RSS
Facebook
Prisikėlęs Viešpats surenka savuosius „ant kalno“ (Mt 28, 16). Nauji ir kitokie čia du dalykai. Viešpačiui „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). O kas turi visą šią valdžią, tas turi tikrą, gelbinčią valdžią. Be dangaus žemiška valdžia visada dviprasmiška ir duži. Tik valdžia, pavaldi saikui ir dangaus, t. y. Dievo, teismui, gali tarnauti gėriui. Ir tik valdžia, kurią laimina Dievas, gali būti verta pasitikėjimo.
Minėtinas ir kitas momentas. Jėzus turi šią valdžią kaip Prisikėlusysis. Tai reiškia, kad ši valdžia suponuoja kryžių, suponuoja Jo mirtį. Ji suponuoja kitą kalną – Golgotą, kur Jis, žmonių pajuoktas bei savųjų apleistas, kybo ant kryžiaus ir miršta. Kristaus Karalystė kitokia negu žemės karalystės bei jų spindesys, kurį rodo šėtonas. Šis spindesys, nusakomas graikišku žodžiu doxa, yra išsisklaidanti regimybė. Toks spindesys Kristaus Karalystei nebūdingas. Per nuolankų skelbimą ji auga tuose, kurie leidžiasi padaromi Jo mokiniais, krikštijami Dievo Trejybės vardu ir laikosi Jo įsakymų (Mt 28, 19 ir t.).
Tačiau grįžkime prie gundymo. Tikrasis jo turinys paaiškės, atidžiau įsižiūrėjus, kaip istorijos būvyje jis įgydavo vis naujų pavidalų. Krikščioniškoji imperatoriaus valdžia iškart pamėgino paversti tikėjimą politiniu imperijos vienybės veiksniu. Kristaus Karalystei vis dėlto teko įgyti politinės karalystės ir jos spindesio pavidalą. Politinė ir karinė valdžia esą turinti padėti atsistoti bejėgiam tikėjimui, bejėgiam žemiškajam Jėzui Kristui. Visais šimtmečiais šis gundymas – laiduoti tikėjimą valdžia – įvairialypėmis formomis vis kildavo ir kildavo iš naujo ir visada tikėjimui grėsdavo pavojus uždusti būtent valdžios glėbyje. Kovoti už Bažnyčios laisvę, kovoti už tai, kad Jėzaus Karalystė nebūtų tapati kokiam nors politiniam dariniui, būtina visai šimtmečiais. Juk tikėjimo ir politinės valdžios susiliejimo kaina galiausiai visada tokia, kad tikėjimas ima tarnauti valdžiai ir turi nusilenkti jos kriterijams.
Pasakojime apie Viešpaties kančią aptariamoji alternatyva pasireiškia jaudinančiu pavidalu. Bylai pasiekus kulminaciją, Pilotas siūlo rinktis Jėzų arba Barabą. Vienas jų bus paleistas. Tačiau kas gi tas Barabas? Paprastai girdime tik Jono evangelijos formuluotę: „O Barabas buvo plėšikas“ (Jn 18, 40). Tačiau plėšikus žymintis graikiškas žodis tuometinėje Palestinos politinėje situacijoje buvo įgijęs ypatingą reikšmę. Jis reiškė tą pat, ką ir „pasipriešinimo kovotojas“. Barabas buvo dalyvavęs kažkokiame sukilime (Mk 15, 7), be to, apkaltintas žmogžudyste (Lk 23, 19. 25). Mato žodžiai, jog Barabas buvęs „garsus kalinys“, rodo, kad tai iškilus pasipriešinimo kovotojas ir, matyt, tikrasis sukilimo vadas (Mt 27, 16).
Kitaip tariant, Barabas – mesianistinė figūra. Pasirinkimas „Jėzus arba Barabas“ neatsitiktinis; priešpriešiais stovi dvi mesianistinės asmenybės, dvi mesianizmo formos. Tai tampa dar aiškiau, atkreipus dėmesį į tai, kad Barabas reiškia „tėvo sūnus“. Tai mesianizmui būdingas įvardijimas, mesianistinio sąjūdžio iškilaus vado kultinis vardas. Paskutiniam dideliam žydų mesianistiniam karui 132 m. vadovavo Bar Kochba – Žvaigždės Sūnus. Vardas sudarytas lygiai taip pat; juo reiškiamas tas pats ketinimas.
