Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Antanas Didysis (I). „Be pagundos niekas nebus išgelbėtas“

× 1/24/2015

Maloniajam skaitytojui pristatome ištrauką iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, kurią 2014m. išleido "Katalikų pasaulio leidiniai". Antanas Didysis, dar vadinamas „vienuolių tėvu“, gimė Centriniame Egipte apie 251 m. po Kr. krikščioniškoje valstiečių šeimoje. Apie 269 m. bažnyčioje jis išgirdo skaitomą Evangeliją ir pritaikė sau žodžius: „eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams <...> ir sek paskui mane...“ (Mt 19, 21). Vadovaujamas netoli jo kaimo įsikūrusio atsiskyrėlio, jis pasišventė asketo gyvenimui. Apie 285 m. ieškodamas visiškos vienatvės išėjo į dykumą. Apie 305 m liovėsi buvęs atsiskyrėliu ir tapo netoliese įsikūrusio gausaus sekėjų būrio dvasios tėvu. Po penkerių metų vėl pasitraukė į vienumą. Mažiausiai du kartus lankėsi Aleksandrijoje: per krikščionių persekiojimus, o kitą kartą – norėdamas palaikyti vyskupo Atanazo kovą su eretikais. Mirė sulaukęs 105 metų. Antano Didžiojo gyvenimą aprašė šv. Atanazas; aprašymas padarė didelę įtaką skleidžiant monasticizmo idealus Vakarų pasaulyje.

1. Dykumoje šventąjį abą Antaną apėmė accidie ir gausiai užpuolė nuodėmingos mintys. Jis tarė Dievui: „Viešpatie, noriu būti išgelbėtas, tačiau šios mintys manęs neapleidžia. Ką daryti su šia nelaime? Kaip pasiekti išganymą?“ Neilgai trukus atsikėlęs eiti Antanas pamatė žmogų, panašų į save, kuris ėmėsi darbo, po darbo suklupo melstis, tada atsisėdęs vijo virvę, o paskui vėl meldėsi. Tai buvo Viešpaties angelas, pasiųstas jo padrąsinti ir parodyti, kaip reikia. Jis išgirdo angelą sakant: „Taip daryk ir būsi išgelbėtas.“ Išgirdęs šiuos žodžius, Antanas prisipildė džiaugsmo ir narsos. Jis taip darė ir buvo išgelbėtas.

2. Mąstydamas apie Dievo teismo gilumą, aba Antanas paklausė: „Viešpatie, kodėl vieni miršta jauni, o kiti tveria iki gilios senatvės? Kodėl vieni skursta, o kiti gyvena turtingai? Kodėl blogi žmonės klesti, o teisuoliai patiria skurdą?“ Išgirdo balsą, kuris atsakė: „Antanai, spręsk apie save. Visa kita yra Dievo sprendimas, ir tau neverta nieko apie juos žinoti.“

3. Kartą abos Antano paklausė: „Kaip elgtis, kad įtiktum Dievui?“ Senolis atsakė: „Atidžiai klausyk, ką pasakysiu: kad ir kas būtum, niekada nepaleisk Dievo iš akių, kad ir ką darytum, elkis pagal Šventojo Rašto priesakus, kad ir kur gyventum, neskubėk išvykti. Laikykis šių trijų patarimų ir būsi išgelbėtas.“

4. Aba Antanas tarė abai Poimenui: „Štai didis žmogaus darbas: visada prisiimti už savo nuodėmes kaltę prieš Dievą ir tikėtis pagundos iki paskutinio atodūsio.“

5. Dar jis pasakė: „Kas nepatyrė pagundos, negalės įeiti į Dangaus Karalystę.“ Ir pridūrė: „Be pagundos niekas nebus išgelbėtas.“

6. Aba Pambonas paklausė abos Antano: „Ką turėčiau daryti?“, ir senolis jam atsakė: „Nepasikliauk savo teisumu, nesielvartauk dėl to, kas buvo, bet valdyk savo liežuvį ir pilvą.“

