Vytis Valatka. Tarptautinės teisės teorijos pradininkai. Dominikonas F. de Vitorija

Įvadas

1975 m. Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas įtvirtino pagrindinius tarptautinės teisės principus – esmines valstybių teises bei pareigas. Tai suvereni valstybių lygybė ir suvereniteto teisės gerbimas; jėgos nenaudojimas ir negrasinimas ja; taikus tarptautinių ginčų sprendimas; nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus; žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimas; tautų lygiateisiškumas ir laisvas apsisprendimas ir pan. Civilizuotam XXI a. vakariečiui, išugdytam laisvės, demokratijos, teisinės valstybės idealų pagrindu, šie principai atrodo savaime suprantami postulatai, galioję visada ir visur. Na bent jau visada Europoje, kurią įprasta laikyti civilizacijos, demokratijos, įstatymų viršenybės lopšiu. Visgi realybė paneigia šią romantinę viziją – minėtieji tarptautinės teisės principai gana ilgai skynėsi kelią į pripažinimą. Vienas veiksnių, labiausiai prisidėjusių prie jų įtvirtinimo – juos iškėlusi ir pagrindusi tarptautinės teisės teorija. Šios teorijos pradininku įprasta laikyti olandą Hugo Grocijų. Visgi gana dažnai nepelnytai užmirštami šio Renesanso mąstytojo pirmtakai – antrosios scholastikos klasikai. Tai dominikonų ordino vienuolis ispanas Fransiskas de Vitorija (Francisco de Vitoria, 1480 – 1546) ir jėzuitas ispanas Fransiskas Suaresas (Francisco Suarez, Franciscus Suarius 1548 – 1617). Jų darbuose, išleistuose prieš pasirodant garsiajam H. Grocijaus veikalui „Apie karo ir taikos teisę“ , pradžią atranda didžioji dalis aukščiau išvardytų tarptautinės teisės principų ir valstybių bei tautų teisių bei pareigų .

Remdamiesi romėnų teise, klasikinės scholastikos grandu Tomu Akviniečiu, šventuoju Izidoriumi iš Sevilijos (VII a.), šventuoju Raimundu iš Penaforto (XIII a.) ir Bolonijos universiteto profesoriumi Jonu iš Lenjano (XIV a.), de Vitorija ir Suaresas sukūrė tarptautinės teisės teoriją, kurios nemaža dalis principų išlaiko aktualumą ir mūsų dienomis.

Tautų ir valstybių teisių sąrašas

Vienas reikšmingiausių antrosios scholastikos tarptautinės teisės teorijos aspektų – fundamentalios ir neatimamos kiekvienos tautos ir valstybės teisės. Jas formuluojant, didžiausias įnašas priklauso de Vitorijai. Šio dominikono pateiktas tautų ir valstybių teisių sąrašas aktualus ir šiandien – jame deklaruojamos teisės nesunkiai patektų į moderniosios tarptautinės teisės dokumentus. Tad kokios gi teisės priskiriamos tautai ir valstybei?

De Vitorijos tvirtinimu, kiekviena tauta ir valstybė pirmiausiai turi teisę į egzistenciją. Remdamasis šia teise, dominikonų vienuolis smerkė galingiausių tuometinės Europos valstybių vykdomą Naujojo Pasaulio tautų genocidą. Antra, tautos disponuoja teise į tarpusavio lygybę bei politinę nepriklausomybę. Tiesa, čia de Vitorija padaro tam tikrą reveransą to meto galingiesiems – kai kurioms tautoms ši teisė tam tikram laikui suspenduojama. Tai laukinių, de Vitorijos dar vadinamų barbarais, tautos, nepakankamai kultūriškai, teisiškai ir politiškai išsivysčiusios, kad galėtų pačios save valdyti. Tokią „nesubrendusią“ tautą kokia nors kita aukštos civilizacijos tauta turi teisę laikinai paimti savo globon ir tol valdyti, kol ši nepasieks reikiamo išsivystymo laipsnio, o tuo pačiu ir neginčijamos teisės į savivaldą .

Visgi toks laikinasis protektoratas neturi tapti dingstimi globojamajai tautai išnaudoti. Pats kultūrinės, karinės ir politinės galios faktas nesuteikiąs jokios teisės grobstyti kitos tautos ar valstybės turtą. Lygiai taip pat misionieriškas troškimas atversti pagonis ar klaidatikius į tikrąjį tikėjimą neturįs nieko bendro su jų pavergimu. De Vitorijos tvirtinimu, „tikėjimas yra laisvo pasirinkimo dalykas“ , todėl „tautos, niekada nepriėmę [tikrojo] tikėjimo, kaip antai pagonių ir žydų tautos, negali būti verčiamos jį priimti per prievartą“ . Evangelizacijos priemonės – tai Dievo žodžio skelbimas, argumentuotas įtikinėjimas, dorybingas misionierių gyvenimas, etc. Šiame sąraše nėra vietos prievartai ir vergijai .

