RSS
Facebook
Įvadas
Vienas tarptautinės teisės teorijos pradininkų dominikonas Fransiskas de Vitorija nurodė penkias fundamentalias kiekvienos tautos ir valstybės teises. Pasak šio autoriaus, jų. kaip ir kitų tarptautinės teisės principų, laikymąsi sąlygoja ir skatina universalus paprotinis šios teisės pobūdis bei pats prigimtinis žmogaus protas. Visgi protą atitinkančio papročio nevisur ir nevisada laikomasi. Jokia išimtis čia nėra ir tarptautinio elgesio papročiai. Juos taipogi laikas nuo laiko pažeidinėja įvairios valstybės, tautos ar net asmenys. De Vitorijos įsitikinimu, tarptautinės teisės principų, o ypač – tautų ir valstybių teisių – pažeidimas griauna tarptautinę taiką ir saugumą, atneša didelę žalą tautoms ir valstybėms: teritorijos užgrobimą ar apiplėšimą, politinės nepriklausomybės praradimą ir pan. Tokioje situacijoje galimos dvi esminės priemonės minėtiems dalykams atstatyti bei žalai atlyginti. Pirmiausiai būtina išbandyti derybas. Ir tik šioms taikaus įtikinėjimo priemonėms nedavus jokių teigiamų rezultatų, leistinas teisingas karas (bellum justum) prieš tarptautinę teisę pažeidusią tautą ar valstybę. Toks principas šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje vadinamas paskutinės priemonės panaudojimu (last resort).
Teisingas ir neteisingas karas
Teisingo karo principus antrojoje scholastikoje labiausiai išplėtojo jėzuitas Franciskas Suaresas (1548 - 1617). Jo teigimu, „karas nėra nei savaime blogas, nei krikščionims uždraustas dalykas“ – jis gali būti tiek teisingas, tiek neteisingas. Teisingas karas privalo patenkinti keletą būtinų sąlygų. Iš jų pirmiausiai nurodomos karą pateisinančios priežastys bei veiksniai. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje tokių priežasčių ir veiksnių visuma, paaiškinanti, kada leistina kariauti, vadinama jus ad bellum (liet. – teisė kariauti). Pats Suaresas šio termino dar nevartojo, tačiau dauguma jo nurodytų teisingo karo veiksnių ir sąlygų visiškai atitinka moderniosios tarptautinės teisės dvasią. Štai pirmiausiai tvirtinama, kad teisingam karui vadovauja teisėta valdžia: „Pirmiausiai, vesti karą privalo teisėta valdžia“ . Tai yra, tik teisėtas valstybės ar tautos valdovas gali skelbti karą kitai valstybei ar tautai. Tiesa, ši taisyklė taikytina tik puolamajam karui (bellum offensivum) – išorinės agresijos atveju tiek visa piliečių bendruomenė, tiek atskiri jos nariai gali pradėti gynybinį karą (bellum defensivum) be jokios politinio suvereno sankcijos.
Antra, teisingas karas reikalauja teisingos priežasties . Šioji taip pat aiškinta labai moderniai. Štai tvirtinta, kad „religijos skirtingumas nėra teisingo karo priežastis“ – disponuodami Dievo dovanotąja laisva valia, žmonės gali laisvai rinktis būdą Jam išpažinti. Lygiai taip pat valdovo siekimas išplėsti valstybės teritoriją ar pelnyti karvedžio šlovę negali būti laikomas teisinga karo priežastimi . Tokia priežastis – tai valstybei padaryta rimta žala: „yra viena ir vienintelė teisinga priežastis karui pradėti – patirta žala“ . Ši žala – tai užgrobta ar apiplėšta valstybės teritorija, pasisavintas turtas, trukdymas prekiauti su užsienio šalimis, valdovo ar piliečių garbės įžeidimas ir t. t. Tai taip pat ir išorinė agresija, prieš kurią kiekviena tauta ir valstybė turi teisę bei pareigą gintis . Galiausiai, teisingo karo priežastis gali būti ir agresija prieš kitą tautą ar valstybę – tokiu atveju likusios tautos bei valstybės turi teisę bei pareigą padėti agresijos aukai ginti savąją teritoriją bei nepriklausomybę.
