Bažnyčia

Gintaras Sungaila. Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva) (III)

× 1/02/2015

RAŠTO PAŽODIŠKUMAS IR VAIZDUOTĖ

Koncentravimasis į Kristaus žmogiškumą ir kūniškąją, pažodišką Šventojo Rašto prasmę nulėmė tolesnę Vakarų civilizacijos raidą. Kun. Andre Cirino, O.F.M. taikliai sieja nominalistinį sąjūdį scholastinėje filosofijoje, su pranciškoniškuoju dvasingumu. Pranciškaus Asyžiečio vienuolystės sampratoje aš (vienuolis) - vienuolyno bendruomenė - Dievas santykį keičia brolystės (fraternitas) principas, kuris numato aš (vienuolis) - brolis (kitas vienuolis) - ... (kitas vienuolis) - Dievas santykį, o Bažnyčios mastu santykis numato Aš-Dievas, Aš-Brolis-Kitas Brolis...-Dievas santykį, vietoje tradicinio Aš-Eucharistinė Bendruomenė-Dievas. Neregėtai iškyla Aš kaip individo reikšmė ir Tu kaip kito individo reikšmė, vis svarbesnis darosi individualus santykis su Dievu.

Šį pranciškoniškąjį pasaulėžiūros principą lydi „šitumo“ (haecceitas, nuo haec - „šitas“) principo atsiradimas filosofijoje. Pranciškonas Dunsas Škotas iškelia konkretybės reikšmę, o kitas pranciškonas, Williamas Ockhamas (sukūręs „Ockhamo skustuvo“ principą), tampa naujosios nominalistinės metafizikos tėvu. Nominalizmas teigia, jog universalijos, abstraktūs objektai ir idėjos neegzistuoja, o egzistuoja tik juos atitinkantys žodžiai, „vardai“ (nomeni). Taigi, kaip ir dvasingume, taip ir filosofijoje pranciškonų akys krypsta į konkretybę.

Visa ši raida tapo preliudija naujajam devotio moderna sąjūdžiui ir reformacijai. Kaip ir Pranciškus Asyžietis, Tomas Kempietis (1380–1471) veikale De Imitatione Christi skatina Kristaus mėgdžiojimą. Naujasis judėjimas reiškiasi kaip realizmas mene, paprastumas maldoje ir Kristaus žmogystės kontempliacija. Netrukus iškyla reformatoriai, kurie vesdinami rašto pažodišumo ir paprastumo idėjų pradeda maištauti prieš sudėtingą Romos Katalikų Bažnyčios tradiciją ir scholastikos formalizmą.

Knyga De Imitatione Christi yra labai prieštaringai vertinama ortodoksų šventųjų tarpe. Šv. Ignatijus Briančianinovas ją laikė dvasinio paklydimo pavyzdžiui, šv. Jonas Tobolskis (1651-1715) laikė ją gražaus pamaldumo pavyzdžiui, ją vertino ir šv. Dmitrijus Rostovskis (1651-1709). Šv. Ignatijus laikėsi nuomonės, jog Tomo Kempiečio knygoje gausu ydingo „dvasinio pasimėgavimo“, „didžiavimosi savimi“, kuris žmonėse sukuria mėgavimosi Dievo malone iliuziją.

Dar stipresnę atmetimo reakciją šv. Ignatijui sukėlė Jėzuitų ordino pradininko Iganco Lojolos meditacijos. Šis katalikų šventasis rašto pažodiškumą ir Kristaus mėgdžiojimą pakėlė į visiškai naują lygį, naudodamas vizualines meditacijas. Ignacas skatina įsivaizduoti Evangelijoje aprašytus įvykius, kūrybingai elgtis su jomis, įsivaizduoti visą situaciją, aplinką, kvapus, daiktus, mintyse užmegzti pokalbį su Evangelijos veikėjais ir t.t... Šitaip maldoje turėtų būti paveiktas visas žmogus, nuo vaizduotės uždegamas jo protas, jausmai, valia. Tai reiškia, kad gimsta visiškai nauja vaizduotės samprata, nes Šventieji Tėvai tokį Evangelijos skaitymą laikytų ne proto kaip žmogaus dalies įtraukimu, o ydingu proto naudojimu, svajinga kūryba, kuo ir kaltina Ignacą šv. Ignatijus Briančianinovas.

