Dianos Varnaitės, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės, pilietinė pozicija.
Pastaruoju metu vis garsiau diskutuojama apie Sovietų Sąjungos „pasiekimus“ menančių skulptūrų ant istorinio Žaliojo tilto Vilniuje likimą. Lietuvos kultūrinį ir fizinį naikinimą vykdžiusios okupantės jau nėra. Liko jos „didybę“ menantys simboliai. Liko ir po mūsų sąmonę šmirinėjančios šmėklos.
Gal šios šmėklos yra vertingi okupantų
paliktų žaizdų Tautos dvasiniame kūne „laiko ženklai“? Gal jos galėtų būti
sovietinių skulptūrų parko prie Grūto ežero filialu Vilniuje ir trauktų turistų
minias į Vilnių grožėtis sovietiniu paveldu? O gal reikia įsiklausyti į
kompetentingus perspėjimus: negalime jų nukelti, nes tik sunervinsime rytų
šalies mešką ir aibę Lietuvoje šmirinėjančių „meškiukų“? Gal verta susitaikyti
ir prisitaikyti?
Dažnai žmonių akys krypsta į Kultūros
paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos su klaustuku: būti ar nebūti
šioms skulptūroms? Natūralu. Kultūros paveldo departamento misija yra puoselėti
Lietuvos paveldą.
Taigi, turime savęs paklausti, ar jau
neegzistuojančios valstybės “didybę” skelbiančios skulptūros yra mūsų paveldas?
Ar kiekvienas istorijos palikimas yra vertas būti pripažintu Lietuvos paveldu?
Kuri Lietuvos istorijos dalis yra sava ir brangi? Jei šis klausimas nebūtų
aktualus, nebūtų ir jokios diskusijos apie konkrečiai šių sovietinių skulptūrų
puoselėjimą. Jos kristų staigiai, kaip kad Lukiškių aikštės stabas Leninas
Atgimimo metais.
Esu valstybinės institucijos pareigūnė, ne
politikė, vykdau piliečių valią ir įgyvendinu valstybės įstatymus. Tačiau kaip
eilinė pilietė esu taip pat atsakinga už Lietuvos politikos, ypač, už kultūros
paveldo politikos formavimą. Čia norėčiau pateikti savo asmeninę pilietinę
poziciją.
Manau, kad nesame pakankamai įsisavinę,
kas yra kultūros paveldas. Ne tik visuomenėje, bet ir paveldo specialistų
bendruomenėje. Bendrasis piliečių valstybės gėris yra moralinis gėris. Todėl
paveldo samprata yra neatsiejama nuo moralinių, vadinasi, ir konstitucinių
Lietuvos valstybę tvirtinančių principų.
LR Konstitucijos 42-ajme straipsnyje
aiškiai apibrėžta valstybės pareiga remti kultūrą, rūpintis Lietuvos
istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, nes būtent tai
yra materialūs mūsų visuomenei pasididžiavimą savo valstybe keliantys
simboliai. Kultūros paveldas yra kiekvienos tautos neįkainojama viešoji vertybė
ir yra Lietuvos piliečių tapatybę, mūsų valstybingumo tvarumą tvirtinančių
simbolių visuma.
Piliečių puoselėjamas paveldas tegali būti
tik moralus. Arba iš viso tai nėra paveldas. Paveldas yra vertingas tiek, kiek
jis pagrindė, kiek jis aktualiai stiprino mūsų visuomenės ir valstybės tvarumą.
Mes didžiuojamės didžiaisiais Lietuvos
kunigaikščiais, nes jie įtvirtino mūsų valstybę. Mes didžiuojamės pokario
partizanais, nes jie kovojo ir už valstybę. Jų kova nebuvo beprasmė, nes jie
kovojo už viltį turėti valstybę. Jų kovos buvo moralinė investicija į kažkada
atgimsiančią Lietuvos valstybę. Ir jie šią kovą laimėjo. Ir kiekvienas paveldo
objektas yra vertingas tiek, kiek jis atspindi pamatines moralines vertybes –
Tiesą, Gėrį, Grožį; ir kiek jis stiprina žmogiškumą bei žmonių bendruomenę,
mūsų atveju - Lietuvos valstybę.
Pasakykite, kokį „gėrį” neša
neegzistuojančios ir Lietuvos piliečius žalojusios valstybės simboliai? Kaip
galima laikyti paveldu simbolius okupantų, kurie naikino fiziškai ir dvasiškai
Lietuvos piliečius?
Mano asmeniniu manymu, tokių sovietų
okupacijos ženklų mūsų Tėvynėje neturi likti. Pati vertinu Žaliojo tilto
skulptūrinį ansamblį kaip amoralų paminklą sovietinei ideologijai, kuri nešė
mums vien tik nelaimes, tremtis, žudynes.
Tenka klausti: kas mumyse verčia priskirti
pilietines vertes šitoms stovyloms? Mes galime klaidingai vertinti paveldą,
kaip brangų daliai visuomenės prisiminimą. O jeigu šis „brangus prisimimimas“
yra sovietinės ideologijos įskiepyta liga?
Suprantu, kad dalis žmonių Lietuvoje mena
sovietinį periodą kaip jų jaunystės ir veiklos laiką. Posovietinis mentalitetas
dar veikia mumyse kaip stiprus ir įnirtingas įšalas.
Akivaizdu, kad Žaliojo tilto skulptūros
yra lyg mūsų paveldo žalieji žmogeliukai. Jie niekur nepasitraukė iš mūsų
savimonės. Jie ten veikia. Jie vis dar vykdo mūsų dvasinę okupaciją. Jie vis
dar triumfuoja ant Žaliojo tilto. Tuo tarpu Raudonojoje aikštėje įsitvirtinę
Sovietų Sąjungos dvasios ir galios paveldėtojai toliau pila į mūsų piliečių
sąmonę sovietinį taršalą. Jie nesislapstydami tikisi, kad Žaliuoju tiltu vėl
žengs imperinę didybę skelbiančios kolonos. Jie įnirtingai siūlo mums – bijoti!
Mano asmeninė pilietinė pozicija yra
vienareikšmiška - okupantų simbolių mūsų Tėvynėje turi nelikti. Žaliojo tilto
statulos yra paminklas sovietinei ideologijai. Jos nešėjai žudė mūsų piliečius,
žudo dabar Ukrainos žmones ir, nesame naivūs, kėsinasi į mūsų Nepriklausomybę.
Tokią poziciją diktuoja mano pilietinė sąžinė.
Savo ruožtu, kviečiu, kad Kultūros paveldo
vertinimo taryba nedvejodama brauktų šį ir visus antivalstybinius ir amoralius
objektus iš paveldo objektų sąrašų.
Išlaisvėkime pagaliau ir puoselėkime tikrą
Lietuvos piliečių moralę telkiantį paveldą. Sveikinu Lietuvos Vyčio ir NATO
vėliavų iškėlimo virš šių stovylų iniciatyvą. Toje pačioje pilietiškumo
dvasioje kviečiu: atraskime ir liudykime Lietuvos didybę!
Ar neturėtume vietoje šių sovietinę
ideologiją bylojančių monumentų pastatyti paminklus Lietuvos pergalėms?
Gyvenkime valstybėje, kuri kasdien kvėpuoja pergale ir savo laisve. Mūsų
valstybės herbe didingai švytintis pergalės simbolis „Lietuvos Vytis" mus
įpareigoja.
0 komentarai