią šventvagystę! Po to mes turėsime vaikščioti po įvairius tribunolus, kur bus tampomas Jėzus ir būti neteisingumo triumfo liudininkais. Laikas nuo Jo sugavimo Sode iki kryžiaus nešimo į Kalvarijos kalną bus pilnas Jo tariamo teismo incidentų – melagysčių, šmeižtų, Romos vietininko apgailėtino bailumo, praeivių įžeidinėjimų, nekalto kraujo ištroškusios nedėkingos minios riksmų. Mes dalyvausime visuose šiuose įvykiuose; mūsų meilė neleis mums atsiskirti nuo mūsų brangiojo Atpirkėjo, kuris turės tai iškentėti dėl mūsų išganymo.

Galiausiai, prisižiūrėję, kaip Jis mušamas ir apspjaudomas, po žiauraus plakimo ir kraupaus vainikavimo erškėčiais mes kopsime paskui mūsų Jėzų į Kalvarijos kalną. Iš krauju pažymėto kelio žinosime, kur žengė Jo šventosios kojos. Mes turėsime prasibrauti pro minią ir praeidami girdėsime siaubingus keiksmus, lydinčius mūsų dieviškąjį Mokytoją. Pasiekę egzekucijos vietą, matysime, kaip ši kilni auka bus išvelkama iš drabužių, kalama prie kryžiaus, keliama aukštyn tarsi tam, kad visi galėtų Jį įžeidinėti! Mes prisiartinsime prie gyvybės medžio, kad neprarastumė nė vieno lašo Kraujo, tekančio pasaulio apvalymui, ir nepraleistume nė vieno mirštančio Jėzaus ištarto pamokančio žodžio. Mes užjausime Jo Motiną, kurios širdį pervėrė kalavijas, stovėsime prie jos, kai jos Sūnus prieš pat mirtį paves mus jos mylinčiai globai. Po tris valandas trukusios agonijos mes pagarbiai stebėsime, kaip nusvyra Jo šventoji galva ir su garbinančia meile priimsime Jo paskutinį atodūsį.

Mėlynėmis nusėtas ir sudarkytas kūnas, sustingdytas mirties šalčio – tai viskas, kas mums lieka iš to Žmogaus Sūnaus, kurio pirmasis atėjimas į pasaulį sukėlė tiek džiaugsmo! Amžinojo Tėvo Sūnui nepakako to, kad Jis apiplėšė pats Save, priimdamas tarno išvaizdą (Fil 2, 7); šis Jo gimimas kūne buvo tik Jo aukos pradžia; Jo meilė turėjo vesti Jį net iki mirties, iki kryžiaus mirties. Jis numatė, kad nelaimėsiąs mūsų meilės kitaip, kaip tik tokio didžiadvasiško pasiaukojimo kaina ir Jo širdis nesvyruodama tai įvykdė. „Todėl mylėkime Dievą, ‒ sako šv. Jonas, ‒ nes Dievas mus pirmas pamilo.“ (1 Jn 4, 19) Tokį tikslą Bažnyčią sau kelia, švęsdama šias iškilmingas sukaktis. Pažeminusi mūsų puikybę ir palaužusi mūsų priešinimąsi malonei, parodydama mums, kaip dieviškasis teisingumas žiūri į nuodėmę, ji veda mūsų širdis mylėti Jėzų, atidavusį save už mus rūsčiam teisingumui. Vargas mums, jei šiai didingai savaitei nepavyks sugrąžinti mūsų sielų Tam, kuris mylėjo mus labiau nei Save, nors mes buvome tapę Jo priešais. Tarkime su apaštalu: „Kristaus meilė valdo mus, <...> kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė.“ (2 Kor 5, 14‒15) Mes turime būti dėkingi už šį sugrįžimą Tam, kuris tapo Auka už mus ir kuris, iki paskutinės akimirkos užuot skelbęs mums prakeikimą, kurio teisėtai esame nusipelnę, meldėsi ir išgavo mums pasigailėjimą ir malonę. Vieną dieną Jis pasirodys dangaus debesyse ir, kaip sako pranašas, žmonės žiūrės į tą, kurį pervėrė (Zch 12, 10). Duok Dieve, kad mes būtume tarp tų, kurie atsiteisę savo meile už Dievo Avinėliui padarytus nusikaltimus, su pasitikėjimu žvelgs į šias žaizdas!

Pasitikėdami Dievo gailestingumu vilkimės, kad artėjantis šventas laikas taip pakeis mūsų širdį, jog teismo dieną galėsime su pasitikėjimu žiūrėti į Tą, kurį dabar ruošiamės kontempliuoti nukryžiuotą nusidėjėlių rankomis. Jėzaus mirtis sujudina visą gamtą: saulė užtemsta patį vidurdienį, žemė sudreba iki pamatų, plyšta uolos. Tegul mūsų širdys taip pat būna sukrėstos, tegul abejingumą pakeičia baimė, baimę pakeičia viltis ir, pagaliau, viltį pakeičia meilė, kad, pasinėrę su Nukryžiuotuoju į pačias liūdesio gelmes, būtume verti vėl prisikelti su Juo šviesai ir džiaugsmui, spindėdami Prisikėlimo šviesa ir turėdami savyje naujo nemaraus gyvenimo laidą.

Šaltinis: http://www.fsspx.lt