RSS
Facebook
Pereikime prie antro Jėzaus gundymo, kurio kaip pavyzdžio reikšmę tam tikru atžvilgiu sunkiausia suprasti. Šis gundymas laikytinas savotišku regėjimu, vėlgi apibendrinančiu tikrovę, ypatingą grėsmę žmogui ir Jėzaus užduočiai. Pirmiausia čia kai kas krinta į akis. Norėdamas įvilioti Jėzų į savo spąstus, velnias cituoja Šventąjį Raštą. Jis cituoja Ps 91, 11 ir t., kur kalbama apie globą, Dievo teikiamą žmogui: „Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Šie žodžiai tampa dar svaresni dėl to, kad tariami Šventajame Mieste, šventoje vietoje. Cituojamoji psalmė iš tikrųjų susijusi su šventykla; ją tariantis maldininkas tikisi šventykloje apsaugos, nes Dievo buveinė laikytina ypatinga dieviškosios apsaugos vieta. Kur Dievą tikintis žmogus galėtų jaustis dar saugiau, jei ne šventoje šventyklos teritorijoje? (Išsamiau apie tai žr. Gnilka I, p. 88). Velnias pasirodo esąs geras Rašto žinovas, gebantis tiksliai pacituoti psalmę; visas pokalbis per antrą gundymą atrodo tiesiog lyg dviejų Rašto žinovų ginčas. Joachimas Gnilka atkreipia dėmesį į tai, kad velnias čia atlieka teologo vaidmenį.
Vladimiras Solovjovas šį motyvą įtraukė į savo „Trumpą apysaką apie antikristą“: antikristui Tübingeno universitetas suteikia teologijos garbės daktaro vardą; jis yra didelis Biblijos žinovas. Tai vaizduodamas Solovjovas drastiškai išreiškia savo skeptiškumą tam tikros egzegetinio mokslingumo atmainos atžvilgiu. Tai ne „ne“ moksliniam Biblijos aiškinimui kaip tokiam, bet labai išganingas ir būtinas perspėjimas sergėtis galimų klystkelių. Biblijos aiškinimas iš tiesų gali virsti velnio įrankiu. Apie tai kalba ne tik Solovjovas, tai paties pasakojimo apie gundymą vidinė ištara. Iš tariamų mokslinės egzegezės rezultatų nuaustos neigiamiausios Jėzaus pavidalą griaunančios, tikėjimą demontuojančios knygos.
Šiandien Biblija daug kur palenkta vadinamojo šiuolaikinio pasaulėvaizdžio, kurios pagrindinė dogma ta, kad Dievas net negali veikti istorijoje, todėl visa, kas susiję su Dievu, perkeltina į subjektyvybės sritį, kriterijui. Tada Biblija nebekalba apie Dievą, gyvąjį Dievą, tada tik mes patys kalbame bei nustatinėjame, ką gali daryti Dievas ir ką norime ar turime daryti mes. Tada dangstydamasis dideliu mokslingumu, antikristas sako, jog tokia egzegezė, kai Biblija skaitoma tikint į gyvąjį Dievą bei Jo klausantis, esanti fundamentalizmas, o laiko dvasią atitinkanti tik neva grynai mokslinė Jo egzegezė, nieko nesakanti ir neturinti ką pasakyti apie Dievą.
Jėzaus ir velnio teologinis ginčas – visiems laikams aktualus ginčas dėl Rašto teisingo aiškinimo, kurio pagrindinis hermeneutinis klausimas yra Dievo paveikslo klausimas. Ginčas dėl aiškinimo galiausiai yra ginčas dėl to, kas yra Dievas. Šio galynėjimosi dėl Dievo paveikslo, kuris yra ginčo dėl Rašto teisingo aiškinimo objektas, baigtį konkrečiai lemia Jėzaus Kristaus paveikslas: ar Jis, likęs be pasaulio valdžios, tikrai yra gyvojo Dievo Sūnus?
