RSS
Facebook
 |
Šv. Jonas Kasianas Romietis, atnešęs Rytų
vienuolystės tradicijas į Vakarus
|
VAKARŲ TĖVAI IR DVASIŠKUMAS
Sąlyginai iki XII-ojo amžiaus Vakarų krikščionybė yra daugiau ar mažiau tapati Rytų krikščionybei. Seniausieji lotyniškieji Tėvai Tradiciją perėmė iš Apaštalų, kontaktą su didžiausiais Rytų asketais užtikrino tokios asmenybės kaip šv. Jonas Kasianas, šv. Benediktas Nursietis, šv. Grigalius Didysis. Visi šie žmonės, pagal Ortodoksų Bažnyčios Tradiciją, buvo šventi ir mokė tikrojo tikėjimo, yra laikomi Šventaisiais Tėvais.
Jų mokymo apie maldą, Šventojo Rašto skaitymo principai (Lectio Divina) ir kt. yra atitinkantys phronemą. Šv. Jonas Kasianas moko prieš maldą apsivalyti, sutramdyti nuotaikas ir melstis ramiai bei paprastai. Perspėja, kad lieti ašaras galima tik tada, kai jos trykšta natūraliai, o dirbtinis verkimas priveda prie dvasinio paklydimo.
Lectio Divina, išaugusi iš patristinio šaltinio, moko skaityti raštą paprastai, maldingai, neskatina naudoti vaizduotę. Šių Tėvų mokymas taip pat yra išpažįstamas Ortodoksų Bažnyčioje ir jų citatų galima rasti tiek šv. Fotijaus (IX a.) tiek šv. Ignatijaus raštuose.
Galėtume apibendrinti, jog Ortodoksų Bažnyčios (tiek Rytų, tiek Vakarų - iki schizmos) mokymo pagrindinė esmė yra kylimas nuo kūniško prie dvasiško, nuo žemiško prie dangiško, kuris remiasi atgaila ir nuolankumu. Kūniškas - tai, per ką skleidžiasi dvasiškas; netgi Šventojo Rašto skaitymas Aleksandrijos Tėvų mokyme vyko sklaidant tris prasmes - kūnišką (tą, kuri suprantama paprastai perskaičius tekstą, beveik pažodinė), sielišką (ta, kuri atskleidžia, kaip tekstas pamoko mus gyventi) ir dvasišką (ta, kuri priartina prie Dievo). Šiuolaikinio tyrinėtojo akimis, tokią logiką laiduoja netgi pati Biblijos struktūra.
Pavyzdžiui, kaip pažymi Sergejus Averincovas, Evangelijose itin svarbų vaidmenį užima palyginimo (mašal) žanras, perimtas iš judaistinės literatūros tradicijos. Palyginimų žanro ypatybė yra ta, jog veiksmas vyksta be dekoracijų ir be subjektų aprašymų, t.y. veiksmas vyksta neaišku kur, neaišku kaip, neaišku kas tiksliai dalyvauja veiksme, o papasakojamas tik pats įvykis. Taip yra, nes tradiciškai palyginime svarbiausias yra moralinis veikėjo ar veikėjų pasirinkimas, jų tarpusavio santykiai, o ne palyginimo tikrovė. Šį Evangelijos „nekonkretumą“ puikiai pašiepia komikų grupės Monthy Python pokštas, kur vaikinas, vardu Brianas, bandė žydų miniai perpasakoti kalno pamokslą:
BRIAN: Aaaaa... Klausykit. Buvo žmogus, kuris turėjo du tarnus.
ARTHUR: Kokie buvo jų vardai?
BRIAN: Ką?
ARTHUR: Kokie buvo jų vardai?
BRIAN: Nežinau. Ir jis davė jiems kelis talentus...
EDDIE: Tu nežinai?!
BRIAN: Ne, tai nesvarbu!
ARTHUR: Jis nežino jų vardų!
BRIAN: Na, gerai, jų vardai buvo „Simonas“ ir „Adrianas“... O dabar -
ARTHUR: Ei! Tu sakei kad nežinai!
BRIAN: Tai tikrai nesvarbu. Esmė yra tame, kad buvo tiedu tarnai...
ARTHUR: Jis tiesiog kuria istoriją ją bepasakodamas!
