Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Antanas Didysis (II). „Artėja laikai, kai žmonės neteks proto“

× 2/05/2015

Maloniajam skaitytojui pristatome ištrauką iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, kurią 2014m. išleido "Katalikų pasaulio leidiniai". Antanas Didysis, dar vadinamas „vienuolių tėvu“, gimė Centriniame Egipte apie 251 m. po Kr. krikščioniškoje valstiečių šeimoje. Apie 269 m. bažnyčioje jis išgirdo skaitomą Evangeliją ir pritaikė sau žodžius: „eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams <...> ir sek paskui mane...“ (Mt 19, 21). Vadovaujamas netoli jo kaimo įsikūrusio atsiskyrėlio, jis pasišventė asketo gyvenimui. Apie 285 m. ieškodamas visiškos vienatvės išėjo į dykumą. Apie 305 m liovėsi buvęs atsiskyrėliu ir tapo netoliese įsikūrusio gausaus sekėjų būrio dvasios tėvu. Po penkerių metų vėl pasitraukė į vienumą. Mažiausiai du kartus lankėsi Aleksandrijoje: per krikščionių persekiojimus, o kitą kartą – norėdamas palaikyti vyskupo Atanazo kovą su eretikais. Mirė sulaukęs 105 metų. Antano Didžiojo gyvenimą aprašė šv. Atanazas; aprašymas padarė didelę įtaką skleidžiant monasticizmo idealus Vakarų pasaulyje.

20. Brolis atsižadėjo pasaulio ir išdalijo turtą vargšams, tačiau truputį pasiliko savo išlaidoms. Kai atėjęs pas abą Antaną jam apie tai papasakojo, senolis tarė: „Jei nori būti vienuolis, nusipirk kaime mėsos, apsidenk ja savo nuogą kūną ir ateik pas mane.“ Brolis taip ir padarė, tada jį ėmė pulti šunys ir paukščiai. Jam sugrįžus, senolis paklausė, ar šis padaręs, kaip lieptas. Brolis parodė savo kūno žaizdas, o šv. Antanas pasakė: „Tuos, kurie atsižada pasaulio, bet nori šį tą pasilaikyti sau, šitaip drasko demonai.“

21. Kartą taip atsitiko, kad vieną brolį iš tėvo Elijo vienuolyno užpuolė pagundos. Išmestas iš vienuolyno, jis nuėjo kitapus kalno pas abą Antaną. Brolis kurį laiką pagyveno šalia, paskui Antanas pasiuntė jį atgal į vienuolyną, iš kurio jis buvo pašalintas. Broliai vienuolio atgal nepriėmė, jis grįžo pas abą Antaną sakydamas: „Tėve, jie manęs nepriima.“ Senolis jiems pasiuntė tokią žinią: „Laivas sudužo jūroje ir neteko krovinio, bet vargais negalais pasiekė krantą. Dabar jūs norite išmesti į jūrą tai, kas saugiai pasiekė uostą.“ Kai broliai suprato, kad aba Antanas jiems pasiuntė šį vienuolį, tuojau pat jį priėmė.

22. Aba Antanas tarė: „Aš tikiu, kad kūnui būdingas prigimtinis judėjimas, kuriam jis yra pritaikytas, tačiau kurio jis negali sekti be sielos sutikimo. Tai tik judėjimas be aistros. Yra kitas judėjimas, kuris randasi kūnui maitinantis ir sušilus nuo maisto bei gėrimo, tada įkaitęs kraujas skatina kūną dirbti. Todėl apaštalas sakė: „Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas“ (Ef 5, 18). Evangelijoje Viešpats irgi pataria savo mokiniams: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių“ (Lk 21, 34). Bet yra ir dar vienas judėjimas, paveikiantis tuos, kurie kovoja, − jį sukelia demonų klastos ir pavydas. Reikia suprasti šiuos tris kūno judėjimus: pirmasis – natūralus, antrasis kyla iš persivalgymo, trečiąjį sukelia demonai.“

23. Dar jis sakė: „Dievas nesiunčia šiai kartai tokių kovų ir pagundų, kokias siuntė ankstesnėms, nes žmonės dabar silpnesni ir tiek nebeištveria.“

24. Abai Antanui dykumoje buvo apreikšta, kad mieste esąs kitas, lygus jam. Tai gydytojas, kuris viską, kas pranoksta jo paties poreikius, išdalija vargšams, o kiekvieną dieną su angelais gieda Sanctus.

25. Aba Antanas tarė: „Artėja laikai, kai žmonės neteks proto. O pamatę turintį proto, puls jį sakydami: „Tu beprotis, tu ne toks, kaip mes.“

26. Broliai atėjo pas abą Antaną ir padėjo prieš jį ištrauką iš Kunigų knygos. Senolis išėjo į dykumą, jam iš paskos slapta nusekė aba Amonas, kuris žinojo šį jo įprotį. Aba Antanas nuėjo labai toli, stovėdamas meldėsi ir garsiai šaukė: „Dieve, atsiųsk Mozę, kad padėtų man suprasti šią ištrauką.“ Tada pasigirdo balsas, kuris kalbėjo su juo. Aba Amonas pasakojo, kad girdėjo balsą, bet negalėjo suprasti, ką jis sako.

