RSS
Facebook
 |
Krikšto sceną užbaigiantis Dvasios nusileidimas ant Jėzaus reiškia tarsi formalų paskyrimą tarnybon. Todėl Bažnyčios tėvai ne be pagrindo šiame vyksme įžvelgė analogiją patepimui, kuriuo Izraelyje būdavo pavedamos karaliaus arba kunigo pareigos. Žodis „Mesijas-Kristus“ reiškia „pateptąjį“: patepimas Senojoje Sandoroje būdavo su pareigomis susijusių dovanų suteikimo, apdovanojimo Dievo Dvasia pareigoms vykdyti regimasis ženklas. Iz 11, 1 ir t. iš to rutuliojama viltis sulaukti tikro „pateptojo“, kurio „patepimo“ esmė būtų ta, kad ant Jo nusileistų Dievo Dvasia, „išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia“. Pasak šv. Luko, Jėzus save ir savo misiją Nazareto sinagogoje pristatė žodžiais, giminingais Izaijo žodžiams: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane“ (Lk 4, 18; Iz 61, 1). Krikšto scenos pabaigoje pasakoma, kad šį tikrąjį „patepimą“ gavo Jėzus, kad Jis yra lauktasis Pateptasis, kad tą valandą istorijos atžvilgiu ir Izraelio akivaizdoje Jam formaliai suteiktas karaliaus ir kunigo rangas.
Nuo dabar ši užduotis – ant Jo pečių. Trijose sinoptinėse evangelijose mūsų nuostabai pasakojama, kad pirmasis Dvasios paliepimas nuveda Jį į dykumą, „kad ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1). Pirma šio veiksmo eina vidinis susikaupimas, o toks susikaupimas neišvengiamai yra ir galynėjimasis dėl savo užduoties, grūmimasis su užduoties iškraipymais, besiperšančiais jos konkretaus įvykdymo pavidalais. Tai nužengimas į žmogui iškilusias grėsmes, nes tik taip gali būti pakeltas parpuolęs žmogus: Jėzus turi – ir tai neatsiejama nuo Jo misijos esmės – įžengti į žmogiškosios egzistencijos dramą, pasiekti giliausią jos gelmę, idant šitaip galėtų surasti, užsimesti ant pečių ir parnešti namo „pražuvusią avį“.
Į „pragarus“, apie kuriuos kalbama Tikėjimo išpažinime, Jėzus nužengė ne tik savo mirtyje ir po savo mirties, tai nuolatinis Jo kelio dėmuo: norėdamas perkeisti visą istoriją nuo pat jos ištakų, nuo „Adomo“, Jis turi į ją nusileisti, pereiti ją ir iškentėti. Ypač Laiške žydams primygtinai pabrėžiama, kad nuo Jėzaus misijos, nuo per krikštą iš anksto pavaizduoto Jo solidarumo su mumis visais neatsiejamas nusileidimas į žmogiškosios būties grėsmes ir pavojus: „Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui Vyriausiasis Kunigas ir galėtų atpirkti žmonių nuodėmes. Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi“ (Žyd 2, 17 ir t.). „Mes juk turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Tad pasakojimas apie gundymą artimai susijęs su pasakojimu apie krikštą, per kurį Jėzus įžengia į solidarumą su nusidėjėliais. Greta Jo kaip dar vienas didis Jėzaus galynėjimasis dėl savo misijos šliejasi galynėjimasis Alyvų kalne. Tačiau „gundymai“ lydi Jėzų visame kelyje, ir šiuo požiūriu pasakojimas apie gundymą, visiškai panašiai kaip krikštas, iškyla į paviršių kaip anticipacija, kurioje koncentruotai sutrauktas visą kelią ženklinęs galynėjimasis.
Morkaus glaustame pranešime apie gundymą (Mk 1, 13) aikštėn iškelta paralelė su Adomu, žmogiškosios dramos kaip tokios iškentėjimas: Jėzus gyveno „kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“. Sodo priešingybė dykuma tampa sutaikinimo ir išgydymo vieta; žvėrys kaip konkrečiausias kūrinijos maišto bei mirties galios keliamos grėsmės žmogui pavidalas tampa draugais it rojuje. Atkuriama taika, Izaijo skelbta Mesijo laikui: „Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko…“ (Iz 11, 6). Kur įveikiama nuodėmė, kur atkuriama žmogaus santarvė su Dievu, ten kūrinijoje įsivyrauja taika, ten vidinių prieštaravimų draskoma kūrinija vėl tampa taikos vieta, anot Pauliaus, kalbančio apie kūrinijos, su ilgesiu laukiančios, „kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19), dūsavimus.