Monthy Python komikai, susidūrę su I mūsų eros amžiaus tekstu ir pamatę, kad jam nebūdingas mūsų laikų tekstų konkretumas, pokšte išreiškė tam tikrą kultūrinį šoką, su kuriuo turėtų susidurti kiekvienas atidus skaitytojas. Evangelijos tekstai neskirti vizualiniam įsivaizdavimui, netgi priešingai - juose tokie skurdūs aprašymai, jog vaizdo sąmonėje susidaryti neįmanoma neprikūrus veiksmui dekoracijų ir nesukūrus personažų bruožų iš savo fantazijos. Skurdūs netgi Kristaus kančios aprašymai.
Tačiau visuomet Bažnyčioje buvo žmonių, kurie negalėjo pasitenkinti teksto skurdumu ir norėjau daugiau, ir visuomet būdavo tų, kurie to „daugiau“ prirašydavo. Taip atsirado apokrifinių „Evangelijų“ žanras, kuriose aprašomi įvykiai, praleisti kanoninėse Evangelijose (Kristaus vaikystė, Marijos vaikystė, Kristaus išvaizda, Marijos išvaizda, Apaštalų išvaizda...) ir taip toliau. Bažnyčia nelaimino šių tekstų, neįtraukė jų nei į kanoną, nei į bažnytinių skaitinių ciklą, bet masės jas skaitė.
Nenorėčiau plėstis ikonografijos tema, tačiau ortodoksiniai ikonografija remiasi tais pačiais, aukščiau minėtais principais - vaizduotės neskatinimas, nekonkretumas, abstraktumas. Ikonose žmonės vaizduojami simboliškai, jų išvaizda nėra tikroviška, netgi atvirkščiai; aplinka, kurioje jie randasi, beveik neturi jokių detalių. Ikona perduoda idėjas, o ne vaizduoja gražius, tikroviškus vaizdus. Neturi blaškyti nei detalių gausa, nei atvaizdo tikroviškumas. Be to, Bažnyčios Tėvai draudžia ilgai spoksoti į ikonas arba į kryžius, nes, jų teigimų, tai taip pat gali neigiamai paveikti sąmonę - meldžiantis nereikia žiūrėti į ikoną, ji tik padeda simbolizuodama Dievo buvimą-priešais.
Ikoniškumo principai taikomi ir maldingam giedojimui (gr. psalmodia), nenaudojami muzikos instrumentai, melodija - skurdi, svarbiausia - tekstas. Melodija neturi blaškyti, neturi savaiminės vertės, o tik iliustruoja tekstą ir padeda jį įsiminti, kartoti ir kt. Juo labiau, ji neturi kelti emocijų antplūdžio. Krikščioniškoje muzikoje, kaip ir kitose sferose, dominuoja principas nuo kūniško prie dvasiško.
PERVERSMAS XII-OJO AMŽIAUS KATALIKYBĖJE
XII-ojo amžiaus Europoje įvyksta dvasinė revoliucija, visiems laikams išskyrusi Rytus ir Vakarus. Apibendrinant šią revoliuciją galima apibūdinti kaip posūkį į kūniškumą, jusliškumą ir kovą už žmogaus proto autonomiją, kurią vainikavo renesansas. Kai kurie ortodoksų autoriai teigia, esą panašų procesą Rytuose bandė pradėti Barlaamas, iš pietų Italijos kilęs graikas ortodoksas, bandęs kovoti su hesichastų tradicija. Dėl savo pažiūrų Bažnyčios jis buvo ekskomunikuotas, po to priėmė Romos katalikybę (Romos Katalikų Bažnyčioje buvo paskritas vyskupu).
Ši revoliucija vyko visose dvasinės būties srityse. Filosofijoje ji pasireiškė kaip scholastinio aristotelizmo atsiradimas. XII amžiuje iki tol niekada nežinomos Vakaruose Aristotelio knygos imamos versti iš arabų į lotynų kalbą (arabiški ritiniai gaunami Pirėnų pusiasalyje atkovojus musulmonų užgrobtas žemes). Rytuose („Bizantijoje“) Aristotelis pamirštas nebuvo niekada, tačiau scholastai jį perskaitė visai kitaip, nei bizantai ir taip gimė nauja filosofijos srovė.