Iš Origeno sužinome dar vieną įdomią detalę: iki trečio amžiaus daugelyje evangelijų rankraščių vyras, apie kurį kalbama, vadinamas Jėzumi Barabu – Jėzumi, Tėvo Sūnumi. Tai lyg savotiškas Jėzaus antrininkas, tiesa, kitaip suvokęs tą pačią pretenziją. Tad rinktis reikia arba mesiją, vadovaujantį kovai, žadantį laisvę bei savo karalystę, arba šį paslaptingą Jėzų, skelbiantį, kad kelias į gyvenimą yra savęs praradimas. Argi stebėtina, kad minia pirmenybę suteikė Barabui? (Išsamiau tai aptariama svarbioje knygoje: Messori Vittorio, Patì sotto Ponzio Pilato? Torino, 1992, p. 52–62).
Jei šiandien tektų rinktis, tai ar Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, Tėvo Sūnus, turėtų šansą? Ar apskritai mes pažįstame Jėzų? Ar suprantame Jį? Ar neturėtume tiek vakar, tiek šiandien stengtis pažinti Jį visiškai iš naujo? Gundytojas ne toks grubus, kad tiesiai siūlytų garbinti velnią. Jis siūlo tik rinktis tai, kas protinga, pirmenybę teikti suplanuotam ir iki pagrindų organizuotam pasauliui, kuriame Dievas gali turėti vietą kaip privatus reikalas, bet neturi kištis į mūsų esminius ketinimus. Solovjovas priskiria antikristui knygą „Atviras kelias į pasaulio taiką ir gerovę“, tampančią, taip sakant, naująja Biblija, kurios tikrąjį turinį sudaro gerovės ir protingo planavimo garbinimas.
Tad trečias gundymas iškyla į paviršių kaip pagrindinis gundymas, kaip klausimas, ką turi daryti pasaulio Išganytojas. Jis driekiasi per visą Jėzaus gyvenimą. Dar kartą jis aiškiai išnyra lemiame Jo kelio vingyje. Mokinių vardu Petras išpažino Jėzų Mesiju-Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, taip formuluodamas tikėjimą, statydinantį Bažnyčią ir atkeliantį vartus naujai, Kristumi besiremiančiai tikėjimo bendruomenei. Tačiau kaip tik šioje lemiamoje vietoje, kurioje, priešingai „žmonių nuomonei“, išryškėja atidalijantis ir lemiamas Jėzaus pažinimas bei ima formuotis Jo šeima, stovi gundytojas – pavojus visa apversti aukštyn kojomis. Viešpats iškart pareiškia, kad Mesijo sąvoka suprastina vadovaujantis visa pranašų žinia, kad ji žymi ne pasaulietinę valdžią, bet kryžių ir per kryžių atsirandančią visiškai kitokią bendruomenę.
Tačiau Petras ją buvo supratęs ne taip: „Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: Nieku, gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Tik skaitydami šiuos žodžius pasakojimo apie gundymą fone kaip jo pasikartojimą lemiamu akimirksniu, tik tada suprantame neįtikėtinai griežtą Jėzaus atsakymą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 22 ir t.).
Tačiau argi ne visi nuolat sakome Jėzui, kad Jo žinia verčia prieštarauti vyraujančioms nuomonėms ir dėl to gresia nesėkmė, kančia, persekiojimas? Krikščioniškoji imperatorystė arba pasaulietinė popiežiaus valdžia šiandien nebėra pagundos, tačiau aiškinti krikščionybę kaip pažangos receptą ir kiekvienos religijos, taigi ir krikščionybės, tikruoju tikslu pripažinti visuotinę gerovę yra ne kas kita, kaip naujas to paties gundymo pavidalas. Šiandien jis prisidengia klausimu: ką gi atnešė Jėzus, jei Jis nesukūrė geresnio pasaulio? Argi pastarasis neturi būti mesianistinės vilties turinys?
