Vytis Valatka. Būties medžioklė

Ji kaip šokėja sprunka nuo manęs,
Tiktai su ja ir vėlei nesuspėju;
Pušynus, bokštus, upių krantines
Laiškais ir meilės eilėmis nusėju.

Ir vis viliuosi- gal šįkart paklius
Savąja išmintim ir amžium sužavėta,
Sustos, apnuogins bronzinius kelius
Pašauks pagalbon grakštų piruetą.

Ir užtarnauto šokio antrakte
Mus midumi vaišins erdvė ir laikas,
Bet,…prisidengusi metaforos skraiste
Ji vėl nuskuos it kaprizingas vaikas.