Pradžios knyga 22,16-22 :
“Abraomas
paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o
ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą:
„Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“ , – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet
kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas
atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu
drauge ėjo toliau.
Jiedu
atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą
ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure
sukrautų malkų. Tuomet Abraomas
ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. Bet VIEŠPATIES
angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ –
jis atsiliepė. „Nekelk rankos
prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai
Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“.
Paveiksle matome tris figūras: Angelą, Abraomą
ir Izaoką. Spalvinė perteiktos Aukojimo dramos gama suskirsto dalyvius į čia
koduojamo konflikto puses. Angelas ir Izaokas prieš Abraomą. Bet ar tai yra „konfliktas“?
Ar klusnusis Abraomas yra prieš Angelą, kuris, gindamas Izaoką, įgyvendina Dievo
valią?
Savp pasiryžimu paaukoti Izaoką Abraomas
kildino Dievo vertą tikėjimą. O Dievo vertas tikėjimas yra tas, kurio galia yra
visišikai pasiaukojama. Bet gi, paprieštarausime, Abraomas buvo aukotojas, ne
auka. Izaokas buvo deginamoji auka. Visgi Abraomas yra pirmoji ir tikroji auka.
Jis aukoja pats save, nes išsižada savo vienintelio sūnaus, kurį jam Dievas
padovanojo. Izaokas buvo jų sandoros laidas, kurią tėvas Abraomas turėjo
sutvirtinti savo asmenine auka - visišku sau brangiausio dalyko išsižadėjimu.
Juk Izaokas buvo pačio šimtamečio Abraomo išsipildymo laidas! Ne tik kaip asmens,
bet ir kaip to Vienintelio, to jam apsireiškusio Nepažįstamo ir Vienatinio
Dievo byvimo įrodymas.
Šiuo Abraomo pasiaukojimu gimęs tikėjimas
atspindi ir pačią tikimo Dievo prigimtį. Dievas yra Meilė – Tėvo atsidavimu
gimstantis Sūnus. Būtent dėka šio iš prigimties mylinčio atsidavimo žmonijai Tėvas
paaukojo savo vienatinį Sūnų. Štai tokį Dievą turėjo įtikėti, vadinasi, ir pažinti
Abraomas (plg. Rom 4).
Dvasine prasme Izaokas yra Kristus, kurį
aukoja dangiškasis Tėvas, ir kurį simbolizuoja Abraomas. Klusnusis Avinėlis (plg.
Apr 21, 27) Izaokas yra visiškai priėmęs savo Tėvo valią (plg. Mt 26,39). Taigi
Izaoko su Angelu sutampanti balta spalva reiškia būvį „be nuodėmės“. Šia
prasme, Izakos ir Angelas yra viena – Dievo prigimtį tobulai atspindinčios „baltos“
spalvos simboliu.
Tačiau, kodėl patį Dievą Tėvą atpindintis
Abraomas yra pilkas kaip Aukos kalno žemė? Kodėl jis yra „konflikuojanti pusė“?
Ar Abraomas neturėtų būti dar baltesnis nei Izaokas? Čia ir slypi šiame paveiksle koduojamas tikėjimo
paradoksas. Abraomas yra žmogus ir kaip žmogus yra išbandomas. Tokia jo kaip
žmogaus tikrasis, ne simbolinis, būvis. Abraomas čia taip pat simbolizuoja ir
vėliau iš jo kilsiančią žydų tautą, o ir visą nuodėmės sužalotą žmoniją, kurios
atstovai Mesiją nužudė.
Atminkime, kad Dievo Sūnus savo įsikūnijimu
prisiėmė nuodėmingąją žmogaus prigimtį. Amžinosios Gyvasties ir Mirties
konfliktas įvyko pačiame Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Šių konfliktuojančių pusių, t.y. dieviškos ir
nuodėmingos prigimčių, sutapimą viename asmenyje matome ir šiame paveiksle:
Angelas, atrodo, kyla iš pačio Abraomo užančio; o ir Izaokas yra Abramo Sūnus.
Tikėjimo kalnas „Abraomas“ - žiūrėk paveiksle: vientisa kalno ir Abraomo
figūra – yra lyg šventasis altorius, ant kurio vyksta Auka. Ir būtent šiąja
prasme Abraomos taip pat simbolizuoja Kristų, kuris, prisiėmęs nuodėmingąją žmogaus
prigimtį, pats yra ir Auka, ir Aukos vieta.
Ir dar vieną prasmės klodą ir kartu simbolį
atskleidžia klusniai klūpančio Izaoko rūbo mėlyna spalva. Juk tai yra tos
Nuolankiosios Dievo Sūnaus Motinos, Mergelės Marijos, dar tiksliau, Nekaltojo
Prasidėjimas spalva. Juk Ji įgalino žmoniją suklusti savo pačios išganymui ir
sugrąžinti tą skaistųjį („baltąjį“) žmogaus prigimtinį panašumą į Dievą.
mk
0 komentarai