Mindaugas Kubilius. Eucharistijos slėpinys (VIII). Žmogžudystė

Žmogus panoro tapti lygus Dievui. Matyt, gyvendamas Dievo akivaizdoje, žmogus akivaizdžiai įžvelgė savo išrinktumą (plg.Ef 1,3-4) bei paskirtį - augti Dievo Meilėje ir paveldėti įsūnystę (plg. Ef 1,5 , Rom 8,17). 

Jis to troško visa Dievo jam dovanota prigimtimi. Abipusį atsidavimo santykį su Kūrėju patiriantis kūrinys išgyvena begalinę sklaidą - dieviškąjį neribotumą. Ir šioje palaimoje žmogus išgirsta: “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti” (Pr 2,16-17). Štai toji silpnybė, kurią apčiuopė Gundytojas – dieviškąją sklaidą beribės Meilės link išgyvenančio kūrinio apribojimas. Kūrėjas dovanojo šį riboklį vardan įsūnystės ugdymo. Juk įsūnystė yra suklusimas atsiduodančiam Tėvui ir, savo ruožu, visiškas savęs dovanojimas Tėvui. Štai čia Dievas siekia laisvo žmogaus apsisprendimo vardan dar didesnio atsidavimo, didesnės Meilės.

Iš prigimties žmogus yra atviras dovanai ir suklūsta, jei jam dar kažkas pasiūloma. Šėtonas pasiūlo žmogui tai, ką jis įžvelgia kaip prigimtyje pažadėtąjį savą  būvį – lygumą su Dievu. Tik šis „lygumas“ nekyla iš Meilėje atsiduodančios įsūnystės, t.y atsidavimo ‚kitam‘, bet iš meilės tik sau. Prigimtinio apribojimo ir kartu Meilės iššūkio akivaizdoje Šėtonas pagavo žmogaus silpnumą. Nes pavydėjo Dievo Artumo ir nekentė žmogaus (ir viso to, kas švytėjo Sūnaus grožiu - kūrinijos (plg. Jn 1,3)). Nelabasis gundo kūrinį peržengti Dievo nustatytą saiką, kuris siauru keliu vedė žmogų į tapatumą su dieviškos Meilės begalybe.

Melagingasis Šviesanešys savaip pristatė Kūrėjo dovanotos prigimties trokštamą dieviškąją begalybę: “atsivers jums akys, kai tik jo [t. y. ušdrausto vaisiaus] užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantys, kas gera ir kas bloga” (Pr 3,5). Kiek daug šiame trumpame sakinyje begalinio melo! Kodėl Kūrėjo sukurtam kūriniui turėtų „atsiverti akys“? Kokia šėtoniška prasme kūrinio prigimtis yra ribota ar iškreipta? Kokio neribotos gėrio pažadą neša „šviesos“ nešėjas? Luciferio žinia skelbia kūriniui, kad Dievas yra didis apgavikas ir neleidžia žmogui  patirti jį įbūtinančią begalinę dieviškąją savastį. Vadinasi, anot Šėtono, Dievas pavydi savo kūriniui dovanotosios ir patį Dievą atspindinčios prigimties; taigi žmogui privalu vaduotis iš priklausomybės Kūrėjui kaip pastarojo pavydo pasekmės; pagaliau, ribojantis Dievas nėra šviesa; žmogus turi peržengti Dievo siūlomą gėrį, idant taptų visažinančiu ir „kas gera, ir kas bloga“. Tai reikštų, kad, peržengęs Dievo įstatytą riboklį, žmogus pažintų Dievo įstatyto riboklio blogį.

Žmogui, iki nuopolio pažinusiam tik „ribotą“ Dievo gėrį, blogis priešpastato kitokio visuminio „gėrį“ visažinystę. Šėtonas perša mintį, jog žmogaus laimės pilnatvei Dievo kaip vienintelio Gėrio ir viso įmanomo gėrio šaltinio nepakanka. Dievo kaip vienintelio Gėrio įveiką ir, dar daugiau, priešstatą Jam Šėtonas pristato kaip „tikrojo“ pilnatviško „gėrio“ įvykį žmogaus prigimtyje. Tokiu būdu Liuciferis neigia patį Dievo dieviškumą. Kitaip tariant, tik pažinus “ir kas bloga” „atsiveria akys“, ir žmogus pamato dar nepažintą ir jį išlaisvinančią „tiesą“. Čia atsiskleidžia ir gundymo tikslas - įteigti, jog Dievo dovanojamo gėrio, o ir pačio Dievo pažinimas nėra pakankamas žmogaus trokštamai begalinei pilnatvei įvykti. Suabejojęs dovanojamo gėrio visavertiškumu, žmogus suabejojo ir pačiu gėrio šaltiniu - Dievu.  

Liuciferiui suklusęs žmogus ima abejoti pačia Dievo ir Dievo dovanojamo gėrio tikruma. Ir Dievo akivaizdumo nebeįžvelgianti sąmonė ima atsiduoti apžavų svaiguliui: “moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui buvusiam su ja, ir šis valgė”  (Pr 3,6). Ir tikrai “tuomet abiejų akys atsivėrė” (Pr 3,7). Atmetę vienareikšmį pasitikėjimą (vadinasi, ir santykį su) Kūrėju, “jiedu suprato esą nuogi” (Pr 3,7) ir prarado Dievo malonę: nemirtingumą, viešpatavimą kūrinijai, savęs ir Dievo pažinimą. Žmogus be malonės pasislėpė nuo Dievo savo skurde (plg. Pr 3,8), kur jį it ugningos strėlės nuolat įtaigoja šėtono gundymai be paliavos prilygti Dievui. Galų gale, žmogui Dievas pasidarė nebe akivaizdus ir net nereikalingas. Patikėjęs Melo tėvu - juk taip saldu! - žmogus pasirinko savigriovos kelią.

O patiklusis žmogau! Ar tau reikėjo kito Dievo Žodžio aiškintojo? Ar tau nepakako kūdikiško pasitikėjimo Kūrėju?! Taip, tu norėjai pažinti Dievą, tu visa prigimtimi troškai savo įsūnystės dovanos; troškai susibūti su Dievu. Tačiau ar pažinimas yra kažkas kita nei verta - sūniškai patikli - Kūrėjo patirtis? Ar lygumas su Dievu yra kas kita nei nuolankus sūniškas paklusnumas, atsidavimas ir sutapimas su Tėvu?! Juk dieviškumas jau buvo tavosios savasties duotis! Augdamas klusniu atsidavimu Dievui, būtum Jį pažinęs ir būtum vis labiau įsibuvęs Amžinosios Tėvo prigimties slėpinyje. Ar Dievo Žodis nėra suprantamas tik įsūnystės Dvasios dėka? Kas Kūrėją išaiškins, jei ne Jis pats savo Žodžiu?! Kodėl tau reikėjo ieškot Dievo už Kūrėjo duoties TAU ribos? Juk riba ir buvo nubrėžta, kad atsiduotum tik Vieninteliam Esaties šaltiniui. Kodėl už tos ribos panorai ieškoti beribiškumo?! Trokšdamas dieviškumo, tu peržengei kūrinio saiką ir iki šiol klejoji ir kliedi niekiu. Ką tu už ribos tikėjaisi atrasti? Ir kas yra už ribos, jei ne niekas? Ir kas tau tai pasiūlė, jei ne niekio trokštąs Savižudis? Atmetęs Kūrėją, dabar gi žmogus seka Savižudžiu.