Kaip pastebi metropolitas Hierotheos Vlachos, esminis aristotelinės scholastikos skirtumas nuo Bažnyčios Tėvų pasaulėjautos yra tas, kad Visata imama suvokti per gamtos ir antgamtiškumo (natūralumo ir supernatūralumo) skirtį, o ne per sukurto ir nesukurto skirtį. Imama atkovoti proto autonomija - ieškoma, kas gali būti pažinta prigimtiniu (natūraliu) protu, ieškomas prigimtinis įstatymas. Atmetamas empirinis teologijos aspektas, pabrėžtas hesichastų (tiesioginė Dievo patirtis). Bandoma nubrėžti ribas, kur yra ne tikėjimu, o žinojimu, prigimtimi pasiekiami dalykai, kas veda į tam tikrą Dievo atskyrimą nuo gamtos, švento - nuo nešvento.
Gimsta naujas architektūros stilius - gotika, kuris, pasak Christos Yannaras, geriausiai iliustruoja kasdienybės ir nekasdienybės supriešinimą scholastinėje sąmonėje. Iki tol ortodoksinei architektūrai būdingą architektūrinį gyvenamųjų namų ir bažnyčių sąskambį (paprastai bažnyčios nėra aukštesnės už namus ir neišsiskiria iš miesto tvarkos), keičia gotikinės katedros išsišokimas. Yannaras vaizdingai teigia, esą „gotika yra vakarietiško dvasingumo etalonas“: iššokanti iš viso architektūrinio ansamblio, iš už mažų, kasdienių namų, besistiebianti link dangaus ir tarsi steigianti tvarką visame kaime ar mieste, gotikinė katedra - atskaitos taškas, nuo kurio mintis gali sekti tik toliau statant loginį rūmą. Tai, kas joje vyksta yra visiškai nekasdieniška ir protinga, logiška, taip, kaip ir ji pati yra logiška - gotikinė katedra įkūnija filosofinės „Sumos“, Sąvado idėją, nes kiekviena jos dalis yra nauja visuma, o jos visuma yra visko sąvadas.
 |
| Gotikinė katedra Prancūzijoje |
 |
| Gotikinė katedra Anglijoje |
 |
| Ortodoksų katedra Rusijoje |
 |
| Ortodoksų katedra Kosove |
Sumos, arba sąvadai, buvo naujasis XII-ojo amžiaus mokslinės literatūros žanras, iš kurių populiariausi - Akviniečio „Teologijos suma“, „Suma prieš pagonis“, Petro Lombardo „Sentencijos“. Suma yra tobulai logiška, ji apima visumą, o jos visuma yra suskaidyta į logiškas dalis, kurios sudaro vis naujas visumas, skaidomas į vis naujas dalis... Suma suveda į vieną visumą visą turimą informaciją.
Žinoma, bandymų logiškai išdėstyti ortodoksų dogmatiką buvo ir patristikos laikais, tai atliko šv. Jonas Damaskietis veikale „Griežtas tikrojo tikėjimo išdėstymas“. Tačiau jau šio veikalo pavadinimas skelbia jo sąlyginumą - griežtas (gr. akrivia) yra priešingas Apvaizdos namų statybos arba ūkvedystės slėpiniui (gr. ikonomia). Dieviškoji ekonomija nėra griežta, o šis tikrojo tikėjimo išdėstymas yra griežtas, reiškia, jis neapima visumos, o tik griežtąjį tikėjimo aspektą. Apie tai netgi pats šv. Jonas užsimena pabrėždamas, jog „tiesa nereikalauja įrodymo“, t.y. jo kūrinio vertė yra labai sąlyginė.
Suma remiasi kitokia pasaulėjauta. „Suma prieš pagonis“ remiasi prigimtiniu protu irpateikia įrodymus, kuriuos privalo priimti kiekvienas, kuris vadovaujasi prigimtiniu protu. Be to, pretenduojama į tam tikrą visumą. Kaip jau minėjome, tokia prieiga leidžia naujai pažvelgti į pasaulį, mąstant vien natūralumo plotmėje.
