Mindaugas Kubilius. Laisvė yra Lyderio būvis

Žmogus laisvės siekia visur ir visada. Nebūtų per drąsu teigti, kad laisvė yra žmogaus sielos oras. Be laisvės žmogus negali būti visaverčiu. Dėl laisvės žmonės ryžtasi neįtikėtiniems žygdarbiams; ant laisvės altoriaus žmogus aukoja net savo gyvybę.

Gyvenimo prasmė skleidžiasi sulig laisvės sklaida.   

Net turto žmonės siekia ne dėl paties turto, o dėl laisvės, kurį tas turtas suteikia. Paklauskite savo draugų ar pažįstamų: kam žmogui yra reikalingi pinigai? Būdingas ir dažniausias atsakymas yra šis: pinigai suteikia laisvę. Be abejonės, pinigų kaupimą lemia ir kiti lūkesčiai, pavyzdžiui, savivertės auginimas, augančių poreikių tenkinimas, galios įgijimas. Visgi laisvė kaip pinigų kaupimo tikslas yra įvardijama dažniausiai. Mat šis tikslas yra moraliausiais.

Ar gi nėra moralu belaisvį išvaduoti iš piktadario valdžios? Ar gi nėra didinga aukotis dėl laisvės? Ar nėra gražu vesti tautą į laisvę? Kodėl prie žodžio „demokratija” lipiname stebuklingą šiuolaikinį užkeikimą „liberali” (laisvoji) lyg demokratija dar nebūtų pakankamai laisva? Šių laikų Vakarų demokratija savo piliečiams prisako laisvintis be paliovos. Liberalios demokratijos sąlygomis užsiauginame laisvus teroristus, kurie laisvo pasaulio piliečiams laisvai kapoja galvas. Žiauru, bet tiesa. Ir viskas dėl taip godojamos laisvės. Visgi čia nespręsime gyvenimo “liberalioje demokratijoje” painiavos. Mūsų tikslas – įsigilinti į pamatinius žmogaus lūkesčius. Laisvė yra vienas giliausių ir iškiliausių. Mat tik laisvėje išgyvename žmogiškąjį orumą ir bet kokį įmanomą vertumą.    

Laisvė yra neabejotinai visuotinai branginama. Tačiau jos raiškos yra daugiareikšmės, o samprata – klaidi. Kas gi yra laisvė?

Svarstymo atspirtimi lai tampa populiarusis teiginys „pinigai suteikia laisvę”. Tai reiškia, kad pinigai žmogui yra vertingi tiek, kiek jie jam atneša dar didesnę vertę - laisvę. Taip samprotaujantys žmonės laisvę sieja su galimybių pasirinkti didėjimu. Laisvėjimo lūkestį kildina įsitikinimas, kad pinigų kiekis padidins ir pasirinkimų kiekį. Ar tai reiškia, kad pasirinkimų galimybių kiekis ir yra „laisvė”?

Iš karto norisi prieštarauti.  Juk žmonių poreikiai, ir galimybės labai skiriasi. Ar tai reiškia, kad žmonės yra skirtingai laisvi? Ar iš miesto dūzgesio į kaimo idilę pabėgęs ir kukliu ūkininkavimu užsiėmęs žmogus yra mažiau laisvas nei malonumų isterijoje besimaudantis biržos makleris? Nemanau. Neturto įžadą praktikuojantis vienuolis manosi esąs tikrai laisvesnis, nei tūlas prabangaus nekilnojamojo turto magnatas. Taigi abejotina, kad pasirinkimų galimybių kiekio didėjimą galėtume pavadinti šventu „laisvės” vardu. Laisvė yra kur kas daugiau.     