Išorinės agresijos pakanka gynybiniam karui pradėti. Tuo tarpu prieš paskelbdamas puolamąjį karą, suverenas, remdamasis protu ir sąžine, privalo išsamiai ištirti, ar iš tikrųjų egzistuoja teisinga to karo priežastis. Jei paaiškėja, kad priešininkas veikiau teisus nei neteisus (pvz., tenka pripažinti, kad miestas, kurį nori susigrąžinti suverenas, kadaise priklausė priešininko pirmtakui, iš kurio jį vėliau atėmė vienas suvereno pirmtakų), puolamasis karas neleistinas . O ar suvereno kariams turi rūpėti karo teisingumo klausimas? Ar prieš puldami priešą, jie privalo ieškoti teisingos karo priežasties? Suareso teigimu, kariams dažniausiai nėra reikalo to daryti – jei jie neturi jokių rimtų bei argumentuotų abejonių karo teisingumu, privalu besąlygiškai paklūsti valdovo įsakymui pulti priešą. Jei tokių abejonių esama, kariai turi detaliai apsvarstyti, ar iš tikrųjų egzistuoja pakankama puolamojo karo priežastis. Jei net ir po šio svarstymo abejonės išlieka, privalu pasikonsultuoti su išmintingu ir doru žmogumi – dvasininku, aukštesniuoju karininku ar net pačiu valdovu – ir tik po to priimti galutinį sprendimą.
Taigi teisingas karas neįmanomas be teisingos priežasties. Visgi net ir jai egzistuojant, suverenas, prieš pradėdamas puolamąjį karą, privalo realiai įvertinti savosios pergalės galimybes. Jei paaiškėja, kad didesnė tikimybė karą pralaimėti, privalu nuo to karo susilaikyti. Priešingu atveju suvereno valstybė rizikuoja patirti dar didesnę žalą nei esamoji . Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje toks savųjų galimybių laimėti karą įvertinimas vadinamas sėkmės tikimybe (probability of success).
Ar, esant teisingai priežasčiai, puolamajam karui būtinas popiežiaus palaiminimas? Suareso įsitikinimu, paprastai tokia sankcija nereikalinga. Juk popiežius – ne politinės (imperium), o dvasinės (sacerdotium) valdžios suverenas, siekiantis krikščioniškojo pasaulio piliečius vesti išganymo keliu. Visgi kai kurios nors krikščioniškos valstybės valdovas akivaizdžiai iškrypsta iš šio kelio – tampa eretiku, plėšia, įkalina ar žudo savo piliečius etc. – popiežius gali įpareigoti kitų krikščioniškų šalių suverenus tą ydingąjį valdovą nuversti nuo sosto. Taigi „aukščiausias vyskupas turi galią bausti neteisinguosius valdovus“.
Trečia, kariaujant teisingą karą, privaloma laikytis tam tikrų taisyklių. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje visuma principų, kuriems būtina paklusti teisingo karo metu, vadinama jus in bello (liet. – teisė kare, arba karo vedimo teisė). Pats Suaresas nevartojo šio termino, tačiau didelė dalis jo formuluotų teisingo karo vedimo taisyklių lengvai pakliūtų į moderniosios tarptautinės teisės dokumentus. Štai Suareso teigimu, karo metu privaloma laikytis nuosaikumo, arba proporcionalumo, principo ir su juo susijusių taisyklių, kurių pažeidimas atima iš karo teisėtumo kokybę . Tai reiškia, kad naudojama karinė jėga turi griežtai atitikti teisingo karo tikslą – atstatyti patirtąją žalą. Todėl draudžiamos šį tikslą peržengiančias priemonės (priešininko teritorijos plėšimas ar užgrobimas, masinės tos teritorijos gyventojų žudynės etc.), kuriomis siekiama nebe teisingo žalos atlyginimo, bet grubios materialinės naudos, valstybės galios sustiprinimo, keršto ir t. t.
