Dykumos tėvai. Makarijus Didysis (I): „Jei kils svetima mintis, nežiūrėk į ją, o tik viršun“

Makarijus Didysis (Egiptietis) gimė 300 m., buvo kupranugarių varovas ir prekiavo salietra. Vėliau tapo vienu pirmųjų vienuolių Skėtėje. Įšventintas kunigu, gyveno kaime kaip atsiskyrėlis. Buvo neteisingai apkaltintas dėl vienos merginos nėštumo, išteisintas iškeliavo į Skėtę. Iš šių pasakojimų matyti, kad jis, kaip ir daugelis pirmųjų vienuolių, nemažai keliavo ir nebuvo prisirišęs prie konkrečios vietos. Kasijonas apie jį sakė: „Jis pirmasis atrado, kaip gyventi Skėtės dykumoje.“ Didelę įtaką jam padarė Antanas Didysis, kurio du kartus keliavo aplankyti. Mirė 390 metais.

1. Aba Makarijus apie save taip kalbėjo: „Kai buvau jaunas ir gyvenau Egipte celėje, mane nuvedė į kaimą pas dvasininką. Nenorėjau šios garbės, todėl pabėgau. Prie manęs prisidėjo pamaldus pasaulietis, jis pardavinėjo mano rankų darbą ir man tarnavo. Atsitiko, kad tame kaime gyvenusi mergelė pasidavė pagundai ir nusidėjo. Pamatę, kad ji nėščia, jos klausė, kas kaltas. Ji atsakė: „Atsiskyrėlis.“ Mane suėmė, atvedė į kaimą, pakabino ant kaklo suodinų puodų ir kitokių daiktų, vedžiojo po kaimą, mušė ir kalbėjo: „Šis vienuolis išniekino mūsų merginą, gaudyk jį, gaudyk“, ir vos mirtinai neužmušė. Tada vienas senis paklausė: „Ką jūs darote, kiek dar mušite šį svetimšalį vienuolį?“ Žmogus, kuris man tarnavo, susigėdęs ėjo man iš paskos, nes jie ir jį užgauliojo sakydami: „Pažvelk į atsiskyrėlį, kurį užsistojai, – matai, ką jis padarė?“ Merginos tėvai kalbėjo: „Nepaleiskite jo, kol nepasižadės jos išlaikyti.“ Pakalbėjau su tarnu, jis laidavo už mane. Grįžęs į celę atidaviau jam visas pintines, kiek tik turėjau, sakydamas: „Parduok ir nupirk maisto mano žmonai.“ Tada tariau sau: ‚Makarijau, tu susiradai žmoną. Dabar turi daugiau dirbti, kad ją išlaikytum.“ Dirbau dieną naktį ir viską siunčiau jai. Kai nelaimingajai atėjo laikas gimdyti, ji kentė sąrėmius daug dienų, bet niekaip negalėjo pagimdyti. Jos klausinėjo: „Kas nutiko?“ Ji atsakė: „Žinau, kas yra. Tai dėl to, kad aš apkalbėjau atsiskyrėlį ir neteisingai jį apkaltinau. Kaltas ne jis, o toks ir toks jaunuolis.“ Žmogus, kuris man tarnavo, labai apsidžiaugė ir sakė: „Mergelė negalėjo pagimdyti, kol neprisipažino, kad atsiskyrėlis čia niekuo dėtas, kad ji jį apkalbėjusi. Visas kaimas nori iškilmingai ateiti pas tave ir atgailauti.“ Tai išgirdęs išsigandau, kad žmonės mane sutrukdys, pakilau ir pabėgau į Skėtę. Štai kodėl iš tikrųjų čia atkeliavau.“