Taigi tautos ir valstybės turinčios teisę į egzistavimą ir – su tam tikromis išlygomis –lygybę bei politinę nepriklausomybę. Šias teises vėlgi su tam tikromis išlygomis galėtume laikyti tam tikru šiuolaikinės tarptautinės teisės deklaruojamų principų – valstybių suverenumo, nesikišimo į vidaus reikalus, jėgos nenaudojimo ir negrasinimo ja, sienų neliečiamumo, teritorinio vientisumo, tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo – atitikmeniu. Pakankamai moderniai skamba ir kitos teisės iš de Vitorijos sąrašo. Štai kiekvienos tautos ir valstybės piliečiams pripažįstama tarptautinės migracijos teisė (jus communicationis). De Vitorijos teigimu, nė viena tauta ir valstybė neturi teisės uždaryti savo sienų svetimšaliams. Antai kalbėdamas apie ką tik atrastąjį Amerikos indėnų pasaulį, jis tvirtino, kad „ispanai turi teisę nukeliauti į tas šalis ir ten apsigyventi, tačiau nedarydami barbarams jokios žalos, ir barbarai jiems to negali uždrausti“ . Lygiai taip pat „prancūzams neleistina uždrausti ispanams atvykti ir net apsigyventi Prancūzijoje, ir atvirkščiai [Ispanija neturi teisės neįsileisti į savo teritoriją prancūzų. – Aut. past.], jei šie svetimšaliai nedaro šeimininkams jokios žalos ir nepažeidžia jų teisių“ . Taigi migracijos teisė formuluoja ir konkrečias pareigas – kiekvienas svetimšalis privaląs laikytis šalies – šeimininkės įstatymų, gerbti jos piliečių teises, jiems nekenkti etc.

Po migracijos teisės eina tarptautinės prekybos teisė. De Vitorijos tvirtinimu, joks valdovas negali uždrausti saviesiems pavaldiniams prekiauti su kita tauta ar valstybe, jei ši prekyba nepažeidžia niekieno teisių, yra tinkamai vykdoma ir abipusiai naudinga. Štai „jei ispanai uždraustų prancūzams prekiauti su ispanais ir tai darytų ne dėl gėrio Ispanijai, bet tam, kad prancūzai negautų tam tikros naudos, toks [ispanų] įstatymas būtų neteisingas“ . Lygiai taip pat „ispanams leistina prekiauti su barbarais, jei ši prekyba nedaro barbarų gimtajam kraštui jokios žalos, pvz., atvežant į barbarų žemes prekes, kurių šiems trūksta, ir parsivežant iš ten auksą arba sidabrą arba kitus dalykus, kurių barbarai apsčiai turi. Ir tiek barbarų valdovai negali kliudyti saviesiems pavaldiniams prekiauti su ispanais, tiek, atvirkščiai, ispanų valdovai negali uždrausti prekybos su barbarais“ . Jei valdovas pažeidžia šią prekybos teisę, tiek pavaldiniai gali teisėtai prieš jį sukilti, tiek valstybė, su kuria jis draudžia prekiauti, gali pradėti prieš jį teisingą karą.

Galiausiai, kiekviena tauta ir valstybė turi teisę ir netgi pareigą suteikti karinę pagalbą kitai tautai ar valstybei, kuri yra puolama išorinio agresoriaus arba kenčia vietinio tironiško valdovo priespaudą . Juk „Dievas prisakė kiekvienam žmogui rūpintis savo artimu“ , o visos tautos ir valstybės kaip tik ir sudarytos iš tokių artimų žmonių, vadinasi, jos tiesiog privalo viena kitą ginti nuo puolimo, tironijos ir priespaudos . Kaip taikliai pastebi J. Barthelemy, Vitorijos įsitikinimu, „kiekvienai valstybei suteikti pasaulinio policininko įgaliojimai; ji – teisę ginantis karys, turintis pareigą persekioti visus – tiek savo, tiek ir kitų valstybių teritorijose vykstančius – teisių pažeidimus“ . Ši pareiga ir teisė – tai tam tikras moderniosios tarptautinės teisės „humanitarinės intervencijos“ principo atitikmuo.

Štai tokios esminės tautų teisės ir pareigos nurodomos de Vitorijos sąraše. Būtina pastebėti, kad šias teises tautoms bei valstybėms priskyrė ir Grocijus. Jis taipogi tvirtino, kad kiekviena tauta turi teises į egzistavimą, lygybę su kitomis tautomis bei politinę nepriklausomybę; teisę į tarptautinę prekybą; teisę ir pareigą suteikti ginkluotą pagalbą kitai tautai ar valstybei patiriamai žalai atlyginti. Kita vertus, Grocijus šį sąrašą papildė badaujančios, epidemiją ar kitokią stichinę nelaimę patyrusios tautos teise į humanitarinę kitų tautų ir valstybių pagalbą – maisto produktus, vaistus etc.

Vytis Valatka yra VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir komunikacijos katedros profesorius