Beje, nuosaikumas būtinas ir prieš pradedant karo veiksmus. Antai prieš pradėdamas puolamąjį karą, suverenas turi įspėti priešišką šalį apie galimus karo veiksmus ir jai paskutinį kartą pasiūlyti atlyginti padarytąją žalą – „prieš pradedant karą, valdovui privalu pranešti priešiškai valstybei, kad egzistuoja teisinga karo priežastis, bei pareikalauti deramo žalos atlyginimo, ir jei priešiška šalis pasiūlo tokią kompensaciją, valdovas privalo ją priimti ir atsisakyti karinių veiksmų, nes jei taip nepasielgtų, karas būtų neteisingas“ . Kita vertus, karo metu leidžiama sukelti priešininkui visus nuostolius, reikalingus pergalei pasiekti . Štai leistina šturmuoti miestus, sprogdinti tiltus, griauti tvirtoves, imti belaisvius, nusavinti priešininko ginklus, laivus ir karo mašinas . Visgi nuosaikumas privalo būti išlaikytas – negalima niokoti priešininko žemės ūkio, prievartauti moterų, žudyti belaisvių ir įkaitų. Ir svarbiausia, reikia padaryti viską, kas tik įmanoma, kad nukentėtų kuo mažiau taikių gyventojų – nekaltųjų. Suareso teigimu, „Pagal prigimtinę teisę nekalti žmonės yra vaikai, moterys ir visi, negalintys nešioti ginklo, pagal tarptautinę teisę – ambasadoriai, pagal pozityviąją krikščioniškų valstybių teisę – kunigai ir dvasiškiai. Visi kiti asmenys laikomi kaltais, nes žmogiškasis sprendimas visus, galinčius pakelti ginklą, sutapatina su aktualiai taip ir darančiais“ . Karo metu draudžiamas sąmoningas, iš anksto numatytas nekaltų žmonių žudymas. Bet jeigu pergalė negalima be atsitiktinės mažesnio ar didesnio nekaltųjų skaičiaus žūties, jų žudymas leistinas . Štai šturmuojant miestą ar sprogdinant tiltą, neįmanoma apsaugoti visų taikių žmonių. Visgi tyčinis nekaltųjų žudymas tokių akcijų metu – tai akivaizdus nusikaltimas, akimirksniu paverčiantis teisingą karą neteisingu.
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje reikalavimas atskirti kariaujančiuosius nuo civilių gyventojų ir draudimas pastaruosius tyčia žudyti ar žaloti vadinamas diskriminavimo principu (lot. discriminatio – atskyrimas). Suaresas šio termino nevartojo, tačiau jo griežta pozicija, kad karo metu draudžiamas sąmoningas, iš anksto numatytas nekaltų žmonių žudymas, yra akivaizdus minėto principo atitikmuo. Tiesa, draudimas tyčia žudyti taikus gyventojus Suareso koncepcijoje netapo savarankišku teisingo karo principu – čia minėtas draudimas suprastas kaip tam tikras nuosaikumo principo sekmuo.
Taigi kariaujant teisingą karą, privaloma nenukrypti nuo nuosaikumo principo. O kaip dera elgtis, laimėjus karą ir atstatant teisingumą? Suareso atsakymas vėlgi skamba labai moderniai. Teigiama, kad ir šiuo atveju būtina laikytis proporcionalumo – nugalėjęs suverenas privalo priešininkui paskirti bausmes ir reparacijas, atitinkančias padarytąją žalą, tačiau jokiu būdu jos neviršijančias . Į šią žalą įskaičiuojami visi nuostoliai, kuriuos suvereno šalis patyrė iš priešininko tiek prieš karą, tiek paties karo metu: žuvę piliečiai, sudeginti ir sugriauti miestai ir pan.
Štai tokią teisingo karo koncepciją pateikė de Vitorija ir Suaresas. Svarbu pastebėti, kad labai panašiai teisingo karo principus aiškino ir Grocijus. Jis taipogi tvirtino, kad teisingam karui būtina teisinga priežastis: išorinė agresija, valstybės teritorijos ar turto užgrobimas, krikščioniška pareiga padėti kitai valstybei ginti savąją nepriklausomybę etc. Taipogi teigta, kad karas – tai kraštutinė priemonė žalai atlyginti, kai derybos ir kiti taikaus įtikinėjimo būdai neduoda jokių rezultatų. Galiausiai, taip pat tvirtinta, jog tiek kariaujant, tiek jau iškovojus pergalę ir nustatant priešininkui bausmes bei reparacijas, būtina laikytis nuosaikumo, teisingumo ir krikščioniškosios meilės principų. Kita vertus, skirtingai nuo de Vitorijos ir Suareso, Grocijus siūlė tarptautines – tarpvalstybines konferencijas bei trečiųjų teismo procesus kaip priemones užkirsti kelią karams.
