RSS
Facebook
1. Pas abą Sizojų atėjo brolis, kurį buvo nuskriaudęs kitas brolis, ir jam tarė: „Mano brolis mane nuskriaudė ir aš noriu jam atkeršyti.“ Senolis ėmė įkalbinėti: „Ne, mano vaike, kerštą palik Viešpačiui.“ Tas atsakė: „Nenusiraminsiu, kol neatkeršysiu.“ Senolis atsakė: „Broli, melskimės.“ Paskui senolis atsistojo ir tarė: „Dieve, mums nebereikia, kad mumis rūpintumeis, nes mes patys pasieksime teisingumo.“ Išgirdęs šiuos žodžius brolis puolė kniūbsčias priešais senolį ir sakė: „Nesieksiu teisingumo prieš savo brolį, aba, atleisk man.“
2. Brolis klausė abos Sizojaus sakydamas: „Ką man daryti? Kai nueinu į bažnyčią, dažnai po pamaldų būna agape, ir mane verčia pasilikti.“ Senolis jam tarė: „Tai sudėtingas klausimas.“ Tada Abraomas, jo mokinys, tarė: „Jei susirinkimas vyksta šeštadienį arba sekmadienį ir brolis išgeria tris taures vyno, ar tai nedaug?“ Senolis atsakė: „Jei jose nėra velnio, tada nedaug.“
3. Abos Sizojaus mokinys jam tarė: „Tėve, tu sensti. Grįžkime, apsigyvenkime arčiau žmonių.“ Senolis atsakė: „Apsigyvenkime ten, kur nėra moterų.“ Mokinys tarė: „O kur dar nėra moterų, išskyrus dykumą?“ Senolis atsakė: „Tada nuvesk mane į dykumą.“
4. Abos Sizojaus mokinys dažnai jam kartodavo: „Aba, kelkis, eime valgyti.“ O tas jam atsakydavo: „Ar mes nevalgėme, vaike?“ Tas atsakydavo: „Ne, Tėve.“ Senolis tardavo: „Jei nevalgėme, atnešk maisto, valgysime.“
5. Aba Sizojus vieną dieną atvirai tarė: „Nepraraskite pasitikėjimo: aš trisdešimt metų meldžiausi Dievui ne už savo klaidas, o kalbėjau tokią maldą: „Viešpatie Jėzau, gelbėk mane nuo mano liežuvio“, ir vis tiek iki šiol kas dieną dėl jo nupuolu ir nusidedu.“
6. Brolis tarė abai Sizojui: „Kodėl taip yra, kad aistros manęs neapleidžia?“ Senolis tarė: „Jų įrankiai lieka tavyje. Sumokėk joms, kiek pelnė, ir paleisk eiti.“
7. Aba Sizojus kurį laiką gyveno abos Antano kalne, ir jo mokinys ilgai neatėjo, tad jis dešimt mėnesių nematė nė gyvos dvasios. Kartą vaikščiodamas po kalną sutiko faranietį, medžiojantį laukinius žvėris. Senolis paklausė: „Iš kur tu? Ar seniai jau esi čia?“ Tas atsakė: „Aba, aš ant šio kalno jau vienuolika mėnesių, ir nieko daugiau čia nemačiau, tik tave.“ Tai išgirdęs senolis grįžo į savo celę, mušėsi į krūtinę ir sakė: „Klausyk, Sizojau, tau atrodo, kad tu padarei ką nepaprasta, bet iš tiesų nesugebėjai prilygti net tam pasauliečiui.“
8. Abos Antano kalne vyko pamaldos ir buvo mažas butelis vyno. Vienas iš senolių paėmė ąsotį, taurę ir pasiūlė vyno abai Sizojui. Tas truputį išgėrė. Antrą kartą ir vėl pasivaišino. Bet kai jam pasiūlė trečią kartą, atsisakė, sakydamas: „Liaukis, broli, nejaugi nežinai, kad tai iš velnio?“
9. Vienas iš brolių nuėjo aplankyti abos Sizojaus ant abos Antano kalno. Kalbantis jis paklausė abos Sizojaus: „Ar jau pasiekei abos Antano lygį, tėve?“ Senolis atsakė: „Jei mane būtų aplankiusi bent viena abos Antano mintis, būčiau tapęs liepsna, bet aš pažįstu žmogų, kuriam sunku ištverti abos Antano mintis.“
10. Vienas iš Tėbaidės gyventojų kartą atvyko aplankyti abos Sizojaus, nes norėjo tapti vienuoliu. Senolis jo paklausė, ar jis turi kokių nors giminių pasaulyje. Šis atsakė: „Turiu sūnų.“ Senolis tarė: „Eik, įmesk jį į upę, tik tada tapsi vienuoliu.“ Tas nuėjo, ketindamas įmesti sūnų į upę, bet senolis skubiai pasiuntė brolį jam sutrukdyti. Brolis tarė: „Liaukis, ką tu darai?“ Anas atsakė: „Aba man liepė jį įmesti.“ Tada brolis tarė: „Bet paskui jis liepė to nedaryti.“ Tada jis paliko sūnų, grįžo pas senolį ir tapo vienuoliu, nes taip buvo išmėgintas jo klusnumas.
Vertė Rasa Drazdauskienė
Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.
0 komentarai