27. Trys tėvai kasmet ateidavo aplankyti palaimintojo Antano, du iš jų išsakydavo savo mintis, kalbėdavo apie sielų išganymą, o trečiasis visada tylėdavo ir nieko neklausdavo. Po ilgo laiko aba Antanas jam tarė: „Tu dažnai ateini manęs aplankyti, bet nieko neklausi.“ Šis atsakė: „Man užtenka, Tėve, kad tave matau.“

28. Sako, kad vienas senis prašė Dievo leisti jam pamatyti tėvus, ir jis visus juos pamatė, išskyrus abą Antaną. Tad paklausė savo vedlio: „Kur aba Antanas?“ Jam atsakė, kad ten, kur Dievas, bus ir šv. Antanas.

29. Vienuolyne vieną brolį klaidingai apkaltino paleistuvyste. Jis pakilo ir nuėjo pas abą Antaną. Broliai iš vienuolyno irgi nuėjo jo pataisyti ir parsivesti atgal. Jie ėmė įrodinėti, kad jis tikrai tai padarė, bet tas gynėsi ir sakė nieko tokio nedaręs. Tuo metu ten buvo aba Pafnutijus, vadinamas [Cephalus], kuris jiems papasakojo palyginimą: „Mačiau žmogų ant upės kranto, iki kelių įklimpusį dumble. Prie jo prieidavo norintys padėti jį ištraukti, bet tik įstūmė dar giliau, iki pat kaklo.“ Aba Antanas pasakė apie abą Pafnutijų: „Štai tikras žmogus, kuris gali rūpintis sielomis ir jas išgelbėti.“ Visus ten buvusius iki širdies gelmių pervėrė šie senolio žodžiai, jie paprašė brolio atleidimo. Taip, tėvų sudrausti, jie priėmė brolį atgal į vienuolyną.

30. Kai kas kalba apie šv. Antaną, esą jis „nešamas Dvasios“, t. y. jį neša Šventoji Dvasia, tačiau jis apie tai nekalba su žmonėmis. Tokie žmonės ne tik mato, kas vyksta pasaulyje, bet ir žino, kas įvyks.

31. Vieną dieną aba Antanas gavo imperatoriaus Konstantino kvietimą atvykti į Konstantinopolį ir susimąstė, vykti ar ne. Paklausė savo mokinio abos Pauliaus. Šis atsakė: „Jei vyksi, tave vadins Antanu, jei liksi čia, tave vadins aba Antanu.“

32. Aba Antanas sakė: „Aš Dievo nebijau, bet myliu. „Meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18).“

33. Dar jis sakė: „Niekada nepamirškite Dievo baimės. Atminkite Tą, kuris dovanoja gyvenimą ir mirtį. Neapkęskite pasaulio ir visko, kas yra jame. Neapkęskite ramybės, kurią dovanoja kūnas. Atsižadėkite šio gyvenimo, kad galėtumėte gyventi Dieve. Atminkite, ką pažadėjote Dievui, nes to bus iš jūsų pareikalauta teismo dieną. Kęskite alkį, troškulį ir nuogumą, būkite atidūs ir sielvartingi. Verkite ir aimanuokite širdyje, išmėginkite save, ar esate verti Dievo. Niekinkite kūną, kad išsaugotumėte sielą.“

34. Kartą aba Antanas iškeliavo į Nitrijos kalną aplankyti abos Amuno. Jiems susitikus, aba Amunas tarė: „Tavo maldomis brolių gausėja, kai kurie iš jų nori pastatyti daugiau celių, kad galėtų jose ramiai gyventi. Kaip manai, ar toli nuo čia turėtume statyti jų celes?“ Aba Antanas atsakė: „Pavalgykime devintą valandą, tada eikime pasivaikščioti po dykumą, apžiūrėsime aplinką.“ Jie ėjo dykuma iki saulės laidos, tada aba Antanas tarė: „Pasimelskime ir pastatykime čia kryžių, kad tie, kurie statysis celes, pasistatytų jas čia. Kai likusieji panorės juos aplankyti, jie galės užvalgyti devintą valandą ir leistis į kelią. Jei taip darys, galės nesiblaškydami bendrauti vieni su kitais.“ Atstumas yra dvylika mylių.

35. Aba Antanas sakė: „Prieš kalant geležies luitą, reikia nuspręsti, kas iš jo bus gaminama – pjautuvas, kalavijas ar kirvis. Taip ir mes turime nuspręsti, kokias dorybes norime išugdyti, kitaip darbas bus bergždžias.“

36. Dar jis sakė: „Klusnumas ir susilaikymas suteikia žmonėms galių įveikti laukinius žvėris.“

37. Dar jis sakė: „Devyni vienuoliai atkrito po daugelio darbų, juos apėmė dvasios puikybė, nes jie pasitikėjo savo darbais ir apsigavę pamiršo įsakymą, kuris sako: „Klauski savo tėvą, jis tau paaiškins“ (Įst 32, 7).

38. Dar jis taip sakė: „Jei tik gali, vienuolis turi atvirai pasakyti savo vyresniesiems, kiek žingsnių jis nueina ir kiek vandens lašų išgeria savo celėje, jei kartais dėl to suklystų.“

Vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.