Vytis Valatka yra VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir komunikacijos katedros profesorius
Vienas tarptautinės teisės teorijos pradininkų dominikonas Fransiskas de Vitorija nurodė penkias fundamentalias kiekvienos tautos ir valstybės teises. Pasak šio autoriaus, jų. kaip ir kitų tarptautinės teisės principų, laikymąsi sąlygoja ir skatina universalus paprotinis šios teisės pobūdis bei pats prigimtinis žmogaus protas. Visgi protą atitinkančio papročio nevisur ir nevisada laikomasi. Jokia išimtis čia nėra ir tarptautinio elgesio papročiai. Juos taipogi laikas nuo laiko pažeidinėja įvairios valstybės, tautos ar net asmenys. De Vitorijos įsitikinimu, tarptautinės teisės principų, o ypač – tautų ir valstybių teisių – pažeidimas griauna tarptautinę taiką ir saugumą, atneša didelę žalą tautoms ir valstybėms: teritorijos užgrobimą ar apiplėšimą, politinės nepriklausomybės praradimą ir pan. Tokioje situacijoje galimos dvi esminės priemonės minėtiems dalykams atstatyti bei žalai atlyginti. Pirmiausiai būtina išbandyti derybas. Ir tik šioms taikaus įtikinėjimo priemonėms nedavus jokių teigiamų rezultatų, leistinas teisingas karas (bellum justum) prieš tarptautinę teisę pažeidusią tautą ar valstybę. Toks principas šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje vadinamas paskutinės priemonės panaudojimu (last resort).
Teisingas ir neteisingas karas
Teisingo karo principus antrojoje scholastikoje labiausiai išplėtojo jėzuitas Franciskas Suaresas (1548 - 1617). Jo teigimu, „karas nėra nei savaime blogas, nei krikščionims uždraustas dalykas“ – jis gali būti tiek teisingas, tiek neteisingas. Teisingas karas privalo patenkinti keletą būtinų sąlygų. Iš jų pirmiausiai nurodomos karą pateisinančios priežastys bei veiksniai. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje tokių priežasčių ir veiksnių visuma, paaiškinanti, kada leistina kariauti, vadinama jus ad bellum (liet. – teisė kariauti). Pats Suaresas šio termino dar nevartojo, tačiau dauguma jo nurodytų teisingo karo veiksnių ir sąlygų visiškai atitinka moderniosios tarptautinės teisės dvasią. Štai pirmiausiai tvirtinama, kad teisingam karui vadovauja teisėta valdžia: „Pirmiausiai, vesti karą privalo teisėta valdžia“ . Tai yra, tik teisėtas valstybės ar tautos valdovas gali skelbti karą kitai valstybei ar tautai. Tiesa, ši taisyklė taikytina tik puolamajam karui (bellum offensivum) – išorinės agresijos atveju tiek visa piliečių bendruomenė, tiek atskiri jos nariai gali pradėti gynybinį karą (bellum defensivum) be jokios politinio suvereno sankcijos.
Antra, teisingas karas reikalauja teisingos priežasties . Šioji taip pat aiškinta labai moderniai. Štai tvirtinta, kad „religijos skirtingumas nėra teisingo karo priežastis“ – disponuodami Dievo dovanotąja laisva valia, žmonės gali laisvai rinktis būdą Jam išpažinti. Lygiai taip pat valdovo siekimas išplėsti valstybės teritoriją ar pelnyti karvedžio šlovę negali būti laikomas teisinga karo priežastimi . Tokia priežastis – tai valstybei padaryta rimta žala: „yra viena ir vienintelė teisinga priežastis karui pradėti – patirta žala“ . Ši žala – tai užgrobta ar apiplėšta valstybės teritorija, pasisavintas turtas, trukdymas prekiauti su užsienio šalimis, valdovo ar piliečių garbės įžeidimas ir t. t. Tai taip pat ir išorinė agresija, prieš kurią kiekviena tauta ir valstybė turi teisę bei pareigą gintis . Galiausiai, teisingo karo priežastis gali būti ir agresija prieš kitą tautą ar valstybę – tokiu atveju likusios tautos bei valstybės turi teisę bei pareigą padėti agresijos aukai ginti savąją teritoriją bei nepriklausomybę.