Naujoji aristotelinė filosofiją pakeitė vyravusius augustinizmą ir vakarietiškąjį platonizmą, kurie dėmesį kreipė nuo kūniškumo abstraktumo link. Aristotelizmas skatino dėmesio atkreipimą į gamtinę konkretybę, į konkretų individą, į kūną. Apskritai, scholastikoje atsiranda nauja substancinio individo samprata, kurios scholastiniu pavidalu Aristotelis pats neturėjo. Kyla susidomėjimas gamta ir gamtos mokslais.
Susidomėjimas gamta atsispindi mene. 1240 metais pirmą kartą Vakarų istorijoje atsiranda liūto, nupiešto iš natūros atvaizdas. Skulptūros, atsiradusios po Karolio Didžiojo reformų, gotikoje įgauna vis daugiau konkretumo. Mene atsiranda Kristaus kančios motyvas.
Pastarasis faktas verčia mus pereiti prie kito „dvasinės revoliucijos“ aspekto - Bernardas Klervietis ir Pranciškus Asyžietis pradeda kurti naują Kristaus įvaizdį, nukreipdami dėmesį nuo jo dieviškumo į žmogiškumą. Jei ikischizmatinėje ikonografijoje Kristus visuomet buvo vaizduojamas kaip Visagalis Dievas žmogiškume, kaip atsimerkęs, galingas, netgi kūdikystėje, tai XII-ajame amžiuje pirmą kartą pasirodo užsimerkusio Kristaus skulptūros, krucifiksuose pabrėžiama nukryžiuoto Kristaus kančia, Pranciškus Asyžietis sukuria naują reiškinį - bažnyčių prakartėles. Su tikru šienu ir skulptūromis sukuriama scena, kurioje kūdikėlis Jėzus guli ėdžiose - stipriau Kristaus žmogiškumo išreikšti neįmanoma.
PRANCIŠKONAI
 |
| Katalikų šventasis Pranciškus Asyžietis |
Šis Kristaus žmogiškumo pabrėžimas susijęs su Pranciškaus Asyžiečio pradėtu nauju dvasiniu judėjimu, įgijusio „pranciškonų“ pavadinimą. Jei iki tol vienuoliai bėgdavo nuo pasaulio į dykumas, į celes ir buvo pabrėžiama, kad kontaktas su pasauliu vienuolį greitai gali pražūdyti, tai Pranciškus savo cele padaro „visą pasaulį“ ir gyvena su broliais tarp žmonių.
Aleksejus Osipovas išskiria šiuos Pranciškaus dvasingumo bruožus, nebūdingus ortodoksiniam dvasingumui: 1) Nesirėmimas Šventaisiais Tėvais; 2) Vizualumas ir jusliškumas; 3) Demonstratyvumas. Šventųjų Tėvų autoritetas Pranciškaus dvasingume išvis dingsta. Pranciškus nestudijuoja Šventųjų Tėvų, Pranciškus neieško jau egzistuojančių vienuolijų, kad taptų jų nariu ir atrastų ten dvasios tėvą, jis mokosi dvasingumo „iš paties Kristaus“, kitaip tariant, jis pats save mokė, kaip pasiekti Kristų ir pats pradėjo naują vienuoliją, užuot jungęsis prie egzistuojančių. Jį lanko vizijos, ekstatiniai išgyvenimai ir kitos dvasinės patirtys, gerokai „lenkiančios“ savo išsamumu Bažnyčios Tėvų raštus. Vienos iš jų metu įvyksta neįtikėtinas įvykis - angelas spinduliais perveria Pranciškaus kūno dalis ir jam atsiveria stigmos, t.y. tokios žaizdos, kaip pas Kristų.
Čia derėtų paminėti du dalykus. Visų pirma, nei vienam iš Šventųjų Tėvų nuo maldos niekada nebuvo atsivėrusios jokios žaizdos. Antra, Pranciškui žaizdos atsivėrė delnuose, kur vargu ar jos galėjo būti pas Kristų - delnai nebūtų išlaikė kūno svorio, greičiausiai vinis buvo kalama per riešo sąnarį - tačiau tai jau mokslinės diskusijos klausimas. Šie faktai, kaip rašo ne vienas šiuolaikinis ortodoksų mąstytojas, gali nurodyti į tai, jog Pranciškaus stigmos yra ne dvasinės, o psichosomatinės kilmės - intensyvus Kristaus kančios įsivaizdavimas gali privesti prie to, kad žmogui atsivers žaizdos tose vietose, kuriose jis įsivaizduoja (toks reiškinys žinomas šiandienos psichiatrijai). Žinoma, panašūs natūralūs aiškinimai gali dažnai būti apgaulingi, kai susiduriame su stebuklu, tačiau šiuo atveju įtarimą kelia tai, kad Šventoji Tradicija nežino jokių stigmų pas jokius šventuosius.
