Esė

Augustė Žičkytė. Thomas Mertonas: kritika – vanduo trokštančiam

× 2/19/2015

Neseniai sužinojau, jog vasario pradžioje pasirodys knyga apie Mertoną bei žymųjį dvidešimtojo amžiaus britų rašytoją Evelyną Waugh – Merton & Waugh: A Monk, A Crusty Old Man, and The Seven Storey Mountain[1]. Naujos knygos – lyg priminimas, kad prieš skaitytojų akis besiveriantis ir iš dalies pažįstamas rašytojų gyvenimas visada skatins dar ir dar kartą grįžti prie jų kūrybos. Taip nutiko ir man, mat nors Mertono kūriniais jau kiek domėjausi, mano dėmesio nebuvo sulaukęs Evelynas Waugh[2]. Beje, ištraukas iš dar tik pasirodysiančios knygos autorė skaitė jau 2012-aisiais, konferencijos, skirtos E. Waugh ir pavadintos Evelyn Waugh: An English Gentleman in Catholic America, metu.

Šių dviejų rašytojų korespondencija apėmė 1948-uosius–1952-uosius[3]. Waugh ne tik redagavo Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusį Septynaukštį kalną (britiškas leidimas, pavadintas Elected Silence, pasirodė 1949-aisiais) taip pat – Siloamo vandenis (knyga dedikuota E. Waugh, o jos britiškas leidimas – Waters of Silence, 1950). Atliktos redakcijos faktas, žinoma, reikalautų nuoseklesnio žvilgsnio, kaip ir kas knygose buvo keista, ir kaip apskritai kinta mūsų pačių supratimas apie knygą, kai ši kita kalba pasirodo kitu pavadinimu ir / ar neišvengusi didesnių kupiūrų ir taisymų. Ko vertas vien žinojimas, jog Waugh, atsisakydamas to, kad liktų nesuprasta ne amerikiečiui, kupiūravo kone dvidešimt procentų Septynaukščio kalno teksto? Jo paties žodžiai, jog siekė knygą pritaikyti europietiškam skoniui? Arba Mertono laiškuose išsakomas nusivylimas, kad negali susipažinti su savo knygų recenzijomis, o savo šventumo kelią dėl susiklosčiusių aplinkybių sieja su rašymu? Ar išreiškiami nuogąstavimai, jog dalis Waugh kritikos susilaukusių Septynaukščio kalno vietų buvo knygos redaktorių, o ne paties vienuolio sprendimas? Galų gale – vienuolis pats tarėsi galįs perrašyti tam tikras Septynaukščio kalno dalis. Bent menkai susipažinti su šia problematika leido laiškai, E. Waugh rašytos Mertono knygų įžangos, bei Roberto Murray’aus Daviso straipsnis Grace beyond the Reach of Sullen Art: Waugh Edits Merton.

Rašytojo kritika vertė vienuolį gilinti savo paties suvokimą apie rašymą. Viename laiškų Waughui pastarasis prasitarė, jog neturi, kas jam padėtų diciplinuoti rašymą[4], – jam reikia kritikos lygiai taip, kaip mirštančiam iš troškulio reikia vandens. Dažnai ir rašytojo siūlomas korekcijas Mertonas siejo su Šventosios dvasios veikimu. R. M. Davisas atkreipia dėmesį, jog Waugh atrodė, jog Mertonas (trapistų vienuolis) net neturėtų rašyti, kad jo bendruomenės vyresnieji rašymą suvokė kaip savotišką gamybą, t. y., jis potencialiai galėjo leisti knygas. Tuomet, kai kiti bendruomenės broliai užsiimdavo likerio, sūrių ar kumpių gamyba, T. Mertonas (vienuolyne jo vardas t. Louisas) sėsdavosi prie rašomosios mašinėlės. Ir tai nėra melas, mat pinigai, gauti už didelio susidomėjimo sulaukusias knygas, tikrai palengvino bendruomenės gyvenimą, žadino dvidešimtojo amžiaus jaunuolių (dalis jų atvykdavo ir į Getsemanę) ar kitų susidomėjimą vienuoliniu, religiniu gyvenimu. Didėjantis susidomėjimas rašančiu vienuoliu tarsi įkalino Mertoną – jis jautėsi moraliai įsipareigojęs savo leidėjams, kritiškai atsiliepė tiek apie bendruomenės vyresniųjų primetamas temas, tiek apie savo kūrinius, kurie neišvengia cenzorių bei redaktorių korekcijų. Jo straipsnių nuolat laukė ir įvairūs žurnalai, laiškų – susižavėję skaitytojai.

Naujoje knygoje apie šiuos du rašytojus Mary Frances Coady pateikia svarbias smulkmenas, kurios leidžia pastebėti, jog vienuolis ne tik norėjo išmokti rašyti, bet buvo ir E. Waugh dvasinis vadovas. Autorė abu šiuos (rašymo ir dvasinį) aspektus įpina į kultūrinį ir religinį pokario ir Bažnyčios atsinaujinimo kontekstus. Dėl plataus minėtos knygos tyrimo žvilgsnio, dėl to, kad pati bent menkai prisiliečiau prie pagrindinių šiuos du rašytojus siejusių temų, noras perskaityti dar tik pasirodysiančią knygą tik auga. Jį skatina ir tik neseniai pagaliau atsiverstas Waugh romanas. Klausiu savęs, kodėl Mertonas taip pasitikėjo šio rašytojo nuomone, kokia buvo judviejų draugystė ir galiausiai – kodėl pastarajai studijai pasirinktas būtent toks pavadinimas?

[1]Mary Frances Coady, Merton & Waugh: A Monk, A Crusty Old Man, and The Seven Storey Mountain, Orleans: Paraclete Press, 2015, p. 160..

[2] Rašytojo atsivertimas susilaukė nacionalinio susidomėjimo, 1930-aisiais pasirodė jo esė Converted to Rome: Why It Has Happened to Me – A. Ž. past.

[3]Selected and edited by Christine M. Bochen, Thomas Merton / The Courage for Truth / Letters to Writers, New York: Farrar, Straus, Giroux, 1993, p. 336.

[4] Waughas jam atsiuntė Roberto Graveso ir Alano Hodgeso knygą The Reader over Your Shoulder (1943). Apie ją Mertonas užsimena ir savo dienoraštinio pobūdžio žurnaluose.

Šaltinis: neliberaliai.lt