Bronius Krivickas. Jo atsakymo žodis

I

Dvasia tamsioji nebūties gūdžios!
Jaučiu, lyg tu nuo amžinos pradžios
Man atkakliai grūmotum pasislėpus,
Šešėlių virpančiu tinklu aprėpus

Manas skaidrias ir žėrinčias erdves.
Bet Aš žinau: nėra tavęs.
Tu – nebūtis. Kaip būti tu gali?
Taip, kaip šešėlių tamsuma gili

Yra tik nebuvimas spindulių,
Taip einantis iš prarajų gilių
Tasai gūdus dvelkimas nebūties, –
Tai nebuvimas tik Manęs Paties,

Tik Mano mosto kuriančio silpimas,
Tik Mano kurto pražūtin svirimas,
Tik išblėsimas Mano spindulių,
Tik iškrypimas iš Manų kelių,

Tiktai Manos Būties neatbaigimas,
Tiktai Savęs Paties nepakakimas,
Kurs laiko toliuose be pabaigos
Bus nugalėtas kuriančios jėgos.

2

Kai iš šaltinių Mano amžinų
Paplūdę galios neramiu tvanu
Formuot ir kurti ėmėsi karštai,
Tu lyg nuo žaibo į gelmes kritai.

Ir nors dar gaudžia grumzdesiai pikti,
Tu vis gilyn į prarajas krenti,
Tu vis labyn šviesų tvane blykšti,
Ir pergalėj pasauliai sukurti,

Erdvių ir laiko toliuos nusidriekę,
Visas gelmes ir aukštybes jau siekia.
Ir jie visi yra Būtis Mana,
Ir jie visi tiktai Mana liepsna,

Ir jie visi tik Manimi gyvena:
Nuo spindulio, kurs prieblandoj plevena,
Nuo atomo lig milžinių žvaigždžių
Ir lig būtybių nuostabių, skaisčių,

Kurios, Mana mintim apdovanotos,
Vienokia forma ant žvaigždės liepsnotos,
O ant planetos forma vėl kitokia
Buvimą tęsia ir jo prasmę vokia.

Ir visa tai sustingime nerymo,
Nes nebaigta dar valanda kūrimo,
Nes tebegaudžia atkakli kova:
Seni pasauliai keičias palengva

Ar laikui bėgant visiškai suyra
Ir vėl nauju pavidalu išnyra,
Kaskart skaidriau, skaisčiau bedegdami,
Kaskart tikriau Mane apreikšdami.

Ir taip be perstojo, be paliovos
Per amžius tęsis vyksmas šios kovos,
Kol nebuvimo prarajų tamsių
Ir jo piktų, kerštingų grumzdesių

Neliks Būties Manosios gelmėse,
Ir ji visa tiktai Mana dvasia,
Ir ji visa tiktai Mana liepsna
Žėrės alsuos skaisti ir amžina.

3

Šiame didžiam kūrybiniam vyksme
Planeta tolima – tamsia Žeme
Iš amžiaus amžiun driekias grandine
Žmonių gentis, lyg pro ūkus Mane

Nujaučianti blankiuoju savo protu,
Nušviest jų buičiai Mano dovanotu.
Taip, kaip žvaigždėms Aš nustačiau takus,
Kuriais jos skrieja per visus laikus,

Taip nubrėžti yra ir jiems keliai,
Kuriais pirmyn jie turi žengt tiksliai.
Kai klystkeliais nukrypt jie kartais nori,
Manųjų dėsnių baudžiantįjį svorį

Patirti turi savo prigimtim,
Kad vėl į dermę grįžtų su Manim,
Kad vėl su Mano Būtimi šviesia
Laikytų ryšį kūnu ir dvasia,

Nes jie yra tik Visumos dalelė
Ir tik iš Jos tegali semt sau galią.
Būties kūrimo neramiam vyksme,
Jos formų nuolatiniam kitime,

Gelmyne Savo laiko amžinam
Prasmingai skyriau Aš jų kiekvienam
Tiktai ribotą laikinąjį kelią,
Kovos ir bandymų rūsčiųjų dalią,

Kad jie per amžius iš kartos į kartą,
Nauja jėga atgimdami kas kartą,
Vis veiktų, siektų, grumtųs ir laimėtų
Ir vis didesnėn pilnatin artėtų.

Už tai jie turi su dėkingumu
Priimti dalią skausmo ir džiaugsmų,
Įžvelgt jos prasmę dievišką ir gilią
Ir, savo kuklią dabartį pamilę

Ir ateities šviesios gražesnę viltį,
Širdies liepsna skaisčiai Manęspi kilti.
Kai jie bus ugnys, vien Manim degą,
Kai Mano meilės ir tiesos jėga

Žėrės juose tartum gryniausiuos induos
Skaisčia šventumo palaima suspindus,
Jie savo laimę tikrąją supras
Ir vėl prarastą rojų žemėj ras.

4

Kol Būtyje tamsos šešėliai slepias,
Tol Aš nesu su Ja visai sutapęs
Ir tol Savy nepakaktį jaučiu.
Todėl buvimo kibirkščių skaisčių

Aš vis apstyn, vis gausingyn skleidžiu,
Jas vis skaidryn savu kvapu pučiu.
Taip silpsta vaidas sutemų niaurių,
Taip, kurdams Būtį, Aš Save kuriu.

Kai begalybių ruimuose visuos
Vien nemari Mana dvasia alsuos,
Būtis vien tai bus, kas ir Aš esu.
Taip po pastangų amžių ištisų

Ateis vienybė Man su Ja pilna,
Ateis rimties ir pakakties diena.
Ir džiūgaus, gaus triumfu amžių varpas,
Kad baigtas jau didaus kūrimo tarpas,

Kad viską apsiaubė didi Vienybė,
Ribas sutirpdė dieviška Beribė,
Kad nebėra skaudaus bėgimo laiko
Nei amžiais žingsnį varžiusiojo saiko,

Kad viską juosia džiaugsmas ir darna,
Kad viską glėbia Meilė amžina,
Ir nebėra verpetuos Jos ugnies
Jau atskiros nei nykstančios vilnies.

1951