Su Pranciškaus vardu siejama ir nauja maldos praktika, kurios nežino Šventoji Tradicija - Eucharistinė adoracija. Nors Ortodoksų Bažnyčioje, kaip ir senovėje, dalis Švč. Komunijos gali būti įdėta į specialią tabernakulę, jos paskirtis yra saugoti Sakramentą atvejams, kai iškyla būtinybė jį teikti (mirtinos ligos ir pan. ar kitais nenumatytais atvejais). Eucharistinė adoracija į save įtraukia žiūrėjimo į Švč. Komuniją praktiką, kuri prieštarauja Bažnyčios Tėvų mokymui apie tai, jog nesaugu intensyviai žiūrėti į ikonas, kryžius, relikvijas ir panašiai.
Dievas su Pranciškumi bendrauja kitaip, nei su Bažnyčios Tėvais. Pasakojama, kad vienas pirmųjų Pranciškaus pašaukimų įvyko jam bemiegant, kai sapne išgirdo žodžius: „Kam geriau tarnauti Viešpačiui ar jo tarnui?“. Antrasis jo pašaukimas įvyko išgirdus Dievo balsą, kviečiantį atstatyti jo griūvančią bažnyčią, kai kuria netgi pasakojamą, kad į jį kreipėsi Kristaus statula nuo krucifikso. Pranciškus bemat klauso, ką jam sako balsai.
Palyginimui, yra žinoma daugybė šventųjų hagiografijų, kur šventieji neklausė vizijų ir už tai buvo Dievo apdovanoti. Šventieji Tėvai niekada nepasitikėjo tokiais nepatikimais dalykais, kaip sapnai ir dažnai, kai netgi paties Dievo angelas tikrai apsireikšdavo šventajam, šventasis ilgai netikėdavo ir stengdavosi įsitikinti, jog angelas tikras. Daugybė istorijų pasakoja ir apie tai, kaip pasirodydavo, kad angelas buvo demonas. Tačiau kai pasitvirtindavo, kad angelas tikrai yra angelas, Dievas ne bardavo, o apdovanodavo šventąjį už įžvalgumą dvasiniame gyvenime.
Pranciškus, kiek man yra žinoma, ne tik niekada neabejojo gaunamais apreiškimais, bet ir laukdavo naujų, kas prieštarauja Šventųjų Tėvų mokymui apie tai, jog malonės negalima tikėtis, nes tikėjimasis, kad gausi malonę, numato, jog tiki, kad esi malonės vertas, o tai reiškia, kad tu dvasiniame paklydime. Visgi, nereikėtų skubėti su vertinimais, nes Pranciškaus Asyžiečio vertinimas asmeninių apreiškimų atžvilgiu priklausytų nuo įrodymo, kad jis veikė veikiamas Šventosios Dvasios.
Paskutinis išsiskiriantis dalykas yra tas, kad Pranciškaus elgesiui būdingas demonstratyvumas. Jis viešai atgailauja, jo atgailos turi stiprių vizualinių elementų (galvos apsipylimas pelenais ir ne tik), jis mėgdžioja Kristų (kaip Kristus, net pašaukė savus „apaštalus“), trokšta patirti Kristaus kančią, daug laiko praleidžia tarp žmonių. Kristaus mėgdžiojimas, vėlesniame Romos katalikų dvasingume įgavęs didelę reikšmę, taip pat yra naujas dvasingumo elementas.
Ne mažiau išsiskiria ir Pranciškaus atsidavimas popiežiui. Pranciškus viską darė su popiežiaus leidimais. Pranciškui nepaprastai svarbi žemiškosios Bažnyčios šlovė ir popiežiaus figūra. Jei perverstume visas hagiografijas iki Karalio Didžiojo laikų, kai prasidėjo Vakarų priešinimąsis su Rytais, nerastume nei vieno šventojo, kuriam būtų taip svarbi popiežiaus figūra.
Šaltinis: www.ortodoksas.lt
0 komentarai