Dykumos tėvai. Kipro vyskupas Epifanijus: „Teisuoliai nusideda lūpomis, o bedieviai nusideda visu kūnu“

Epifanijus buvo palestinietis. Vienuoliškojo gyvenimo mokėsi Egipte, buvo abos Hilarijono mokinys ir origenizmo priešininkas. Epifanijaus vienuolynas buvo Besanduke netoli Eleuteropolio, tarp Jeruzalės ir Gazos. Trečiame pasakojime matyti, kaip Epifanijus gina Egipto tradicijas, susijusias su malda ir psalmėmis, nuo savo vienuolyno abato Palestinoje. Jis, kaip ir Besarionas, buvo susijęs su pagonių šventyklų griovimu Aleksandrijoje. Būdamas vyskupas, jis labiau nei įprasta vienuoliams, mokytiems Egipte, vertino knygas ir skaitymą.

1. Šv. vyskupas Epifanijus pasakojo, kad varnos, skraidančios aplink Serapio šventyklą, palaimintojo Atanazo akivaizdoje be paliovos karkė. Pagonys, stovintys prieš palaimintąjį Atanazą, sušuko: „Senas nedorėli, pasakyk, ką sako šios varnos.“ Tas atsakė: „Šios varnos sako: „Kar, kar“, o Ausonijaus (arba lotynų) kalba tai reiškia „rytoj“. Ir pridūrė: „Rytoj jūs išvysite Dievo šlovę.“ Tą akimirką paskelbė apie imperatoriaus Juliano mirtį. Išgirdę šią žinią, jie nubėgo į Serapio šventyklą, garsiai šaukdami prieš jį ir kartodami: „Jei jo nenorėjai, kodėl priėmei jo dovanas?“

2. Tas pats pasakojo, kad Aleksandrijoje gyveno važnyčiotojas, kurio motina buvo vardu Marija. Kartą jis kovėsi su kitu raiteliu ir parkrito. Tačiau atsikėlė, įveikė jį pargriovusį priešininką ir iškovojo pergalę. Minia sušuko: „Marijos sūnus krito, bet paskui vėl prisikėlė ir nugalėjo!“ Dar nenutilus šiems šūksniams, minioje kilo triukšmas dėl Serapio šventyklos; didysis Teofilis nuvertė Serapio statulą ir pasiskelbė šventyklos valdovu.

3. Palaimintajam Epifanijui, Kipro vyskupui, taip pasakojo vienuolyno, kurį jis turėjo Palestinoje, abatas: „Tavo maldomis mes nepamirštame nurodytų giesmių, o ypač stengiamės kartoti terciją, sekstą ir noną.“ Epifanijus jį pataisė tokiais žodžiais: „Aišku, jei nustojate melstis, jums neberūpi kitos dienos valandos. Tikras vienuolis maldą ir giesmes be paliovos laiko savo širdyje.“

4. Kartą šv. Epifanijus pasiuntė žmogų pas abą Hilarijoną su tokiu prašymu: „Ateik, pasimatykime prieš atsisveikindami su savo kūnais.“ Šiam atėjus, jie džiaugėsi vienas kito draugija. Valgant jiems patiekė paukštį. Epifanijus jį paėmė ir padavė Hilarijonui. Senolis pasakė: „Atleisk, bet nuo tada, kai apsivilkau abitą, nevalgau nugalabytų padarų mėsos.“ Vyskupas atsakė: „Nuo tada, kai aš apsivilkau abitą, niekam nesu leidęs nueiti miegoti su nuoskauda ant manęs, ir pats nesu nuėjęs ilsėtis su nuoskauda ant ko nors.“ Senolis tarė: „Atleisk, tavo gyvenimas geresnis už manąjį.“

5. Tas pats senolis sakė: „Melchizedekas, Kristaus atvaizdas, palaimintasis Abraomas, žydų tėvas. Kaip daug labiau tiesa, kuri yra Kristus, palaimina ir pašventina tuos, kurie ja tiki.“

6. Tas pats senolis sakė: „Kanaanietė šaukė ir buvo išgirsta (Mt 15, 21−28), moteris, sirgusi kraujoplūdžiu, tylėjo, bet buvo palaiminta (Lk 8, 43−48), fariziejai prakalba ir yra pasmerkiami (Mt 9, 11−13), muitininkas nepraveria burnos, bet yra išgirstas (Lk 18, 13−13).“

7. Tas pats senolis sakė: „Pranašas Dovydas meldėsi vėlai naktį; prabudęs vidurnaktį meldėsi prieš dieną; auštant stodavo Viešpaties akivaizdon; po vidurnakčio irgi meldėsi, vakare ir vidudienį vėl meldėsi. Todėl pasakė: „Šlovinu tave kasdien septynis kartus“ (Ps 119, 164).“

8. Dar jis sakė: „Būtina pirkti krikščioniškas knygas tiems, kurie gali jomis naudotis. Vien regėdamas tokias knygas žmogus mažiau linksta į nuodėmę, jos sustiprina tikėjimą teisumu.“

9. Dar jis sakė: „Šventojo Rašto skaitymas labai saugo nuo nuodėmės.“

10. Dar jis sakė: „Didelė išganymo išdavystė yra visai neišmanyti Dievo įstatymų.“

11. Dar jis sakė: „Šventojo Rašto neišmanymas – tai praraja ir baisi bedugnė.“

12. Tas pats aba sakė: „Teisuoliai nusideda lūpomis, o bedieviai nusideda visu kūnu. Apie tai gieda Dovydas: „Pastatyk, Viešpatie, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų“ (Ps 141, 3). Ir dar: „Apdairiai elgsiuos savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu“ (Ps 39,1).

13. Jo paklausė: „Kodėl yra dešimt įsakymų ir devyni palaiminimai?“ Jis atsakė: „Dekalogas sutampa su Egipto nelaimių skaičiumi, o palaiminimų skaičius tris kartus viršija Švč. Trejybę.“

14. Jo paklausė: „Ar pakanka vieno teisuolio, kad įtiktų Dievui?“ Jis atsakė: „Taip, nes Jis pats parašė: „rasite žmogų – bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau […] atleisti!“ (Jer 5, 1).

15. Tas pats aba sakė: „Dievas atleidžia skolas atgailaujantiems nusidėjėliams, pavyzdžiui, nusidėjėlei ir muitininkui, bet iš teisuolio Jis reikalauja dar ir palūkanų. Todėl Jis sako savo apaštalams: „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 5, 20).

16. Dar jis sakė: „Dievas labai pigiai pardavinėja teisumą tiems, kurie nori jo įsigyti: už duonos gabalėlį, bevertį apsiaustą, šalto vandens puodelį, kokią smulkmenėlę.“


17. Jis pridūrė: „Žmogus, kuris iš skurdo ar dėl savo poreikių gauna ką nors iš kitų, kartu gauna atlygį, o kadangi gėdijasi, atmoka už jį slapčia. Bet Viešpats Dievas elgiasi priešingai: Jis gauna slapčia, bet atmoka regint angelams, arkangelams ir teisuoliams.“
Vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.