2. Kartą Makarijus Egiptietis keliavo iš Skėtės į Nitrijos kalną, kad spėtų į abos Pambono aukojimą. Senoliai jo prašė: „Tėve, tark žodį broliams.“ Jis tarė: „Aš dar netapau vienuoliu, bet esu matęs vienuolių. Kartą sėdėjau savo celėje trikdomas minčių, kurios gundė mane eiti į dykumą ir pažiūrėti, ką ten pamatysiu. Penkerius metus įstengiau joms atsispirti, sakydamas, kad galbūt jas siunčia demonai. Bet mintys nepasitraukė, ir aš išėjau į dykumą. Ten radau vandens ir salelę vidury, dykumos žvėrys ateidavo ton vieton atsigerti. Tarp žvėrių pamačiau du nuogus vyrus ir mano kūnas sudrebėjo, nes palaikiau juos dvasiomis. Pamatę, kad drebu, jie man tarė: „Nebijok, mes žmonės.“ Aš paklausiau: „Iš kur jūs atsiradote ir kaip atsidūrėte šioje dykumoje?“ Jie atsakė: „Mes iš vienuolyno: susitarėme ir atėjome čia prieš keturiasdešimt metų. Vienas iš Egipto, o kitas iš Libijos.“ Jie manęs klausinėjo: „Kas darosi pasaulyje? Ar potvyniai vyksta laiku? Ar žmonės turtingi?“ Atsakiau, kad taip, ir pats paklausiau: „Kaip man tapti vienuoliu?“ Jie atsakė: „Negalėsi tapti vienuoliu, jei neatsižadėsi pasaulio.“ − „Bet aš silpnas, negaliu taip elgtis, kaip jūs.“ Jie atsakė: „Jei negali tapti kaip mes, sėdėk celėje ir apraudok savo nuodėmes.“ Paklausiau: „Ar nesušąlate, kai ateina žiema? Ar vasarą neapdega jūsų kūnai?“ Jie atsakė: „Tokį gyvenimą mums davė Dievas. Žiemą nesušąlame, o vasara mums nekenkia.“ Todėl ir sakau, kad aš dar netapau vienuoliu, bet esu matęs vienuolių.“

3. Gyvendamas didžiojoje dykumoje aba Makarijus buvo vienintelis atsiskyrėlis, bet kiek žemiau buvo kita dykuma, ten gyveno keli broliai. Senolis žiūrėjo į kelią ir pamatė, kaip prisiartino šėtonas, apsimetęs žmogumi, ir praėjo pro jo būstą. Jis vilkėjo medvilnės drabužį, visą skylėtą, o prie kiekvienos skylės kabojo po indelį. Senolis paklausė: „Kur eini?“ Tas atsakė: „Atgaivinti brolių atminties.“ − „Kam tie indeliai?“ − „Nešu broliams paragauti maisto.“ − „Tokio įvairaus?“ − „Taip, jei broliui nepatinka viena, aš jam pasiūlau kita, o jei jam nepatinka ir kita, pasiūlau trečia − iš tokios gausybės bent vienas turi patikti.“ Tai taręs, nuėjo. Senolis liko stebėti kelią ir netrukus pamatė jį grįžtantį. Tarė jam: „Būk sveikas.“ Anas atsakė: „Kaip aš galiu būti sveikas?“ Senolis paklausė, ką jis turi galvoje, ir šis atsakė: „Jie visi atsilaikė ir nė vienas nepriėmė.“ Senolis paklausė: „Tai neradai ten draugų?“ − „Ten turiu draugą vienuolį. Jis manęs klauso ir kai mane pamato, pasikeičia tarsi vėjas.“ Senolis paklausė, kuo vardu tas vienuolis. „Teopemptas“, − atsakė tas ir nuėjo. Aba Makarijus pakilo ir patraukė į dykumą už savosios. Išgirdę apie tai, broliai ruošėsi jį sveikinti su palmių šakomis. Kiekvienas ruošėsi manydamas kad senolis ateina pas jį. Bet jis paklausė, kuris iš jų vardu Teopemptas, ir sužinojęs nuėjo į jo celę. Teopemptas džiugiai jį priėmė. Kai jie liko vienu du, senolis paklausė: „Kaip tau sekasi?“ Teopemptas atsakė: „Dėkui, jūsų maldomis man sekasi gerai.“ Senolis pasiteiravo: „Ar nekyla priešiškų minčių?“ Tas atsakė, kad kol kas viskas gerai, nes bijojo prisipažinti. Senolis jam tarė: „Klausyk, aš tiek metų gyvenu kaip asketas, visi mane giria, esu senas, bet paleistuvystės dvasia man neduoda ramybės.“ Teopemptas atsakė: „Tikėk manimi, aba, ir man taip.“ Toliau senolis prisipažino, kad jį trikdo ir kitokios mintys, kol privertė vienuolį jas visas prisipažinti. Tada paklausė: „Kaip tu pasninkauji?“ − „Iki devintos valandos.“ − „Pasninkauk truputį vėliau, medituok Evangeliją ir visą Šventąjį Raštą, o jei kils svetima mintis, nežiūrėk į ją, o tik viršun, ir Viešpats iškart ateis tau į pagalbą.“ Pamokęs vienuolį šių taisyklių, senolis vėl grįžo į vienumą. Kitą kartą stebėdamas kelią pamatė velnią ir tarė jam: „Kur dabar eini?“ − „Atgaivinti brolių atminties.“ Ir nuėjo. Kai jis grįžo, šventasis paklausė: „Kaip laikosi broliai?“ Tas atsakė, kad jie pagedo. Senolis paklausė, kodėl. Tas atsakė: „Visi užsispyrę, o labiausiai – tas draugas, kuris anksčiau manęs klausė. Nežinau, kas jį taip pakeitė, bet jis ne tik manęs nebeklauso, bet tapo atspariausias iš visų. Daviau sau žodį dabar ilgai ten neiti.“ Tai taręs nuėjo, o šventasis grįžo į savo celę.

