Dykumos tėvai. Sizojus (II): „Svarbiausia- matyti save menkesnį už visą kūriniją“

11. Brolis paklausė abos Sizojaus: „Ar šėtonas ir anksčiau taip juos persekiojo?“ Senolis jam atsakė: „Dabar jis tai daro smarkiau, nes jo laikas beveik baigiasi, ir jis niršta.“

12. Vieną dieną velnias gundė Abraomą, abos Sizojaus mokinį, ir senolis pamatė, kad šis pasiduoda. Atsistojęs jis iškėlė rankas į dangų sakydamas: „Dieve, nori Tu to ar nenori, bet aš neduosiu Tau ramybės, kol jo neišgydysi“, ir brolis tuojau pat pagijo.

13. Brolis tarė abai Sizojui: „Juntu, kad Dievo prisiminimas manęs nepalieka.“ Senolis atsakė: „Nieko ypatinga mintyse būti su Dievu, bet daug svarbiau matyti save menkesnį už visą kūriniją. Tai ir dar sunkus darbas skatina nuolankumą.“

14. Apie abą Sizojų pasakojo, kad atėjus jo mirties valandai, kai aplink susėdo tėvai, jo veidas sušvito tarsi saulė. Jis tarė: „Žiūrėkite, ateina aba Antanas.“ Paskui tarė: „Žiūrėkit, ateina pranašų choras.“ Jo veidas vėl skaisčiai nušvito, ir jis tarė: „Žiūrėkit, ateina apaštalų choras.“ Paskui jo veidas nušvito dar skaisčiau, ir jis ėmė su kažkuo kalbėtis. Senoliai jo paklausė: „Su kuo kalbi, Tėve?“ Tas atsakė: „Žiūrėkit, angelai ateina manęs paimti, aš jų meldžiu, kad leistų man atlikti bent nedidelę atgailą.“ Senolis jam tarė: „Tėve, bet tau nereikia atlikti atgailos.“ Senolis atsakė: „Aš manau, kad dar net nepradėjau.“ Tada visi suprato, kad jis tobulas. Staiga jo veidas dar kartą nušvito tarsi saulė, ir jie visi prisipildė baimės. Jis jiems tarė: „Žiūrėkit, ateina Viešpats, jis sako: „Atneškite man indą iš dykumų.“ Tada kažkas švystelėjo tarsi žaibas ir visus namus užplūdo saldus kvapas.

15. Aba Adelfis, Nilopolio vyskupas, iškeliavo ieškoti abos Sizojaus ant šv. Antano kalno. Kai jie jau ruošėsi keliauti atgal, aba Sizojus liepė jiems ryte, prieš kelionę, pavalgyti. Tą dieną buvo pasninkas. Jam dengiant stalą atėjo keli broliai ir pabeldė į duris. Jis tarė savo mokiniui: „Duok jiems užvalgyti, nes jie pavargę.“ Aba Adelfis sakė: „Ne, nedaryk taip, kad jie paskui nesakytų, jog aba Sizojus valgo rytui neišaušus.“ Senolis pagalvojo ir tarė broliui: „Nagi, duok jiems ko nors.“ Pamatę maistą jie klausė: “Ar turite svečių, tai dėl to senolis su jumis valgo?“ Brolis atsakė, kad taip ir yra. Jie labai nusiminė ir sakė: „Tegu Dievas tau atleidžia, nes leidai senoliui valgyti. Argi nežinai, kad dėl to jis paskui ilgai marinsis?“ Tai išgirdęs, vyskupas atgailavo prieš senolį sakydamas: „Atleisk, aba, aš mąsčiau kaip žmogus, o tu darai Dievo darbą.“ Aba Sizojus atsakė: „Jei Dievas žmogui nesuteikia šlovės, žmonių šlovė nieko neverta.“

16. Keli broliai nuėjo pas abą Sizojų išgirsti jo žodžio. Bet jis nieko jiems nesakė, tik kartojo: „Atsiprašau.“ Svečias, pamatęs jo krepšelius, klausė mokinio Abraomo: „Kam jums reikalingi šie maži krepšeliai?“ Tas atsakė: „Mes juos parduodame šen bei ten.“ Tai išgirdęs senolis pasakė: „Net Sizojus kartais valgo.“ Šie žodžiai svečiams buvo labai naudingi ir jie džiaugdamiesi grįžo atgal, pamokyti jo nuolankumo.

17. Aba Amunas iš Raitu paklausė abos Sizojaus: „Kai skaitau Šventąjį Raštą, mano protas visas susitelkia į žodžius, kad paklaustas turėčiau, ką atsakyti.“ Senolis jam atsakė: „Tai nebūtina − geriau turtinti save dvasios tyrumu ir nejausti nerimo, o tada kalbėti.“

18. Pasaulietis, turintis sūnų, atėjo aplankyti abos Sizojaus ant šv. Antano kalno. Taip nutiko, kad pakeliui jo sūnus mirė. Jis dėl to nepradėjo nerimauti, bet kupinas pasitikėjimo atnešė sūnų pas senolį ir prilaikydamas jį drauge su sūnum nusilenkė, tarsi pastarasis ketintų pulti kniūbsčias ir gauti senolio palaiminimą. Paskui tėvas atsistojo, palikęs sūnų prie senolio kojų, ir išėjo laukan. Senolis, manydamas, kad berniukas jam lenkiasi, tarė: „Kelkis ir eik į lauką.“ Jis nesuprato, kad anas miręs. Berniukas tuojau pat atsistojo ir išėjo į lauką. Pamatęs sūnų tėvas be galo apstulbo ir grįžo į celę. Jis nusilenkė senoliui ir viską jam papasakojo. Tai išgirdęs senolis prisipildė gailesčio, nes visai to nebuvo norėjęs. Tada mokinys paprašė vaiko tėvo niekam apie tai nepasakoti iki senolio mirties.

19. Trys senoliai išgirdo apie abą Sizojų ir atėjo jo aplankyti. Pirmasis jam tarė: „Tėve, kaip man išsigelbėti nuo liepsnų upės?“ Tas jam nieko neatsakė. Antrasis paklausė: „Tėve, kaip išsigelbėti nuo dantų griežimo ir amžinai gyvų kirminų?“ Trečiasis paklausė: „Tėve, ką man daryti, jei mane žudyte žudo išorėje likusios tamsos prisiminimas?“ Senolis taip jiems atsakė: „Aš pats visų šių dalykų nelaikau atmintyje, nes Dievas yra gailestingas, ir aš tikiuosi Jo malonės.“ Tai išgirdę, senoliai įsižeidė ir išėjo atgal. Bet senolis, nenorėdamas, kad jie išeitų įsižeidę, tarė: „Palaiminti jūs, mano broliai, iš tiesų jums pavydžiu. Pirmasis iš jūsų kalba apie liepsnų upę, antrasis apie pragarą, trečiasis – apie tamsą. Kadangi jūsų sielos kupinos tokių prisiminimų, jūs negalite nusidėti. O ką gi man daryti? Aš kietaširdis, kuriam net neduota žinoti, ar žmogaus laukia bausmė. Tikrai tik dėl to aš be paliovos nusidedu.“ Jie puolė kniūbsti priešais jį ir kalbėjo: “Dabar mes patys pamatėme tai, apie ką anksčiau girdėjome pasakojant.“

Vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.