Badas. Didžiojo Tridienio meditacija

Badas yra geras Gavėnios patirties apibūdinimas. Po keturiasdešimt dienų dykumoje siela jaučiasi išbadėjusi. Ir štai didysis pasisotinimo pažadas - mana krentanti iš Dangaus, t.y. Didžiojo Ketvirtadienio liturgija. Tik išbadėjęs gali iš tiesų pajusti Dangaus skonio džiaugsmą ir sotumo palaimą.

Kas gi yra sielos badas, kuris atveria Dangaus palaimą? Čia mes nekalbame apie tą sielos kančią, kuri kyla iš persisotinimo juslinėmis patirtimis, godumu, puikybe. Čia bandome apčiuopti tą sielos neturtą, kurį laimina pats Viešpats. Apie tikrą savęs išsižadėjimą (žr. Mt 5,3).

Krikščionis, kaip ir Kristus, turi nesilaikyti savo paties vertumo (plg. Fil 2,6). Krikščionis negali turėti malonės. Malonė yra visiška dovana. Pastarąją vertai priimti ir pilnai išgyventi tegali tas, kuris teturi nieką. Kitaip tariant, nieko neturi. Net savęs. Tik taip save kaip niekį išgyvenantis tikintysis gali suvokti, kad Dievas palaiko žmogaus gyvastį ir būti nevertą žmogų sutelkia būti amžinai.  

Gavėnios patirtį įvardija Pelenų trečiadienio liturgija, kai kunigas krikščioniui paliudija žmogaus kilmę ir pabaigą: iš esmės, esi dulkė. Iš tiesų, Dievo įkvėpta gyvastis kildino iš dulkių žmogystę (žr. Pr 2,7). Ką gi turi iš savęs žmogus? Iš esmės – nieko.

Štai su tokia niekio patirtimi Dievo valioje gyvuojantis krikščionis išgyvena Gavėnią. Tai ir yra badas ta tikrąja šventąja prasme. Štai su tokia sielos patirtimi krikščionis ateina į Didžiojo Ketvirtadienio liturgiją. Čia jis skanauja Dangaus. Ir, paragavęs palaimos, tuoj išskuba su Kristumi į Alyvų kalną, kur susitiks su jį dar didesne jėga persmelkiančia niekybe. Laukia Didžioji niekybė – Aukos liturgija.

mk        


.       
Kategorijos:

0 komentarai