Senajame Testamente dvi vilties linijos dar neatsidalijusios viena nuo kitos. Tai lūkestis išganyto pasaulio, kuriame vilkas guli greta avinėlio, pasaulio tautos kyla į Siono kalną, ir tikrove tampa žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklius“ (Iz 2, 2–4; Mch 4, 1–3). Tačiau greta to driekiasi kenčiančio Dievo tarno, per panieką ir kančią gelbinčio Mesijo perspektyva. Visos savo kelionės metu ir iš naujo povelykiniuose pokalbius Jėzus turėjo mokiniams aiškinti, kad Mozė ir pranašai kalbėjo būtent apie Jį, išoriškai bejėgį, kenčiantį, nukryžiuotą ir prisikėlusį; Jis turėjo aiškinti, kad būtent taip išsipildė pažadai. „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ – sako Viešpats mokiniams iš Emauso (Lk 24, 25), ir tą pat nuolatos per visus amžius Jis turi sakyti ir mums, nes mes vis manome, jog Jis, norėdamas būti Mesijas, turėjo atnešti aukso amžių.
Tačiau ir mums Jėzus sako tai, ką atkirto šėtonui bei pasakė Petrui ir iš naujo paaiškino mokiniams iš Emauso: nė viena pasaulio karalystė nėra Dievo Karalystė, tobulas žmonijos išganymo būvis. Žmonių karalystė lieka žmonių karalyste, ir kas teigia galįs pastatydinti išganytą pasaulį, tas pritaria šėtono apgavystei, tas atiduoda pasaulį jam į rankas.
Tiesa, dabar iškyla didysis klausimas, lydėsiantis mus per visą šią knygą: o ką iš tiesų atnešė Jėzus, jei neatnešė pasaulinės taikos, visuotinės gerovės, geresnio pasaulio?
Atsakymas labai paprastas – Dievą. Jis atnešė Dievą. Jis atnešė Dievą, kurio veidas ligi tol nuo Abraomo ir Mozės iki pranašų bei išminties raštijos ryškėjo lėtai, Dievą, kuris savo veidą buvo parodęs tik Izraelyje, o tautų pasaulyje garbintas dengiamas įvairialypių šešėlių; būtent šį Dievą, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, tikrąjį Dievą, Jis atnešė žemės tautoms.
Jis atnešė Dievą; dabar mes pažįstame Jo veidą, dabar galime Jo šauktis. Dabar žinome kelią, kuriuo kaip žmonės turime pasukti šiame pasaulyje. Jėzus atnešė Dievą, o per tai kartu ir tiesą apie mūsų Kurlink ir Iš kur, tikėjimą, viltį ir meilę. Tik dėl savo širdies kietumo mes manome, jog to maža. Taip, Dievo valdžia šiame pasaulyje tyli, tačiau tai tikra, nenykstanti valdžia. Dažnai atrodo, jog Dievo reikalas tarsi „guli mirties agonijoje“. Tačiau vis iš naujo Jis pasirodo kaip tai, kas tikrai tvaru, kas gelbsti. Nebūtin nugrimzdo visos pasaulio karalystės, kurias anuomet šėtonas norėjo parodyti Viešpačiui. Tuo tarpu Kristaus šlovė, nusižeminusi ir kentėti pasirengusi Jo meilės šlovė, nepražuvo ir nepražūva.
Kovoje su šėtonu nugalėjo Jėzus; melagingam galios ir gerovės dievinimui, melagingam dėl galios ir ūkio viską visiems suteiksiančios ateities žadėjimui Jis priešpriešiais pastatė Dievo buvimą Dievu, Dievą kaip tikrąjį žmogaus gėrį. Raginimui garbinti galią Viešpats priešpriešina žodžius iš Pakartoto Įstatymo knygos – tos pačios knygos, kurią citavo ir velnias: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10; Įst 6, 13). Pagrindinis Izraelio įsakymas yra ir pagrindinis krikščionio įsakymas: garbintinas tik Dievas. Apmąstydami Kalno pamokslą, pamatysime, kad būtent šis besąlygiškas „taip“ pirmajai Dekalogo plokštei apima ir „taip“ antrajai – pagarbą žmogui, meilę artimui. Ir Morkus, ir Matas pasakojimą apie gundymą užbaigia ištara: „Štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mt 4, 11; Mk 1, 13). Dabar išsipildo Ps 91, 11: angelai Jam tarnauja; Jis pasirodė esąs Sūnus, todėl virš Jo, naujojo Jokūbo, visuotiniu tapusio Izraelio protėvio, ir atsivėręs dangus (Jn 1, 51; Pr 28, 12).
Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas
Ištrauka iš knygos „Jėzus iš Nazareto“ I d., Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.
0 komentarai