Žmogus panoro tapti lygus Dievui. Matyt, gyvendamas Dievo akivaizdoje, žmogus akivaizdžiai įžvelgė savo išrinktumą (plg.Ef 1,3-4) bei paskirtį - augti Dievo Meilėje ir paveldėti įsūnystę (plg. Ef 1,5 , Rom 8,17).
Jis to troško visa Dievo jam dovanota prigimtimi. Abipusį atsidavimo santykį su Kūrėju patiriantis kūrinys išgyvena begalinę sklaidą - dieviškąjį neribotumą. Ir šioje palaimoje žmogus išgirsta: “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti” (Pr 2,16-17). Štai toji silpnybė, kurią apčiuopė Gundytojas – dieviškąją sklaidą beribės Meilės link išgyvenančio kūrinio apribojimas. Kūrėjas dovanojo šį riboklį vardan įsūnystės ugdymo. Juk įsūnystė yra suklusimas atsiduodančiam Tėvui ir, savo ruožu, visiškas savęs dovanojimas Tėvui. Štai čia Dievas siekia laisvo žmogaus apsisprendimo vardan dar didesnio atsidavimo, didesnės Meilės.
Iš prigimties žmogus yra atviras dovanai ir suklūsta, jei jam dar kažkas pasiūloma. Šėtonas pasiūlo žmogui tai, ką jis įžvelgia kaip prigimtyje pažadėtąjį savą būvį – lygumą su Dievu. Tik šis „lygumas“ nekyla iš Meilėje atsiduodančios įsūnystės, t.y atsidavimo ‚kitam‘, bet iš meilės tik sau. Prigimtinio apribojimo ir kartu Meilės iššūkio akivaizdoje Šėtonas pagavo žmogaus silpnumą. Nes pavydėjo Dievo Artumo ir nekentė žmogaus (ir viso to, kas švytėjo Sūnaus grožiu - kūrinijos (plg. Jn 1,3)). Nelabasis gundo kūrinį peržengti Dievo nustatytą saiką, kuris siauru keliu vedė žmogų į tapatumą su dieviškos Meilės begalybe.
Melagingasis Šviesanešys savaip
pristatė Kūrėjo dovanotos prigimties trokštamą dieviškąją begalybę: “atsivers
jums akys, kai tik jo [t. y. ušdrausto vaisiaus] užvalgysite, ir būsite
kaip Dievas, žinantys, kas gera ir kas bloga” (Pr 3,5). Kiek daug šiame
trumpame sakinyje begalinio melo! Kodėl Kūrėjo sukurtam kūriniui turėtų „atsiverti
akys“? Kokia šėtoniška prasme kūrinio prigimtis yra ribota ar iškreipta? Kokio neribotos
gėrio pažadą neša „šviesos“ nešėjas? Luciferio žinia skelbia kūriniui, kad Dievas yra didis apgavikas ir neleidžia
žmogui patirti jį įbūtinančią begalinę dieviškąją
savastį. Vadinasi, anot Šėtono, Dievas pavydi savo kūriniui dovanotosios ir patį
Dievą atspindinčios prigimties; taigi žmogui privalu vaduotis iš priklausomybės
Kūrėjui kaip pastarojo pavydo pasekmės; pagaliau, ribojantis Dievas nėra šviesa;
žmogus turi peržengti Dievo siūlomą gėrį, idant taptų visažinančiu ir „kas gera,
ir kas bloga“. Tai reikštų, kad, peržengęs Dievo įstatytą riboklį, žmogus
pažintų Dievo įstatyto riboklio blogį.
Žmogui, iki nuopolio
pažinusiam tik „ribotą“ Dievo gėrį, blogis priešpastato kitokio visuminio „gėrį“
visažinystę. Šėtonas perša mintį, jog žmogaus laimės pilnatvei Dievo kaip vienintelio
Gėrio ir viso įmanomo gėrio šaltinio nepakanka. Dievo kaip vienintelio Gėrio įveiką
ir, dar daugiau, priešstatą Jam Šėtonas pristato kaip „tikrojo“ pilnatviško „gėrio“
įvykį žmogaus prigimtyje. Tokiu būdu Liuciferis neigia patį Dievo dieviškumą. Kitaip
tariant, tik pažinus “ir kas bloga” „atsiveria akys“, ir žmogus pamato dar
nepažintą ir jį išlaisvinančią „tiesą“. Čia atsiskleidžia ir gundymo tikslas -
įteigti, jog Dievo dovanojamo gėrio, o ir pačio Dievo pažinimas nėra pakankamas
žmogaus trokštamai begalinei pilnatvei įvykti. Suabejojęs dovanojamo gėrio visavertiškumu,
žmogus suabejojo ir pačiu gėrio šaltiniu - Dievu.
Liuciferiui suklusęs žmogus ima
abejoti pačia Dievo ir Dievo dovanojamo gėrio tikruma. Ir Dievo akivaizdumo nebeįžvelgianti
sąmonė ima atsiduoti apžavų svaiguliui: “moteris pamatė, kad tas medis geras
maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi
jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui buvusiam su ja, ir šis valgė” (Pr 3,6). Ir tikrai “tuomet abiejų akys
atsivėrė” (Pr 3,7). Atmetę vienareikšmį pasitikėjimą (vadinasi, ir
santykį su) Kūrėju, “jiedu suprato esą nuogi” (Pr 3,7) ir prarado Dievo
malonę: nemirtingumą, viešpatavimą kūrinijai, savęs ir Dievo pažinimą. Žmogus
be malonės pasislėpė nuo Dievo savo skurde (plg. Pr 3,8), kur jį it ugningos
strėlės nuolat įtaigoja šėtono gundymai be paliavos prilygti Dievui. Galų gale, žmogui Dievas pasidarė nebe akivaizdus
ir net nereikalingas. Patikėjęs Melo tėvu - juk taip saldu! - žmogus pasirinko
savigriovos kelią.
O
patiklusis žmogau! Ar tau reikėjo kito Dievo Žodžio aiškintojo? Ar tau nepakako
kūdikiško pasitikėjimo Kūrėju?! Taip, tu norėjai pažinti Dievą, tu visa prigimtimi
troškai savo įsūnystės dovanos; troškai susibūti su Dievu. Tačiau ar pažinimas
yra kažkas kita nei verta - sūniškai patikli - Kūrėjo patirtis? Ar lygumas su
Dievu yra kas kita nei nuolankus sūniškas paklusnumas, atsidavimas ir sutapimas
su Tėvu?! Juk dieviškumas jau buvo tavosios savasties duotis! Augdamas klusniu atsidavimu
Dievui, būtum Jį pažinęs ir
būtum vis labiau įsibuvęs Amžinosios Tėvo prigimties slėpinyje. Ar Dievo Žodis nėra
suprantamas tik įsūnystės Dvasios dėka? Kas Kūrėją išaiškins, jei ne Jis pats savo
Žodžiu?! Kodėl tau reikėjo ieškot Dievo už Kūrėjo duoties TAU ribos? Juk riba
ir buvo nubrėžta, kad atsiduotum tik Vieninteliam Esaties šaltiniui. Kodėl už tos
ribos panorai ieškoti beribiškumo?! Trokšdamas dieviškumo, tu peržengei kūrinio
saiką ir iki šiol klejoji ir kliedi niekiu. Ką tu už ribos tikėjaisi atrasti?
Ir kas yra už ribos, jei ne niekas? Ir kas tau tai pasiūlė, jei ne niekio
trokštąs Savižudis? Atmetęs Kūrėją, dabar gi žmogus seka Savižudžiu.
0 komentarai