Badas yra geras Gavėnios patirties apibūdinimas. Po keturiasdešimt
dienų dykumoje siela jaučiasi išbadėjusi. Ir štai didysis pasisotinimo pažadas -
mana krentanti iš Dangaus, t.y. Didžiojo Ketvirtadienio liturgija. Tik
išbadėjęs gali iš tiesų pajusti Dangaus skonio džiaugsmą ir sotumo palaimą.
Kas gi yra sielos badas, kuris atveria Dangaus palaimą? Čia
mes nekalbame apie tą sielos kančią, kuri kyla iš persisotinimo juslinėmis
patirtimis, godumu, puikybe. Čia bandome apčiuopti tą sielos neturtą, kurį
laimina pats Viešpats. Apie tikrą savęs išsižadėjimą (žr. Mt 5,3).
Krikščionis, kaip ir Kristus, turi nesilaikyti savo
paties vertumo (plg. Fil 2,6). Krikščionis negali turėti malonės. Malonė yra visiška dovana. Pastarąją vertai priimti
ir pilnai išgyventi tegali tas, kuris teturi nieką. Kitaip tariant, nieko neturi. Net savęs. Tik taip save kaip
niekį išgyvenantis tikintysis gali suvokti, kad Dievas palaiko žmogaus gyvastį
ir būti nevertą žmogų sutelkia būti amžinai.
Gavėnios patirtį įvardija Pelenų trečiadienio liturgija,
kai kunigas krikščioniui paliudija žmogaus kilmę ir pabaigą: iš esmės, esi dulkė.
Iš tiesų, Dievo įkvėpta gyvastis kildino iš dulkių žmogystę (žr. Pr 2,7). Ką gi
turi iš savęs žmogus? Iš esmės – nieko.
Štai su tokia niekio
patirtimi Dievo valioje gyvuojantis krikščionis išgyvena Gavėnią. Tai ir yra
badas ta tikrąja šventąja prasme. Štai su tokia sielos patirtimi krikščionis
ateina į Didžiojo Ketvirtadienio liturgiją. Čia jis skanauja Dangaus. Ir,
paragavęs palaimos, tuoj išskuba su Kristumi į Alyvų kalną, kur susitiks su jį
dar didesne jėga persmelkiančia niekybe.
Laukia Didžioji niekybė – Aukos liturgija.
mk
.
0 komentarai