Tas Žodis tapo kūnu
ir gyveno tarp mūsų;
mes regėjome jo šlovę –
šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,
pilno malonės ir tiesos. (Jn 1,14)
Juk tu dulkė esi ir
į dulkes sugrįši!“ (Pr 3,19)
Tikime, kad Dievas
Mergelės Marijos įsčiose tapo žmogumi. Šiandien Jis gimė. Džiaugiamės, kad
matome Jį … kaip saviškį savo tarpe.
Tai kuo mes
džiaugiamės … ? Ar dėl to, kad Dievas tapo ‘savas’, kaip mes esame vienas kitam
‘savi’. Drįskime pasiklausti: o ‘kaip mes esame’? Ar tokie, kokie ‘esame’, mes
matome Jo dievystę - “šlovę Tėvo
viengimio Sūnaus”? Ar pastebėjome malonės pilnatvę ir tiesą Jame? Kokiomis
tiesomis mes, į dulkes suvirstantys niekalai, galime stebėtis iš principo? Kas anuomet
Jeruzalėje stebėjosi ta vargana šeima iš tolimosios Galilėjos? Kas stebėjosi
malonės pilnatvės nešiotoja - Mergele Marija?
Niekas.
Nes tuo metu
žmonija buvo ir yra linksmai užsiėmusi savo dulkina egzistencija, savo grįžimu
į niekybę.
Ir Dievo garbė gimė
ne tarp ‘savųjų’, o tarp gyvulių. Žemiau, nei prisiimtas ‘savumas’.
Ir kuo mes ‘savi’
Viešpačiui? Ar savo niekybe?! Vargas Dievui, kuris sutapo su Savo sukurtų ir Jo
išsižadėjusių žmonių niekybe!
Koks didis yra Dievo nusižeminimas ir kartu
gailestingumas, kad prisiėmė tokį ‘savumą’!
Nesisavinkime
Dievo, gėdinkimės ‘savęs’ … ir dėkokime iš visos tiesos (t.y. iš savo dulkėtos
egzistencijos), ir iš malonės pilnatvės, kurią suteikė mums mūsų varganoje žmogystėje
įsikūnijęs Dievas.
mk
0 komentarai