Bronius Krivickas. Šėtono monologai

Viešpatie, valdytojau šviesių pasaulių,
Kurs rankose laikai žvaigždes ir milijonus saulių,
Kuriam pagarbinti visa Būtis
Žėruoja lyg skaidrioji krištolo mintis,

Aš, nutrenktas gelmėn Tavo rūstaus lėmimo
Ir pažymėtas amžiams Tavo pasmerkimo,
Rymodamas ties chaoso klaikiom gelmėm,
Pagarbinsiu Tave tamsiom giesmėm:

1

Kai mes, iš keršto prieš Tave sukilę,
Užgrobt norėjom sosto pilį,
Karius manuosius ir mane
Tu nutrėmei baisia žaibų ugnia.

Ir mes susispietėm į milžinišką ratą,
Ir lyg audra, supurtanti Visatą,
Į gelmę puolėm pro erdves dausų,
Ir tiško tūkstančiai Tavų šviesų,

Ir tamsūs rutuliai sunkių planetų
Išėjo iš kelių, jiems Tavo nužymėtų,
Ir gniužo dauždamies juodi jų kevalai,
Ir siautėjo erdvėj sumišę gaivalai,

Ir žvaigždės milžinai pasviro iš orbitų
Ir su mumis kartu į gelmę krito,
Tamsioj erdvėj liepsnodamos ilgai
Tartum negęstantys žaibai.

Lydėjo mus puolimo piktas džiaugsmas,
Skambėjo erdvėse kerštingas mūsų šauksmas,
Liepsnojo mūsų neapykanta didi
Ir geismas Tavo Būtį sužlugdyt.

2

Taip lyg baisus grasinantis verpetas
Erdvėm mes kritom milijonus metų,
Kol pasiekėm klaikias niaurias sritis,
Kur siaučia chaosas ir nebūtis.

Ir sveikinom kaip savąją tėvynę
Mes liūdną gelmę chaoso pirminio,
Ir jutom, kaip niauriam jo gaivale
Atgyja mūsų palaužta valia.

Stipriai sujudo versmės mano galių,
Ir aš Tave, šviesių erdvių karalių,
Vėl iššaukiau grumtynių amžinų,
Atminęs kerštą iš anų dienų.

Nudryko tamsios mano galios gijos
Lig pat gelmių Tavosios viešpatijos,
Lig pat žvaigždynų, žėrinčiai skaisčių,
Lig pat ugnynų saulių išdidžių.

Mes – du galiūnai, viešpačiai pasaulių:
Tamsos–mirties, šviesos–būties ir saulių.
Mes amžinieji priešai du,
Dviejų per amžius nesutaikomų pradų,

Gigantiškoj grumtynėj susikibę,
Sukūrėm vyksmą nuostabios didybės.
Ties šituo vyksmu lemtim rūsčia
Suspindo tragiška būties kančia.

3

Ir tą, kuriam sukūrei žemės rojų,
Kuriam Tu kibirkštį minties padovanojai,
Apraizgė jį mana pikta gija,
Ir mūsų amžinos kovos sūkuryje

Jį drasko jėgos priešingos įnirtę,
Jis kaujasi prieš tamsą ir prieš mirtį,
Jo sieloj virpa įtampa skaudžia
Didi ir tragiška būties kančia.

Kančioj išauga jam titano galios,
Kančioj jisai į didį žygį kelias,
Švytėdamas liepsna kūrybinės minties,
Ieškot kelių naujos kilnios buities:

Nutiesti tiltą per tamsos gelmynus,
Kur mano galios amžių vyksman pinas,
Ir iš savo buities liūdnos
Pasiekti šalį amžinos darnos.

Bet spindulį jo žmogiškos didybės,
Kursai ties mano chaosu sužibęs,
Aš vis supu šešėliais nebūties
Ir gesinu alsavimu nakties.

4

Grumtynės mūsų tęsiasi lig šiolei,
Ir dreba laiko ir erdvynų toliai,
Ir mūsų galios siaučia kaip audra, –
Tik galutinės persvaros nėra.

Bet aš tikiu: užges šios Tavo ugnys,
Nes niaurios mano tamsumos bedugnės
Jų spindulius ir šilumą praris,
Ir juodos saulės į gelmes nukris.

Tamsiųjų mano burtų apžavėta,
Pasvirs manin Tava Būtis žvaigždėta,
Ir iš Tavos vergovės jos pradus
Išlaisvinsiu, kai ji manoj gelmėj suduš.

Suplyš į gabalus žydroji Tavo skraistė,
Ir Tu patsai, tartum baisi pašvaistė,
Po pralaimėtos amžinos kovos
Ir sudaužytos buveinės savos

Manan glėbin nupulsi nugalėtas,
Ir keršto džiaugsmas didis, negirdėtas,
Ir himnas pergalės ir šlovės, ir garbės
Visam plačiam pasauly man skambės.

Ir liksiu aš vienintelis karalius.
Manoj globoj nurims skaudžiai sujudę galios.
Apsups pasaulį tamsuma akla
Ir, lyg didžiulis vortinklis, tyla.

1946