Julius Keleras. Niekaip nesibaigiantis sausis

sniegas virš Vilniaus – užuolaida,
neskalbtas nuotakos rūbas,
daug kartų kažkas jį nuomavos
serialams ir vasaros vaišėms,
kupreliams ir niekeno fėjoms,
kurios jau seniai Bernardinuos,
kažkas labai stengės, kad nieko,
visiškai nieko neliktų, netgi
menkiausio rando –
ypač to, kuris buvo svarbiausias
tam sniegui virš mudviejų Vilniaus,
tam kūnui po nuotakos rūbais.