Ne visi ortodoksų šventieji laikė jėzuitų palikimą neigiamu. Nikodemas Atonietis (1749-1809 gr. Hagiorites, rus. Svjatogorec - Šventakalnis) į graikų kalbą, o Teofanas Atsiskyrėlis (1815-1894) - į rusų kalbą išvertė jėzuito Lorenco Scupoli knygą „Nematoma kova“, pagal kurią parašė ir savo bendravardes knygas. Nors ir jie neperėmė Ignaco meditacijų, metropolitas Hilarijonas randa būdą „pateisinti“ jėzuitų praktikas, arba tiksliau, prieigos tašką, iš kurio Ignacas gali būti perskaitytas ortodoksiškai.

Pasak Hilarijono, autoriai, kritikuojantys Romos katalikų įsivaizdavimo technikas, nemoksliškai bando Rytų Tėvų mokymą suvesti į „aritmetinę teiginių sumą“ ir nekreipia dėmesio į Vakarų istorinį kontekstą:

„Vertindami renesanso epochos Vakarų mistiką negalime nesiskaityti su šios epochos ypatybėmis: teocentrinę viduramžių kultūrą keičia visiškai kita, antropocentrinė kultūra, kurioje vaizduotei skiriamas kone centrinis vaidmuo. Ir užduotis, stovėjusi prieš to meto dvasinius vedlius, buvo nebe ta, kad žmones priversti visiškai atsisakyti vaizduotės, o ta, kad reikėjo išmokyti juos nukreipti vaizduotę į ką nors dvasiškai naudingo, konkrečiai, į Šventosios Istorijos įvykius“ - Hilarijonas Alfejevas, „Patristinis palikimas ir modernybė“

Visgi, teologo Aleksejaus Osipovo naudai galima pasakyti, kad svarstytina, ar tas antropocentrinis renesanso kultūros pasaulėvaizdis nebuvo išprovokuotas kristocentrinio posūkio dvasingume, kurį drąsiai galima pavadinti antropocentriniu. Juk Rytų dvasingumas taip pat yra kristocentrinis, tačiau jame labiau akcentuojamas Kristaus dieviškumas (kaip pamename, viena iš erezijų, su kuria kovota Rytuose, buvo monofizitizmas, teigęs, jog Kristaus žmogystė „ištiprsta“ jo dieviškojoje prigimtyje). Vakarai, priešingai, dėmesį koncentruoja į jo žmogystę (ten, priešingai, reformacijos metais katalikai kovoja su atgimsia arijonizmo erezija, neigusia Kristaus dieviškumą). Antropocentrinis posūkis galėjo būti susijęs su Kristaus anthropos svarbos iškilimu, priešingai rytietiškam Theanthropos (Dievažmogiui).

Vakaruose iškyla Kristaus žmogiško įvykio - gimimo (Kalėdų), taip pat Kristaus kančios svarba, o Rytuose visiems laikams centre lieka Velykos - Anastasis. Ikischizminė Bažnyčia ilgai Kalėdų net nešventė, o po šios šventės įvedimo dėl praktinių priežasčių (išskaidžius Teofanijos iškilmę į gimimą, krikštą ir apipjaustymą ir nustačius šių švenčių datas, kad jos sutaptų su pagonių iškilmėmis, taip užkertant kelią krikščionių dalyvavimą pagonių šventėse), ji niekada taip ir netapo centrine. Poschizminiuose Vakaruose Kalėdos, kurių simboliai - Pranciškaus sukurta prakartėlė, miegantis kūdikėlis Jėzus... - naudojasi neregėtu populiarumu.

KATALIKIŠKO DVASINGUMO ĮTAKA RUSIJAI

Šv. Dmitrijus Rastovietis. Po mirties jo asmeninėje bibliotekoje rasta daug katalikų dvasinių tekstų

Manoji išreikšta idée fixe yra ta, kad esminis ortodoksų ir katalikų dvasingumo skirtumas - skirtingas Šventojo Rašto supratimas ir skirtingas santykis su jusliškumu. Jei Rytuose, pradedant Aleksandrijos mokykla, egzegezėje itin ryški kūniškumo ir dvasingumo perskyra, kūniškumo neniekinant, bet jį naudojant kaip atspirties tašką dvasingumui, tai Vakaruose XII amžiuje susidomima kūniškumu. Rytų Tradicija - tai mistagogijos Tradicija, kylimo nuo žemės link dangaus, teozės, žmogaus sudievinimo tradicija. Katalikiška poschizminė tradicija - žemiškojo Kristaus gyvenimo tyrinėjimo bei mėgdžiojimo tradicija. Žinoma, gerokai sudėtingiau kalbėti apie Romos katalikų dvasingumą po II-ojo Vatikano susirinkimo.