Išorinės agresijos pakanka gynybiniam karui pradėti. Tuo tarpu prieš paskelbdamas puolamąjį karą, suverenas, remdamasis protu ir sąžine, privalo išsamiai ištirti, ar iš tikrųjų egzistuoja teisinga to karo priežastis. Jei paaiškėja, kad priešininkas veikiau teisus nei neteisus (pvz., tenka pripažinti, kad miestas, kurį nori susigrąžinti suverenas, kadaise priklausė priešininko pirmtakui, iš kurio jį vėliau atėmė vienas suvereno pirmtakų), puolamasis karas neleistinas . O ar suvereno kariams turi rūpėti karo teisingumo klausimas? Ar prieš puldami priešą, jie privalo ieškoti teisingos karo priežasties? Suareso teigimu, kariams dažniausiai nėra reikalo to daryti – jei jie neturi jokių rimtų bei argumentuotų abejonių karo teisingumu, privalu besąlygiškai paklūsti valdovo įsakymui pulti priešą. Jei tokių abejonių esama, kariai turi detaliai apsvarstyti, ar iš tikrųjų egzistuoja pakankama puolamojo karo priežastis. Jei net ir po šio svarstymo abejonės išlieka, privalu pasikonsultuoti su išmintingu ir doru žmogumi – dvasininku, aukštesniuoju karininku ar net pačiu valdovu – ir tik po to priimti galutinį sprendimą.
Taigi teisingas karas neįmanomas be teisingos priežasties. Visgi net ir jai egzistuojant, suverenas, prieš pradėdamas puolamąjį karą, privalo realiai įvertinti savosios pergalės galimybes. Jei paaiškėja, kad didesnė tikimybė karą pralaimėti, privalu nuo to karo susilaikyti. Priešingu atveju suvereno valstybė rizikuoja patirti dar didesnę žalą nei esamoji . Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje toks savųjų galimybių laimėti karą įvertinimas vadinamas sėkmės tikimybe (probability of success).
Ar, esant teisingai priežasčiai, puolamajam karui būtinas popiežiaus palaiminimas? Suareso įsitikinimu, paprastai tokia sankcija nereikalinga. Juk popiežius – ne politinės (imperium), o dvasinės (sacerdotium) valdžios suverenas, siekiantis krikščioniškojo pasaulio piliečius vesti išganymo keliu. Visgi kai kurios nors krikščioniškos valstybės valdovas akivaizdžiai iškrypsta iš šio kelio – tampa eretiku, plėšia, įkalina ar žudo savo piliečius etc. – popiežius gali įpareigoti kitų krikščioniškų šalių suverenus tą ydingąjį valdovą nuversti nuo sosto. Taigi „aukščiausias vyskupas turi galią bausti neteisinguosius valdovus“.
Trečia, kariaujant teisingą karą, privaloma laikytis tam tikrų taisyklių. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje visuma principų, kuriems būtina paklusti teisingo karo metu, vadinama jus in bello (liet. – teisė kare, arba karo vedimo teisė). Pats Suaresas nevartojo šio termino, tačiau didelė dalis jo formuluotų teisingo karo vedimo taisyklių lengvai pakliūtų į moderniosios tarptautinės teisės dokumentus. Štai Suareso teigimu, karo metu privaloma laikytis nuosaikumo, arba proporcionalumo, principo ir su juo susijusių taisyklių, kurių pažeidimas atima iš karo teisėtumo kokybę . Tai reiškia, kad naudojama karinė jėga turi griežtai atitikti teisingo karo tikslą – atstatyti patirtąją žalą. Todėl draudžiamos šį tikslą peržengiančias priemonės (priešininko teritorijos plėšimas ar užgrobimas, masinės tos teritorijos gyventojų žudynės etc.), kuriomis siekiama nebe teisingo žalos atlyginimo, bet grubios materialinės naudos, valstybės galios sustiprinimo, keršto ir t. t.