Pažvelkime, kaip keičiasi žmonės.  Vaikas yra patenkintas tuo, ką jam suteikia tėvai. Tačiau ir jis grįžta iš mokyklos nelaimingas, kai susipažįsta su išmanesniais nei jo paties draugų telefonais. Suaugusiųjų pasaulyje – tas pats. Pinigų turėjimas išaugina sparnus. O šiems išaugus norisi skristi, t.y. nuolat auginti pajamų ir kartu galimybių lygį, plėsti komforto zoną.  Žinia, būna labai skaudu nusileisti ant žemės, jei staiga skrydžio trajektorija ženkliai sumenksta. Išaugusių pajamų ir naujų galimybių kiekis ilgainiui tampa įprasta rutina, o  naujai įžvelgtos naujos galimybės, taiga, nauji laisvės horizontai ima masinti naujam skrydžiui. Tačiau kaip su “sena laisve”, kitaip tariant, su kažkada trokštu, bet jau pranoktu galimybių horizontu? Kažkada godota laisvė tapo nekenčiamu ribokliu. „Sena laisvė” tapo nauja nelaisve, kuri verčia trokšti naujai įžvelgiamų laisvės horizontų. Vadinasi, laisvė negali būti siejama su jokia ir didžiausia galimybių riba. Laisvė negali būti ribojama. Laisvė visada yra kažkas daugiau. 

Vaizdžiai tariant, laisvė yra besotė. Pasiekta galimybių riba tampa nelaisve. Tik nepasiektos galimybių ribos siekimas yra sietinas su laisvės būsena. Taigi, laisvė iš esmės yra vis aukštesnių būvio bei saviraiškos galimybių siekimas. Laisvė yra nuolatinis žengimas anapus įsisavintos galimybių ribos. Laisvė pirmiausiai yra tikslingo siekimo būsena. 

Ar šis siekimas turi ribą? Ne, neturi. Žmogus negali nesiekti jam savų, naujai įžvelgtų verčių klodų. Paprastai tariant, žmogus negali nesvajoti. Šiąja prasme žmogus visada siekia išlikti vaiku, kuriam yra svetimi suaugusiųjų pasaulio ribokliai.   

Vaikystė, iš tiesų, apnuogina žmogaus prigimtyje tūnantį begalinės vertės troškulį. Būti princesė, kosmonautu, žmonijos gelbėtoju – visa tai yra begalinės vertės trokštančios prigimties siekinių įsivardijamai. Ar ne vaikiška žiūrėti Holivudo kompanijų prodiusuotus filmus, kuriuose suaugusiems rimtai sekamos vaikiškos pasakos apie amžinas meiles ir šaunius visagalius gelbėtojus? Holivudo produkcija ir yra populiari, nes ji grąžina suaugusiems amžinos vaikystės ir kartu neribojamos laisvės eliksyrą. Mes visada tikėsime vaikiškomis pasakomis, nes begalinės vertės troškulys neišvengiamai kreipia žmogaus gyvasties ir gyvenimo kryptį laisvo pasakiško būvio linkme. Būtent šio prigimtinio troškulio tenkinimo patirtis ir yra tai, ką vadiname šiuo šventu vardu “laisvė”.

Negalime nesiekti begalinės vertės, nes tai būtų nežmogiška. Tačiau neturėtume kiekvieną troškimą vadinti išsilaisvinimu. Akivaizdu, ne kiekvienas troškimas žmogų išlaisvina. Vadinasi, ir svarstomas populiarus įsitikinimas - “pinigai suteikia laisvę” - tėra nepamatuotas lūkestis.

Kyla klausimas: kaip šį begalinį laisvės lūkestį išmatuoti? Kaip pamatuoti begalinę vertę, kurios žmogus siekia visa savo prigimtimi?

Prisimena populiari knyga “Vienuolis, kuris pardavė ‘Ferrari’ ”. Neperskaičiau tos knygos iki galo, nes nebeturėjau ūpo gilintis į ten siūlomą tobulėjimo kelią.  Manasis man yra pakankamas. Įsikūnijusio Dievo “Kelias, Tiesa ir Gyvenimas” (Jn 14,6) ir yra manoji Laisvė. Visgi knygos pavadinimas, o ir pats autoriaus ketinimas yra verti didelės pagarbos. Pats šios ar kitų panašių knygų populiarumo faktas įrodo, kad žmonėms reikia priminimo apie jų prigimtį kaip begalinį ir nepamainomą vertės šaltinį. Jokie „Ferrari” ar panašūs prabangaus vartojimo produktai neužpildys žmogaus prigimties sotumu.  

