Dykumos tėvai. Makarijus Didysis (II): „Velnias nugalimas nuolankumu“

7. Aba Sizojus pasakojo: „Kai buvau Skėtėje su Makarijumi, mes septyniese išėjome derliaus nuimti. Mus pašaukė našlė ir niekaip nesiliovė raudojusi. Senolis pasikvietė lauko šeimininką ir paklausė: „Kas yra tai moteriai, kad ji negali liautis raudojusi?“ − „Tai dėl to, kad vyras paėmė pasaugoti užstatą ir staiga pasimirė, niekam nepasakęs, kur jis paslėptas, o užstato savininkas dabar nori paimti ją su vaikais į vergiją.“ Senolis jam tarė: „Pasakyk, kad ateitų pas mus vidudienį, kai ilsėsimės.“ Moteris atėjo ir senolis jos paklausė: „Ko tu visą laiką verki?“ − „Mano vyras paėmė saugoti užstatą ir mirė, nepasakęs, kur jį padėjo.“ − „Parodyk, kur jį palaidojai.“ Jis pasikvietė brolius ir visi nuėjo su ja. Priėjus kapą senolis tarė moteriai: „Eik namo.“ Kol broliai meldėsi, senolis paklausė mirusiojo: „Toks ir toks, kur tu paslėpei užstatą?“ Velionis atsakė: „Jis paslėptas namie, lovos kojūgalyje.“ Senolis pasakė: „Dabar ilsėkis iki prisikėlimo dienos.“ Tai pamatę broliai didžiai išsigando ir puolė jam po kojomis. Bet senolis jiems tarė: „Taip nutiko ne mano dėka, nes aš esu niekas. Dievas padarė šį stebuklą dėl našlės ir našlaičių. Tai ir yra nuostabu – Dievas nori, kad siela būtų be nuodėmės ir duoda jai viską, ko prašo.“ Nuėjęs pasakė našlei, kur paslėptas užstatas. Ji grąžino jį savininkui ir taip atgavo laisvę sau ir savo vaikams. Visi, kurie girdėjo šį pasakojimą, šlovino Dievą.“

8. Aba Petras taip pasakojo apie šventąjį Makarijų: „Kartą jis atėjo į celę pas atsiskyrėlį, kuris staiga susirgo, ir paklausė, gal šis norėtų ko pavalgyti, nors celėje ničnieko nebuvo. Anas atsakė: „Norėčiau šerbeto“, ir narsusis žmogus nedvejodamas nuėjo į Aleksandriją atnešti šerbeto ligoniui. Nuostabiausia tai, kad niekas apie tai nesužinojo.“

9. Dar jis pasakojo, kad aba Makarijus buvo paprastas ir priimdavo visus brolius. Kai kurie ėmė klausinėti, kodėl jis taip su jais bendrauja. Tas atsakė: „Aš dvylika metų tarnavau Viešpačiui, kad suteiktų man šią dovaną, o jūs dabar norite, kad jos atsisakyčiau?“

10. Apie abą Makarijų pasakojo, kad jis lankydamas brolius laikėsi tokios taisyklės: „Jei vaišina vynu, truputį išgerk dėl brolių, bet kiek taurių vyno išgersi, tiek dienų negalėsi gerti vandens.“ Tad kai broliai vaišindavo senolį, jis mielai priimdavo vaišes, trokšdamas marinti kūną. Bet jo mokinys apie tai sužinojo ir tarė broliams: „Dievo vardu prašau, daugiau jam nesiūlykite, nes jis numirs savo celėje.“ Broliai, tai išgirdę, daugiau jo nevaišino vynu.

11. Vieną dieną Makarijus ėjo iš pelkynų namo, nešdamasis palmių lapus, ir kelyje sutiko velnią su pjautuvu. Šis juo švaistėsi kiek įmanydamas, bet tuščiai, tad paklausė: „Kokia tavo galia, Makarijau, kad mane paverčia bejėgiu prieš tave? Aš darau viską, ką ir tu: tu pasninkauji, pasninkauju ir aš, tu budi, nemiegu ir aš. Bet vis tiek mane įveiki.“ Aba Makarijus paklausė, kuo. „Nuolankumu. Dėl to negaliu tau nieko padaryti.“

12. Kartą tėvai klausinėjo abą Makarijų Egiptietį: „Kodėl taip yra, kad valgai tu ar pasninkauji, tavo kūnas visad išsekęs ir liesas?“ Senolis jiems atsakė: „Šakaliukas, kuriuo stumdomos vynuogienojų šakelės, kad geriau degtų, galiausiai pats sudega liepsnoje. Taip ir žmogus apvalo savo sielą Dievo baimėje ir Dievo baimė sudegina jo kūną.“