Beje, nuosaikumas būtinas ir prieš pradedant karo veiksmus. Antai prieš pradėdamas puolamąjį karą, suverenas turi įspėti priešišką šalį apie galimus karo veiksmus ir jai paskutinį kartą pasiūlyti atlyginti padarytąją žalą – „prieš pradedant karą, valdovui privalu pranešti priešiškai valstybei, kad egzistuoja teisinga karo priežastis, bei pareikalauti deramo žalos atlyginimo, ir jei priešiška šalis pasiūlo tokią kompensaciją, valdovas privalo ją priimti ir atsisakyti karinių veiksmų, nes jei taip nepasielgtų, karas būtų neteisingas“ . Kita vertus, karo metu leidžiama sukelti priešininkui visus nuostolius, reikalingus pergalei pasiekti . Štai leistina šturmuoti miestus, sprogdinti tiltus, griauti tvirtoves, imti belaisvius, nusavinti priešininko ginklus, laivus ir karo mašinas . Visgi nuosaikumas privalo būti išlaikytas – negalima niokoti priešininko žemės ūkio, prievartauti moterų, žudyti belaisvių ir įkaitų. Ir svarbiausia, reikia padaryti viską, kas tik įmanoma, kad nukentėtų kuo mažiau taikių gyventojų – nekaltųjų. Suareso teigimu, „Pagal prigimtinę teisę nekalti žmonės yra vaikai, moterys ir visi, negalintys nešioti ginklo, pagal tarptautinę teisę – ambasadoriai, pagal pozityviąją krikščioniškų valstybių teisę – kunigai ir dvasiškiai. Visi kiti asmenys laikomi kaltais, nes žmogiškasis sprendimas visus, galinčius pakelti ginklą, sutapatina su aktualiai taip ir darančiais“ . Karo metu draudžiamas sąmoningas, iš anksto numatytas nekaltų žmonių žudymas. Bet jeigu pergalė negalima be atsitiktinės mažesnio ar didesnio nekaltųjų skaičiaus žūties, jų žudymas leistinas . Štai šturmuojant miestą ar sprogdinant tiltą, neįmanoma apsaugoti visų taikių žmonių. Visgi tyčinis nekaltųjų žudymas tokių akcijų metu – tai akivaizdus nusikaltimas, akimirksniu paverčiantis teisingą karą neteisingu.
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje reikalavimas atskirti kariaujančiuosius nuo civilių gyventojų ir draudimas pastaruosius tyčia žudyti ar žaloti vadinamas diskriminavimo principu (lot. discriminatio – atskyrimas). Suaresas šio termino nevartojo, tačiau jo griežta pozicija, kad karo metu draudžiamas sąmoningas, iš anksto numatytas nekaltų žmonių žudymas, yra akivaizdus minėto principo atitikmuo. Tiesa, draudimas tyčia žudyti taikus gyventojus Suareso koncepcijoje netapo savarankišku teisingo karo principu – čia minėtas draudimas suprastas kaip tam tikras nuosaikumo principo sekmuo.
Taigi kariaujant teisingą karą, privaloma nenukrypti nuo nuosaikumo principo. O kaip dera elgtis, laimėjus karą ir atstatant teisingumą? Suareso atsakymas vėlgi skamba labai moderniai. Teigiama, kad ir šiuo atveju būtina laikytis proporcionalumo – nugalėjęs suverenas privalo priešininkui paskirti bausmes ir reparacijas, atitinkančias padarytąją žalą, tačiau jokiu būdu jos neviršijančias . Į šią žalą įskaičiuojami visi nuostoliai, kuriuos suvereno šalis patyrė iš priešininko tiek prieš karą, tiek paties karo metu: žuvę piliečiai, sudeginti ir sugriauti miestai ir pan.
Štai tokią teisingo karo koncepciją pateikė de Vitorija ir Suaresas. Svarbu pastebėti, kad labai panašiai teisingo karo principus aiškino ir Grocijus. Jis taipogi tvirtino, kad teisingam karui būtina teisinga priežastis: išorinė agresija, valstybės teritorijos ar turto užgrobimas, krikščioniška pareiga padėti kitai valstybei ginti savąją nepriklausomybę etc. Taipogi teigta, kad karas – tai kraštutinė priemonė žalai atlyginti, kai derybos ir kiti taikaus įtikinėjimo būdai neduoda jokių rezultatų. Galiausiai, taip pat tvirtinta, jog tiek kariaujant, tiek jau iškovojus pergalę ir nustatant priešininkui bausmes bei reparacijas, būtina laikytis nuosaikumo, teisingumo ir krikščioniškosios meilės principų. Kita vertus, skirtingai nuo de Vitorijos ir Suareso, Grocijus siūlė tarptautines – tarpvalstybines konferencijas bei trečiųjų teismo procesus kaip priemones užkirsti kelią karams.
Vytis Valatka yra VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir komunikacijos katedros profesorius
0 komentarai