Argi kūrinijos oazėmis, atsiradusiomis, pavyzdžiui, aplink benediktinų vienuolynus Vakaruose, nenujaučiamas toks iš Dievo vaiko ateinantis sutaikinimas, o, pavyzdžiui, Černobylis, argi nėra, priešingai, sukrečianti Dievo sutemose pavergtos kūrinijos išraiška? Trumpą pasakojimą apie gundymą Morkus užbaigia žodžiais, kuriuos galima laikyti užuomina į Ps 91, 11 ir t.: „… ir angelai jam tarnavo“. Šiuos žodžius taip pat aptinkame išsamesnio Mato pasakojimo apie gundymą pabaigoje, kurioje jie tampa visiškai suprantami iš pateikto erdvesnio konteksto.
Matas ir Lukas pasakoja apie tris Jėzaus gundymus, atspindinčius Jo galynėjimąsi dėl savo užduoties ir kartu keliančius klausimą, kas apskritai svarbu žmogaus gyvenime. Čia tampa regima, kad visų gundymų šerdis – nustumti į šalį Dievą, greta, regis, neatidėliotinų visų mūsų gyvenimo reikalų atrodantį antraeilį, jei ne apskritai nereikalingą ir kliudantį. Surikiuoti pasaulį savo išgalėmis, be Dievo, statydinti jį ant to, kas sava, tikra pripažinti tik politinę ir materialinę tikrovę, o Dievą palikti nuošalyje kaip iliuziją – štai įvairiopais pavidalais mums gresianti pagunda.
Nuo gundymo esmės neatskiriamas moralinis judesys: jis tiesiogiai nė nekviečia į blogį, nes tai būtų pernelyg negrabu. Jis nuduoda rodąs tai, kas geriau – pagaliau atsisakyti iliuzijų ir veikliai kibti į pasaulio gerinimo darbą. Be to, jį lydi pretenzija į tikrąjį tikroviškumą: tikroviška tai, kas priešais akis – galia ir duona; tuo tarpu Dievo dalykai atrodo netikroviški, lyg antrinis pasaulis, kurio iš tiesų nė nereikia.
Kalbama apie Dievą: ar Jis tas, kuris tikras, pati tikrovė, ar Jis ne toks? Ar Jis tas, kuris geras, ar gėrį turime išrasti patys? Dievo klausimas – pamatinis klausimas, nukeliantis mus į žmogiškosios egzistencijos kryžkelę. Ką pasaulio Gelbėtojas turi daryti arba ko nedaryti – štai ko klausiama Jėzaus gundymuose. Visi trys gundymai Mato ir Luko evangelijose tapatūs, skiriasi tik jų seka. Dėl didinimu grindžiamos sąrangos laikykimės Mato siūlomos sekos.
„Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“, Jėzus „buvo labai alkanas“ (Mt 4, 2). Skaičius 40 Jėzaus laikais Izraelyje sklidinas įvairiopo simbolinio turinio: jis pirmiausia primena dykumoje praleistus keturiasdešimt Izraelio metų, kurie buvo ir jo gundymo, ir ypatingo Dievo artumo laikas. Jis taip pat primena 40 dienų, kurias ant Sinajaus kalno praleido Mozė, kol galėjo gauti Dievo žodį, šventąsias Sandoros plokštes. Jis taip pat gali priminti rabinistinį pasakojimą, anot kurio, keliaudamas Horebo kalno link, kur turėjo paaukoti savo sūnų, Abraomas 40 dienų ir naktų nei valgė, nei gėrė ir maitinosi jį lydinčio angelo reginiu bei kalba.
Bažnyčios tėvai, šiek tiek žaismingai išplėsdami skaičių simboliką, skaičių 40 laikė kosminiu skaičiumi, šio pasaulio skaitmeniniu ženklu apskritai: keturi pasaulio kraštai nusako visumą, o dešimt – įsakymų skaičius. Kosminis skaičius, padaugintas iš įsakymų skaičiaus, virsta simboline ištara apie šio pasaulio istoriją apskritai. Jėzus tarsi dar kartą pakartoja Izraelio išėjimo kelią, o po to žingsniuoja per istorijos klystkelius bei sumaištis; 40 bado dienų aprėpia istorijos dramą, kurią Jėzus įima savin ir iškenčia.
„Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“ (Mt 4, 3) – toks pirmasis gundymas. „Jei tu Dievo Sūnus…“ – šiuos žodžius vėl išgirsime iš pašaipūnų po kryžiumi: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus…“ (Mt 27, 40). Tokia situacija jau numatyta Išminties knygoje: „Juk jei teisusis – Dievo vaikas, Dievas padės jam…“ (Išm 2, 18). Čia susipina pašiepimas ir gundymas: Kristus privalo įrodyti savo pretenziją, idant Juo būtų tikima. Šis reikalavimas įrodyti driekiasi per visą Jėzaus gyvenimo istoriją: Jam nuolat prikaišiojama, kad Jis nepakankamai patvirtinęs savo asmenį, kad turįs padaryti didį stebuklą, išsklaidantį visas dviprasmybes ir kiekvienam nenuginčijamai parodantį, kas Jis yra ar nėra.
Per visą istoriją mes irgi keliame tokį reikalavimą Dievui, Kristui ir Jo Bažnyčiai: jei tu esi, Dieve, tai turi pasirodyti. Turi praplėšti savo slėpiningumo debesis ir suteikti aiškumo, į kurį mes turime teisę. Jei tu, Kristau, tikrai esi Sūnus, o ne vienas apšviestųjų, kokių vis pasitaikydavo istorijoje, tai turi šitai parodyti aiškiau, negu iki šiol. Ir jei jau Bažnyčia privalo būti tavo, tai turėtum suteikti jai kitokį vienprasmiškumo matą, o ne tą, kuris iš tikrųjų jai tenka.
Nagrinėdami antrą gundymą, kurio tikrąją šerdį tai ir sudaro, prie to dar grįšime. Per pirmą gundymą gundytojas siūlo įrodyti Dievą, duona paverčiant dykumos akmenis. Pirmiausia kalbama apie paties Jėzaus alkį, kaip manė Lukas: „Liepk šiam akmeniui pavirsti duona“ (Lk 4, 3). Tačiau Matas supranta gundymą erdviau, kaip Jėzui iškylantį Jo žemiškajame gyvenime ir iki pat dabar.
Kas gali būti tragiškiau už žmonijos badą, kas gali dar labiau prieštarauti tikėjimui į vienatinį gerą Dievą ir tikėjimui į vienatinį žmonių Atpirkėją? Argi Atpirkėjas neturėtų pirmiausia paliudyti save kaip tokį pasaulio akivaizdoje ir pasauliui, duodamas duonos ir padarydamas galą bet kokiam badui? Kelionėje per dykumą Dievas maitino Izraelį duona iš dangaus – mana. Manyta, jog tai galima laikyti mesianistinio laiko įvaizdžiu: argi neturėjo ir neturi pasaulio Atpirkėjas paliudyti savęs kaip tokio, visus pamaitindamas? Argi pasaulinė maisto problema ir apskritai socialinė problema – ne pirmutinis ir tikrasis matas, kuriuo turėtų būti matuojamas atpirkimas? Argi gali Atpirkėju vadintis tas, kuris šio kriterijaus neatitinka? Kaip tik šitai marksizmas – ir tai visiškai suprantama – padarė savo išganymo pažadų šerdimi: jis pasirūpinsiąs, kad baigtųsi badas ir „dykuma virstų duona“…
„Jei tu Dievo Sūnus…“ – koks iššūkis! Ir ar nereikia to paties pasakyti Bažnyčiai: jei nori būti Dievo Bažnyčia, tai pirmiausia rūpinkis duona pasauliui, o visa kita ateis paskui. Sunku atsakyti į šį iššūkį, kai badaujančių šauksmas taip skverbiasi – ir turi skverbtis – į ausis ir sielą. Vien iš pasakojimo apie gundymą Jėzaus atsakymo neįmanoma suprasti. Duonos tema persmelkta visa Evangelija, todėl ji traktuotina atsižvelgiant į visą jos apimtį.