7. Aba Antanas sakė: „Mačiau spąstus, kuriuos priešas spendžia visame pasaulyje, ir vaitojau: „Kas gali padėti išvengti tokių žabangų?“ Išgirdau balsą atsakant: „Nuolankumas.“

8. Dar jis sakė: „Yra tokių, kurie asketizmu susižalojo kūną, bet jiems stinga įžvalgumo, todėl jie toli nuo Dievo.“

9. Dar jis sakė: „Mūsų gyvenimas ir mirtis priklauso nuo artimo. Įgiję brolį, įgysime Dievą, bet jei papiktinsime savo brolį, būsime nusidėję Kristui.“

10. Dar jis sakė: „Kaip žuvys užtrokšta, ištrauktos iš vandens, taip ir vienuoliai, per ilgam išėję iš savo celių arba leidžiantys laiką su pasauliečiais, praranda vidinės ramybės gelmę. Tad nelyginant žuvys, plaukiančios į jūrą, turime skubėti į savo celę, genami baimės, kad užsibuvę lauke prarasime vidinę savistabą.“

11. Dar jis sakė: „Tas, kuris trokšta vienas gyventi dykumoje, yra išgelbstimas nuo trijų konfliktų: klausos, kalbos ir regėjimo. Jam lieka tik vienas konfliktas − paleistuvystė.“

12. Broliai keliavo pas abą Antaną papasakoti, kokie regėjimai juos aplankė, ir sužinoti, ar šie regėjimai tikri, ar pasiųsti demonų. Vedėsi asilą, bet jis pakeliui nugaišo. Pasiekus vietą, kur gyveno senolis, šis jiems dar nespėjus nė žodžio ištarti paklausė: „Kaip čia buvo, kad jūsų asiliukas pakeliui nugaišo?“ Jie nustebo: „Kaip tu sužinojai, tėve?“ Jis atsakė: „Demonai man parodė, kas nutiko.“ Tada jie pasakė: „To ir norėjome tavęs paklausti. Bijojome, kad esame apgauti, nes mus lanko regėjimai, kurie vėliau dažnai išsipildo.“ Taip senolis asilo pavyzdžiu jiems įrodė, kad regėjimus siunčia demonai.

13. Kartą medžiotojas dykumoje pamatė, kaip aba Antanas ilsisi su broliais, ir apstulbo. Senolis, norėdamas parodyti, kad kartais reikia pagalvoti ir apie brolių poreikius, jam tarė: „Įstatyk strėlę į lanką ir šauk.“ Medžiotojas taip ir padarė. Senolis paliepė: „Šauk dar vieną.“ Medžiotojas iššovė. Senolis pakartojo: „Šauk dar“; medžiotojas atsakė: „Jei aš taip dažnai įtempinėsiu lanką, jis lūš.“ Senolis tarė: „Taip ir su Dievo darbais. Jei mes be saiko įtempsime brolius, jie greitai lūš. Kartais reikia nusileisti ir pagalvoti, ko jiems reikia.“ Išgirdus šiuos žodžius, medžiotoją pervėrė užuojauta, ir jis nuėjo, daug iš senolio pasimokęs. O broliai grįžo namo pasisėmę jėgų.

