Dvasios gyvenimas

Nesisavinkime Dievo, gėdinkimės savęs. Viešpaties Gimimo meditacija

× 12/24/2014

Tas Žodis tapo kūnu

ir gyveno tarp mūsų;

mes regėjome jo šlovę –

šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,

pilno malonės ir tiesos. (Jn 1,14)

Juk tu dulkė esi ir į dulkes sugrįši!“ (Pr 3,19)

Tikime, kad Dievas Mergelės Marijos įsčiose tapo žmogumi. Šiandien Jis gimė. Džiaugiamės, kad matome Jį … kaip saviškį savo tarpe.

Tai kuo mes džiaugiamės … ? Ar dėl to, kad Dievas tapo ‘savas’, kaip mes esame vienas kitam ‘savi’. Drįskime pasiklausti: o ‘kaip mes esame’? Ar tokie, kokie ‘esame’, mes matome Jo dievystę - “šlovę Tėvo viengimio Sūnaus”? Ar pastebėjome malonės pilnatvę ir tiesą Jame? Kokiomis tiesomis mes, į dulkes suvirstantys niekalai, galime stebėtis iš principo? Kas anuomet Jeruzalėje stebėjosi ta vargana šeima iš tolimosios Galilėjos? Kas stebėjosi malonės pilnatvės nešiotoja - Mergele Marija?

Niekas.

Nes tuo metu žmonija buvo ir yra linksmai užsiėmusi savo dulkina egzistencija, savo grįžimu į niekybę.

Ir Dievo garbė gimė ne tarp ‘savųjų’, o tarp gyvulių. Žemiau, nei prisiimtas ‘savumas’.

Ir kuo mes ‘savi’ Viešpačiui? Ar savo niekybe?! Vargas Dievui, kuris sutapo su Savo sukurtų ir Jo išsižadėjusių žmonių niekybe!

Koks didis yra Dievo nusižeminimas ir kartu gailestingumas, kad prisiėmė tokį ‘savumą’!

Nesisavinkime Dievo, gėdinkimės ‘savęs’ … ir dėkokime iš visos tiesos (t.y. iš savo dulkėtos egzistencijos), ir iš malonės pilnatvės, kurią suteikė mums mūsų varganoje žmogystėje įsikūnijęs Dievas.