Menai

Sigitos Maslauskaitės „Abraomo auka“: kūrinio prasmės sklaida

× 12/03/2014

Pradžios knyga 22,16-22 :

“Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“ , – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu drauge ėjo toliau.

Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“.

Paveiksle matome tris figūras: Angelą, Abraomą ir Izaoką. Spalvinė perteiktos Aukojimo dramos gama suskirsto dalyvius į čia koduojamo konflikto puses. Angelas ir Izaokas prieš Abraomą. Bet ar tai yra „konfliktas“? Ar klusnusis Abraomas yra prieš Angelą, kuris, gindamas Izaoką, įgyvendina Dievo valią?

Savp pasiryžimu paaukoti Izaoką Abraomas kildino Dievo vertą tikėjimą. O Dievo vertas tikėjimas yra tas, kurio galia yra visišikai pasiaukojama. Bet gi, paprieštarausime, Abraomas buvo aukotojas, ne auka. Izaokas buvo deginamoji auka. Visgi Abraomas yra pirmoji ir tikroji auka. Jis aukoja pats save, nes išsižada savo vienintelio sūnaus, kurį jam Dievas padovanojo. Izaokas buvo jų sandoros laidas, kurią tėvas Abraomas turėjo sutvirtinti savo asmenine auka - visišku sau brangiausio dalyko išsižadėjimu. Juk Izaokas buvo pačio šimtamečio Abraomo išsipildymo laidas! Ne tik kaip asmens, bet ir kaip to Vienintelio, to jam apsireiškusio Nepažįstamo ir Vienatinio Dievo byvimo įrodymas.

Šiuo Abraomo pasiaukojimu gimęs tikėjimas atspindi ir pačią tikimo Dievo prigimtį. Dievas yra Meilė – Tėvo atsidavimu gimstantis Sūnus. Būtent dėka šio iš prigimties mylinčio atsidavimo žmonijai Tėvas paaukojo savo vienatinį Sūnų. Štai tokį Dievą turėjo įtikėti, vadinasi, ir pažinti Abraomas (plg. Rom 4).

Dvasine prasme Izaokas yra Kristus, kurį aukoja dangiškasis Tėvas, ir kurį simbolizuoja Abraomas. Klusnusis Avinėlis (plg. Apr 21, 27) Izaokas yra visiškai priėmęs savo Tėvo valią (plg. Mt 26,39). Taigi Izaoko su Angelu sutampanti balta spalva reiškia būvį „be nuodėmės“. Šia prasme, Izakos ir Angelas yra viena – Dievo prigimtį tobulai atspindinčios „baltos“ spalvos simboliu.

Tačiau, kodėl patį Dievą Tėvą atpindintis Abraomas yra pilkas kaip Aukos kalno žemė? Kodėl jis yra „konflikuojanti pusė“? Ar Abraomas neturėtų būti dar baltesnis nei Izaokas? Čia ir slypi šiame paveiksle koduojamas tikėjimo paradoksas. Abraomas yra žmogus ir kaip žmogus yra išbandomas. Tokia jo kaip žmogaus tikrasis, ne simbolinis, būvis. Abraomas čia taip pat simbolizuoja ir vėliau iš jo kilsiančią žydų tautą, o ir visą nuodėmės sužalotą žmoniją, kurios atstovai Mesiją nužudė.

Atminkime, kad Dievo Sūnus savo įsikūnijimu prisiėmė nuodėmingąją žmogaus prigimtį. Amžinosios Gyvasties ir Mirties konfliktas įvyko pačiame Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Šių konfliktuojančių pusių, t.y. dieviškos ir nuodėmingos prigimčių, sutapimą viename asmenyje matome ir šiame paveiksle: Angelas, atrodo, kyla iš pačio Abraomo užančio; o ir Izaokas yra Abramo Sūnus.

Tikėjimo kalnas „Abraomas“ - žiūrėk paveiksle: vientisa kalno ir Abraomo figūra – yra lyg šventasis altorius, ant kurio vyksta Auka. Ir būtent šiąja prasme Abraomos taip pat simbolizuoja Kristų, kuris, prisiėmęs nuodėmingąją žmogaus prigimtį, pats yra ir Auka, ir Aukos vieta.

Ir dar vieną prasmės klodą ir kartu simbolį atskleidžia klusniai klūpančio Izaoko rūbo mėlyna spalva. Juk tai yra tos Nuolankiosios Dievo Sūnaus Motinos, Mergelės Marijos, dar tiksliau, Nekaltojo Prasidėjimas spalva. Juk Ji įgalino žmoniją suklusti savo pačios išganymui ir sugrąžinti tą skaistųjį („baltąjį“) žmogaus prigimtinį panašumą į Dievą.