Tad struktūrinis klausimas dėl keisto Kristaus ir gundytojo pokalbio apie Raštą veda tiesiai prie turinio klausimo. Juk apie ką čia kalbama? Šis gundymas sietas su „duonos ir žaidimų“ motyvu: po duonos būtina pateikti sensaciją. Kadangi vien kūno pasotinimo žmogui aiškiai nepakanka, kas nenori įsileisti Dievo į pasaulį ir žmogų, tas priverstas pateikti nervus kutenančių, įtampos kupinų reginių, kurių sukeltas virpulys pakeistų ir išstumtų religinį jaudulį. Tačiau čia, matyt, to neturėta galvoje, nes žiūrovų gundymo metu, atrodo, nebūta.
Apie ką kalbama, aiškėja iš Jėzaus atsakymo (Mt 4, 7), vėlgi paimto iš Pakartoto Įstatymo knygos (Įst 6, 16): „Negundykite Viešpaties, savo Dievo…“ Pakartoto Įstatymo knygoje šiuo pasakymu daroma užuomina į pasakojimą apie tai, kaip dykumoje Izraeliui grėsė mirtis iš troškulio. Kyla maištas prieš Mozę, virstantis maištu prieš Dievą. Šis maištas prieš Dievą Biblijoje aprašomas taip: jie „mėgino Viešpatį sakydami: Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?“ ( Iš 17, 7). Vadinasi, kalbama apie tai, kas jau skambėjo anksčiau: Dievą reikia išbandyti eksperimentu. Jis „išbandomas“, kaip išbandomos prekės. Jis turi paklusti sąlygoms, kurias skelbiame kaip būtinas mūsų tikrumui garantuoti. Jei Jis dabar nesuteiks 91 psalmėje pažadėtos globos, tai Jis ne Dievas. Tada Jis bus neištesėjęs savo žodžio bei demaskavęs save patį.
Priešais mus – didysis klausimas, kaip galima pažinti Dievą ir kaip ne, kaip gali žmogus stovėti prie Dievo ir kaip gali Jį prarasti. Puikybė, norinti paversti Dievą objektu ir primesti Jam mūsų laboratorines sąlygas, negali rasti Dievo. Juk ji jau suponuoja, jog Dievą mes neigiame kaip Dievą, save iškeldami aukščiau už Jį, atsisakydami viso meilės, vidinio klausymosi matmens ir tikrove pripažindami tik tai, kas įduota mums į rankas eksperimentuoti. Kas taip mąsto, tas daro dievu save patį, kartu žemindamas ne tik Dievą, bet ir pasaulį bei save.
Tačiau ši scena ant šventyklos šelmens atveria ir vaizdą į kryžių. Kristus nepuolė nuo šventyklos šelmens. Jis nenušoko žemyn. Jis nemėgino Dievo. Tačiau Jis nužengė į mirties prarają, į apleistumo naktį, beginklių paliktumą likimo valiai. Tokį šuolį Jis išdrįso atlikti kaip Dievo diktuojamą meilės veiksmą žmonių labui. Todėl Jis ir žinojo, jog taip nušokęs galiausiai nukris į gerąsias Tėvo rankas. Taip aiškėja tikroji Ps 91 prasmė – teisė į galutinį ir beribį pasitikėjimą, apie kurį čia kalbama: kas vykdo Dievo valią, tas žino, kad visuose baisumuose, kuriuos patirs, jis galiausiai nepraras Dievo globos. Tas žino, kad pasaulio pradas yra meilė, todėl net tada, kai nė vienas žmogus negalės ar nenorės padėti, jis galės ir toliau pasitikėdamas eiti to, kuris Jį myli, link. Tačiau toks pasitikėjimas, kurį įgalina Raštas ir į kurį mus kviečia Viešpats, Prisikėlusysis, yra visiškai kas kita, negu Dievui metamas avantiūristiškas iššūkis, norint Dievą paversti savo tarnu.
Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas
Ištrauka iš knygos „Jėzus iš Nazareto“ I d., Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.
0 komentarai