4. Kartą aba Makarijus Didysis atėjo į abos Antano būstą ant kalno. Pasibeldė į duris, Antanas išėjo ir paklausė: „Kas tu?“ Tas atsakė: „Makarijus.“ Antanas įėjo vidun, užsidarė duris ir jį paliko. Vėliau, įsitikinęs Makarijaus kantrumu, atidarė duris ir džiugiai jį priėmė sakydamas: „Seniai norėjau tave pamatyti, esu apie tave girdėjęs.“ Atliko visas svetingumo pareigas ir privertė svečią pailsėti, nes šis buvo labai pavargęs. Atėjus vakarui, aba Antanas pasimerkė sau palmių lapų, aba Makarijus jam tarė: „Leisk ir man pasimerkti.“ Tas atsakė: „Gerai.“ Pasimerkė didelį glėbį. Vakare jie susėdo ir vydami iš lapų virves kalbėjosi apie sielos išganymą. Makarijaus vejamos virvės galas kybojo išlindęs pro olos langą. Palaimintasis Antanas išėjęs pamatė ilgą abos Makarijaus nuvytą virvę ir tarė: „Šios rankos turi didelę galią.“

5. Aba Makarijus kalbėjo broliams apie Skėtės nusiaubimą: „Kai pamatysite celę, pastatytą prie pelkynų, žinokite, kad Skėtės nusiaubimas netoli; kai pamatysite medžius, žinokite, kad jis jau prie vartų; kai pamatysite mažus vaikus, pasiimkite savo avikailius ir bėkite.“

6. Kitą kartą norėdamas paguosti brolius jis taip kalbėjo: „Čia atėjo motina su vaikeliu, kurį apsėdo velnias, jis sakė motinai: „Kelkis, moterie, keliaukime iš čia.“ Ji atsakė: „Nebegaliu toliau eiti“, o vaikelis jai tarė: „Aš pats tave nešiu.“ Nusistebėjau velnio gudrybėmis ir tuo, kaip jis troško juos iš čia išvilioti.“

Vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.