Būtų naivu manyti, kad Rytų dvasingumas, kaip ir Rytų teologija, vystėsi nepriklausomai nuo Vakarų. Abu reiškiniai patyrė Vakarų įtaką. Jau minėjau, kad be atmetančių Vakarų kultūrą šventųjų buvo gausu tų, kurie noriai naudojosi Vakarų laimėjimais (Genadijus II Scholarijus ir Piotras Mohyla populiarino scholastikos idėjas ortodoksų teologijoje, Dmitrijus Rostovskis naudojosi katalikiškais šaltiniais sudarydamas šventųjų gyvenimų aprašymus, Teofanas Atsiskyrėlis ir Nikodemas Atonietis sudarinėjo dvasinius patarimus pagal jėzuitų literatūros pavyzdžius...). Netgi šv. Ignatijaus išsišokimą prieš katalikų dvasinę literatūrą galima labai logiškai paaiškinti sekant metropolitu Hilarijonu, kuris teigia, esą, Ignatijaus kritika yra adresuota ne patiems Romos katalikams, o XIX-ojo amžiaus rusų inteligentijai.

Pagrindinė Ignatijaus propaguojama idėja - Šventųjų Tėvų skaitymas ir jų tyrinėjimas. Tuo tarpu XIX-ojo amžiaus rusų inteligentija žavėjosi „dvasiniu hedonizmu“, egzotiškomis dvasinėmis patirtimis, ekstazėmis ir ieškojo to šaltinių Vakarų mistinėje literatūroje. Vargu ar tie skaitymo tikslai, kurių vedami rusų inteligentai skaitė Vakarų šventųjų knygas, buvo tie tikslai, dėl kurių tie šventieji savo knygas rašė. Todėl Ignatijaus kritika yra pasverta ir tikslinga, išmintingas Sankt Peterburgo vyskupo žodis savo dvasinėms atžaloms, kuriam mažokai rūpi toli už jo vyskupijos ribų gyvenančių pačių katalikų dvasinis gyvenimas.

FILIOQUE

Atsimindami šitai, negalime nepamiršti skirtumų fundamentalumo. Viena iš schizmos priežasčių, be popiežiaus valdžios Bažnyčioje statuso, buvo tai, kad vakariečiai prie Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolio pridėjo žodį filioque (t.y. išpažino, jog Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, kaip teigia originalus tekstas, bet iš Tėvo ir Sūnaus). Liberalios krikščionybės šalininkas Vrasidas Karalis pabrėžia istorinę šio intarpo reikšmę. Ortodoksiškai suprastas (kaip buvo padaryta Florencijos susirinkime), filioque intarpas gali būti suprastas kaip Šventosios Dvasios kilimas per filium, t.y. iš Tėvo kaip iš bepradžio prado per Sūnų, o tai reiškia istorinį vyksmą:

„[Šventosios Dvasios kylimas] įsikūnijimo metu (opus trinitatis ad extra) - idėja, išreikšta dar Epifanijaus Kipriečio IV-ajame amžiuje. Antropologiškai, toks kompromisas turėjo prasmę patvirtinti istoriją ir pašventinti žmogaus veikimą laike. [...] Ortodoksų teologai primigtinai pabrėžė Išpažinimo papildymo nauju žodžiu klausimą (kas tikrai yra rimtas argumentas), bet nesugebėjo suprasti antropologinių filioque ir per filium implikacijų. Priimdami karalystės amžinumą ir būties antlaikiškumą [...], jie negalėjo pamatyti (ir negali iki šių dienų), kad įterptas žodis nurodo į istoriškai aktualizuoto tikėjimo centralumą. “ - Vrasidas Karalis, „Graikų Ortodoksų Bažnyčia po 1453 m.“

Jei filioque turėjo tokią epochalinę reikšmę, kokią jam suteikia Karalis, tai galėtų paaiškinti antropocentrinį posūkį po schizmos. Ir priešingai, tai patvirintų ortodoksų teologų nuogąstavimus dėl katalikų nesupratimo jų atžvilgiu: juk kai Grigalius Nisietis sudarinėjo eilutes Tikėjimo Išpažinime apie Šventąją Dvasią, jis turėjo omeny Šventosios Dvasios teologiją bizantiškąją prasme, jos antlaikišką kylimą amžinybėje. Filioque nurodo ne į antlaikišką santykį, o oikonomiją, istorinį Trejybės aspektą (būtent perskaitydamas filioque teologiškai šv. Fotijus kaltina vakariečius Švč. Trejybės dogmos iškraipymu savo veikale „Šventosios Dvasios mistagogija“). Sūnus gimsta, Dvasia kyla, Tėvas bepradis pradas - tokį Asmenų supratimą pateikia šv. Grigalius Nazianzietis, ir šiame amžinybės kontekste filioque atrodo kaip balansą, Asmenų lygybę sugriaunantis intarpas.

