Bronius Krivickas (1919-1952). Laukinių rožių šlamesys

× 3/08/2015
Arche.lt skaitytojai neseniai turėjo progą susipažinti su Karolinos Šiaulytės straipsniu "Dienos nebūtin pasvirę". Šio straipsnio herojus - Bronius Krivickas (1919–1952) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas, leidinių „Ateitis“, „Studentų dienos“ redaktorius. Ir tikras nepriklausomos Lietuvos Respublikos pilietis, 1945 m. vasarį įsijungęs į partizanų būrį, veikusį Nemunėlio apylinkėse ir Skaistkalnės miškuose. Tuose miškuose B. Krivickas ir buvo nukautas 1952 m., prieš tai eilėraštyje "Mano dienos nebūtin pasvirę" tarsi išpranašavęs savo žūtį: "Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę." Šiandien atverčiame pirmąjį to vainiko lapą - eilėraštį "Laukinių rožių šlamesys".

Laukinių rožių šlamesys
Pabudino mane iš miego.
Virpėjo aukso debesis
Ties amžina viršūne sniego.

Laukinių rožių vainiku
Aš savo galvą padabinęs,
Kopiau aukštyn staigiu taku,
Kur virpa debesis auksinis.

Ir degė rožės raudonai,
Kai pasiekiau viršūnę kalno,
Ir kloniuos miestai milžinai
Atrodė kaip žaislai ant delno.

Kristalai ant aštrių klinčių
Žėrėjo tartum lobių skrynia.
Lengvai plazdėjo ant pečių
Man skraistė debesies auksinė.

Jutau: nuo rožių dygulių
Kakta iš lėto kraujas teka.
Ir pažvelgiau žvilgsniu tyliu
Į savo nueitąjį taką:

Ten nuo pat kalno apačios,
Kur aukštin mano kelias kėlės,
Lig pat viršūnės išdidžios
Snieguos žėrėjo kraujo gėlės.

1946

Kategorijos:
« Atgal × Pirmyn »

Susiję įrašai

0 komentarai