Žmogaus begalybės lūkestis slypi jo prigimtyje, kurios nepatenkina joks pinigais išmatuojamas vertės pažadas. Pinigai ir jų nuperkamos patirtys visada yra riboti.

Kūrėjo sukurta pagal jo paties “paveikslą ir panašumą” (Pr 1,26) žmogaus prigimtis negali netrokšti tobulumo. Didis Vakarų mąstytojas šventas Augustinas po Biblijos populiariausiame per visą Vakarų kultūros istoriją veikale “Išpažinimai” primena: “Tu sukūrei mus, Viešpaties, ir nerami mano širdis kolei neatsiilsės Tavyje”. Tai reiškia, kad žmogus negali netrokšti Kūrėjo jam įskiepyto begalinio tobulumo ir, tuo pačiu, begalinio vertės troškimo. Todėl žmogus yra pasmerktas ieškoti išbaigtumo (t.y. tobulumo) nuolatinėje jam savos aukščiausios vertės įsisavinimo pastangoje. Jokia prekės ženklų kolekcija, jokia finansinių  išteklių suma nenumalšins prigimtinio vertės trūkumo. Kiekviena ribotos vertės įsisavinimo patirtis tik atidengia naują trūkumo ir, tuo pačiu, naujo siekinio bei naujos laisvės perspektyvą.

Laisvė yra labiausiai savo, t.y. man Geriausio, pasirinkimo ir aukščiausios vertės įsisavinimo būsena. Svarbu, kad tas „geriausias” ir „saviausiais” atitiktų prigimties savastį. Juk šiame pasaulyje įprastai „geriausias” ir „saviausias” yra tai, ką tokiu padarė galinga reklaminė mašina.

Iš čia išdėstyto samprotavimo plaukia, kad populiarusis tvirtinimas - „pinigai suteikia laisvę” - tėra saldi iliuzija. Laisvė yra pasirinkti save ir būti savimi. Nėra aukštesnės vertės, nei pati žmogaus prigimtis. Piniginės „vertės” iliuzijos dažnai tik trukdo atpažinti beribę prigimtinės savasties vertę. Mat iliuzinės nuostatos atveda į prekių ženklų bei visų kitų tuštybės mugėje siūlomų patirčių kolekcionavimą. Galų gale žmogus tampa madų mugėje vyraujančių nuostatų vergu. Jis tampa ribotu ir priklausomu vartotoju. Tuo tarpu laisvės kaip begalinės vertės paieškos horizontas jam negailestingai užsiveria. Deja, didžioji žmonijos dalis renkasi būtent štai tokią nelaisvę – niekada neparduoti taip sunkiai uždirbto “Ferrari”.

Vakaruose išpuoselėtos išminties tradicijos šviesoje lyderis yra žmogus, kuris siekia įsisavinti tvariausią vertę, kurią jam prigimtyje padovanojo Kūrėjas.  Tik toks prigimtinio tobulumo siekiantis Kelias ir yra vienintelis prigimčiai savas laisvėjimo Kelias.   

Laisvė yra rinktis ir įsisavinti Geriausia supratingu laisvu pasirinkimu.  

Visgi eilinis rutinos įpareigojamų pasirinkimų pasaulėlyje paskendęs žmogelis gali net nežinoti ir negebėti rinktis tai, kas Geriausia. Tad kaip būti laisviems, jei nei prigimtinė mąstymo praktika, nei Apreiškimo šviesa tūlo žmogaus neištiko? Ar Tiesa išlaisvina tik išskirtinius …

Visgi atsakymas yra masinantis. Tiesiog būkime kūrėjais. Kiekvienas kūrybos aktas yra žengimas anapus savojo ribotumo - prigimtyje slypinčios vertės išsklaida. Kūryba yra tiesus žingsnis Kūrėjo dovanotos prigimtinės laisvės link.

Laisvė visada pasireiškia kūryba ir tik kūrėjai pačia plačiausia prasme yra laisvėjantys žmonės.  

Šaltinis: www.cezaris.lt