14. Aba Antanas išgirdo apie labai jauną vienuolį, kuris keliaudamas padarė stebuklą. Pamatęs senolius, kuriems buvo sunku eiti, jis iškvietė laukinius asilus ir liepė jiems nunešti senolius pas abą Antaną. Senoliai, kuriuos jie atnešė, papasakojo aba Antanui apie tai. Jis jiems tarė: „Man šis vienuolis atrodo panašus į gėrybių prikrautą laivą, tik nežinau, ar jam pavyks pasiekti uostą.“ Po kiek laiko aba Antanas staiga pravirko, ėmė rautis plaukus ir aimanuoti. Mokiniai jo paklausė: „Ko raudi, Tėve?“ Senolis atsakė: „Ką tik griuvo didis Bažnyčią remiantis stulpas [jis kalbėjo apie jaunąjį vienuolį], eikite pas jį ir pažiūrėkite, kas atsitiko.“ Nuėję mokiniai rado vienuolį sėdintį ant kilimėlio ir apraudantį nuodėmę, kurią buvo padaręs. Pamatęs senolio mokinius, jis tarė: „Paprašykite senolio melstis, kad Dievas man duotų bent dešimt dienų, aš tikiuosi viską atitaisyti.“ Bet po penkių dienų jis mirė.

15. Broliai kartą pagyrė vienuolį, girdint abai Antanui. Kai šis vienuolis atėjo pas jį, Antanas norėjo patikrinti, kaip jis ištveria užgauliojimus. Pamatęs, kad šis visai negali jų pakelti, taip jam tarė: „Tu tarsi kaimas, iš lauko puikiai išpuoštas, o viduje nusiaubtas plėšikų.“

16. Brolis paprašė abos Antano: „Melskis už mane.“ Senolis atsakė: „Aš tavęs nepasigailėsiu, ir Dievas tavęs nepasigailės, jei tu pats nepasistengsi ir nesimelsi Dievui.“

17. Vieną dieną vyresnieji atėjo pas abą Antaną. Su jais buvo aba Juozapas. Norėdamas juos išbandyti, senolis perskaitė jiems ištrauką iš Šventojo Rašto ir pradėjo visų klausinėti, ką ji reiškia, pradėdamas nuo jauniausiojo. Kiekvienas aiškino, kaip sugebėjo. Bet senolis vis sakydavo: „Nesupratai.“ Galiausiai jis paklausė abos Juozapo: „Kaip tu paaiškinsi, kas buvo pasakyta?“ Šis atsakė: „Nežinau.“ Aba Antanas tarė: „Iš tiesų aba Juozapas rado kelią, nes jis pasakė: „Nežinau.“

18. Broliai keliavo iš Skėtės aplankyti abos Antano. Įlipę į laivą pamatė, kad jame jau sėdi vienas senolis, norintis keliauti drauge. Broliai jo nepažinojo. Laive jie kalbėjosi apie tėvų žodžius, Šventąjį Raštą ir savo darbus. Senolis visą kelią tylėjo. Išlipę ant kranto broliai pamatė, kad senolis irgi eina į abos Antano celę. Jiems atėjus aba Antanas paklausė: „Ir kaip jums šis senis? Ar geras bendrakeleivis?“ O senoliui tarė: „Tėve, tu atvedei daug gerų brolių.“ Senolis atsakė: „Esu tikras, kad jie geri, bet jų namai be durų, kiekvienas panorėjęs gali įeiti į arklides ir paleisti asilą.“ Jis norėjo pasakyti, kad broliai kalba apie viską, kas jiems šauna į galvą.

19. Broliai atėjo pas abą Antaną ir paprašė: „Tark žodį. Kaip būti išgelbėtiems?“ Senolis tarė: „Girdėjote, ką sako Šventasis Raštas. Turėtumėte žinoti.“ Bet jie toliau klausė: „Norime išgirsti iš tavęs, Tėve.“ Tada senolis tarė: „Evangelijoje pasakyta: „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39). Jie atsakė: „Mes taip negalime.“ − „Jei negalite atsukti kito skruosto, tai bent leiskite, kad užgautų vieną.“ − „To irgi negalime.“ − „Jei negalite, tai bent neatmokėkite piktu už pikta.“ − „To irgi negalime.“ Tada senolis paliepė savo mokiniui: „Išvirk šiems ligoniams grūdų viralo. Jei jūs negalite nei to, nei kito, kuo aš galiu jums padėti? Labiausiai jums reikia maldų.“

Vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Knygą galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.