Jėzaus gyvenime esama dar dviejų duonos istorijų. Štai duonos padauginimas tūkstančiams, sekusiems paskui Viešpatį vienumon. Kodėl dabar padaroma tai, kas anksčiau buvo atmesta kaip gundymas? Žmonės atėjo išgirsti Dievo žodžio ir dėl to paliko visa kita. Atvėrę širdis Dievui ir vienas kitam, žmonės gali gauti duonos teisingu būdu. Taigi šis duonos padauginimo stebuklas apima tris dalykus. Pirma, ieškoma Dievo, Jo žodžio, teisingų pamokymų visam gyvenimui. Antra, duonos prašoma iš Dievo. Galiausiai esminis stebuklo elementas yra abipusis pasirengimas dalytis. Dievo klausymasis tampa gyvenimu su Dievu, ir tai veda nuo tikėjimo prie meilės, prie kito asmens atradimo. Jėzus neabejingas žmonių alkiui, jų kūno poreikiui, tačiau įstato jį į teisingą sąryšį bei suteikia jam teisingą tvarką.
Taip šis antras pasakojimas apie duoną kreipia į trečiąjį ir jam parengia. Tai pasakojimas apie Paskutinę vakarienę, tampančią Bažnyčios Eucharistija ir nenutrūkstamu Jėzaus duonos stebuklu. Jėzus pats virto mirusiu kviečio grūdu, duodančiu gausių vaisių (Jn 12, 24). Jis pats tapo duona mums, ir toks duonos dauginimas be perstojo trunka iki laikų pabaigos. Taip dabar suprantame Jėzaus žodžius, kuriuos Jis ima iš Senojo Testamento (Įst 8, 3), atkirsdamas gundytojui: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Čia dar pridurtinas nacionalsocialistų nužudyto vokiečių jėzuito Alfredo Delpo pasakymas: „Duona – svarbu, laisvė – svarbiau, neprarasti garbinimo – svarbiausia“.
Šios gėrybių tvarkos nesilaikant ir ją apvertus žemyn galva, ne tik neatsiranda teisingumo, bet ir nebesirūpinama kenčiančiais žmonėmis bei išklibinama ir ardoma būtent materialinių gėrybių sritis. Dievą laikant antriniu dydžiu, kurį laikinai ar apskritai dėl svarbesnių dalykų galima palikti nuošalyje, žlunga kaip tik anie tariamai svarbesni dalykai. Tai įrodo ne tik neigiama marksistinio eksperimento baigtis.
Vien techniniais bei materialiais principais grįsta Vakarų pagalba besiplėtojančioms šalims, ne tik išleidusi iš akiračio Dievą, bet ir savo visažinystės išdidumu atstūmusi žmones nuo Dievo, vien pavertė Trečiąjį pasaulį trečiuoju pasauliu šiandiene prasme. Ji nustūmė į šalį išaugusias religines, dorovines bei visuomenines struktūras ir tuštumon įstatė savo technicistinę mąstyseną. Ji manė galėsianti akmenis paversti duona, bet vietoj duonos davė akmenų. Kalbama apie pirmenybės Dievui teikimą. Kalbama apie Jo pripažinimą tikrove, be kurios nieko kita negali būti gera. Palikus Dievą nuošalyje, neįmanoma vairuoti istorijos vien materialiomis struktūromis. Jei žmogaus širdis negera, nieko gera išeiti negali. O širdies gerumas galiausiai gali ateiti tik iš to, kuris pats yra gerumas, pats Gėris.
Žinoma, galima klausti, kodėl Dievas nesukūrė pasaulio, kuriame Jo buvimas būtų aiškesnis, kodėl Kristus nepaliko kitokio, kiekvieną nenugalimai paliečiančio savo buvimo spindesio. Tai Dievo ir žmogaus slėpinys, kurio mes negalime perprasti. Gyvename šiame pasaulyje, kuriame Dievas neturi apčiuopiamybei būdingo akivaizdumo, tačiau galima Jo ieškoti ir Jį atrasti per širdies pakilimą, „išėjimą“ iš „Egipto“. Šiame pasaulyje turime priešintis klaidingų filosofijų apgaulėms ir suvokti, jog esame gyvi ne vien duona, bet pirmiausia klusnumu Dievo žodžiui. Ir tik šiuo klusnumu gyvenant auga įsitikinimai, įstengiantys parūpinti visiems ir duonos.
Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas
Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas
Ištrauka iš knygos „Jėzus iš Nazareto“ I d., Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.
0 komentarai