Atsiremdamas į tai, kad vakariečių teologizavimo žvilgsnis neužčiuopia šios Kapadokiečių „amžinybės perspektyvos“, metropolitas Hierotheos Vlachos kritikuoja juos: „Jų [Romos katalikų] mokymas apie filioque yra jų teologijos silpnumo užčiuopti asmens ir bendruomenės santykius manifestacija. Jie maišo asmenines savybes: Tėvo „negimimą“, Sūnaus „gimimą“, Šventosios Dvasios kilimą. Tėvas yra Sūnaus „radimosi“ priežastis ir Šventosios Dvasios kylimo priežastis. Lotynų negebėjimas suvokti ir išreikšti Trejybės dogmą rodo empirinės teologijos neegzistavimą“. Kalbėdamas apie „empirinę teologiją“, metropolitas turi omenyje tai, jog ortodoksų teologija niekada nebuvo „griežtai akademinė“, ji rėmėsi Šventųjų Tėvų mokymu, kuris remiasi ne tik moksline spekuliacija, bet ir tiesiogine Dievo patirtimi (Dieviškųjų Energijų kontempliacija). Tuo tarpu Vakaruose scholastai griežtai atribojo prigimtiniu protu remtą mokslą apie Dievą (filosofiją), apreiškimu remtą mokslą apie Dievą (teologiją), kuris apreiškimo turinį nagrinėja remdamasis žmogiškuoju protu, ir mistiką, tiesioginę Dievo patirtį, kuri į mokslo sferą nepatenka.

APIBENDRINIMAS

Šiuolaikiniai autoriai labai mėgsta ieškoti „epochinių“ datų, „epochalinių įvykių“, nulėmusių visą istoriją. Kiek vien verti šiuolaikinių graikų filosofų bandymai paaiškinti Bizantijos likimą per Tomo Akviniečio raštų išvertimo į graikų kalbą datą (kai kurie mato tame Bizantijos nuosmūkį, kai kurie - praleista progą per tomizmą suklestėti)... Labai lengva susidaryti aiškumo iliuziją pasirinkus tam tikrus faktus iš viseto, o kitus - pamirštant.

Bet kokiu atveju iš to, ką aptarėme, matosi aiškūs ortodoksų ir katalikų dvasingumo skirtumai:

1. Ortodoksai neigiamai žiūri į vaizduotės naudojimą maldoje, o katalikybėje yra dvasinių praktikų, susijusių su vaizduotės naudojimu maldoje;

2. Ortodoksai neigiamai žiūri į jausmingą maldoje, o katalikų Bažnyčioje yra meno kūrinių ir dvasinių praktikų, skatinančių jausmingumą;

3. Ortodoksų teologijoje akcentuojamas Kristaus dieviškumas, o katalikų - Kristaus žmogiškumas;

4. Ortodoksų tradicijoje centrinį vaidmenį užima Šventosios Tradicijos perėmimas per Šventųjų Tėvų patirtį, o Šventasis Raštas skaitomas tik Šventosios Tradicijos šviesoje, Eucharistinėje bendruomenėje, o Romos Bažnyčioje Raštas ir jo pažodinė prasmė užima svarbesnį vaidmenį, aiškiau išreikšta individualaus santykio su Dievu idėja.

Šventasis Raštas Ortodoksų Bažnyčioje be galo susijęs su jos liturgija, įprastasis jo skaitymo kontekstas - liturgija, kurią tarnauja Eucharistinė Bendruomenė, skaitymo tikslas - išeiti į dvasinį, antlaikišką, viršžmogišką lygmenį. Katalikybėje iškyla individualios meditacijos reikšmė, kuri remiasi pažodiniu lygmeniu, bando suvokti žemiškąjį Kristaus gyvenimą ir jį mėgdžioti. Na, o norėdami rasti „giluminį“ tokių perspektyvų skirtumo priežastį, galėtume bandyti atidžiau įsiskaityti į filioque.

Šaltinis: www.ortodoksas.lt