Benedict J. Groeschel. Dvasinė paranoja

Maloniajam skaitytojui pristatome skyrių iš naujos Benedicto J. Groeschelio knygos „Dvasingumo keliai“, kurią ką tik išleido "Katalikų pasaulio leidiniai". Įdomaus skaitymo!

Įžvalgus ir iškilus dvasinis psichologas šv. Ignacas Lojola, apmąstęs daugelio jam pažįstamų nušvitimo keliu einančių žmonių patirtį, pateikia keletą labai gerų apibrėžimų to, kas moderniais terminais kalbant vadinama „dvasine paranoja“ (jis įvardija „piktąja dvasia“). Šv. Ignacas Lojola pastebi, kad kai kurie tikrai aistringi žmonės linksta įsivelti į dalykus, kurie jiems kliudo arba neleidžia dvasiškai augti. Jis teigia, kad jei dalykai yra tikrai geri, jie neprieštarauja Dievo valiai ir sielos gerovei. Šventasis pastebi, kad būtent piktoji dvasia skatina imtis dalykų, kurie dera su aukštais dvasiniais siekiais, tačiau priklauso nuo žmogaus valios ir savęs išaukštinimo. Pamažu per nusiraminimą, perdėtą pasitikėjimą savimi ar užsislėptas ambicijas, dėl perdėto sąstingio ar asketizmo tie dalykai tampa priemone išreikšti savimeilę. Žmogaus sunkiai iškovotas progresas prarandamas, todėl pasireiškia kategoriškumas. Trumpai tariant, piktosios dvasios suvedžiotas žmogus ima gintis: pavyzdžiui, gali pradėti aiškinti, kad dabar jis yra jau sutvirtėjęs, sėkmingai atlaikęs visus išbandymus ir gundymus, atsikratęs vaikiškų savimeilės ir savivalės ydų. Žmogus tikrai buvo tas blogybes įveikęs, bet dabar, pats to nežinodamas, vėl jas atkūrė.

Šv. Ignacas nemano, kad reikia pailsėti ir nebesistengti. Didysis reformatorius siūlo užduoti sau klausimą, ar tie dalykai dera (mano žodžiais tariant) su mūsų ir kitų dvasiniu gėriu nuo pat pradžios, nuo formavimosi etapo ir iki pat galo. Šventasis pastebi, kad jeigu pajuntame kartėlį arba dalykus, kurie veda mus prie vangumo ir vidutinybės, turime labai gerai pagalvoti, kada tas blogis prasidėjo. Šv. Ignacas ypač pabrėžia, kad gera dvasia veikia švelnumu, o piktoji – atšiaurumu.

Čia verta priminti kelias Tanquerey įžvalgas. Jis išskiria piktosios dvasios bruožus: demonstratyvų dorybių praktikavimą, smulkių dalykų niekinimą, troškimą būti išskirtinai pašventintam, apsimestinį nuolankumą, nuolatinį skundimąsi ir nepasitenkinimą, po kuriais slepiasi nenoras kantriai nešti savo naštą.

Dažnai atsitinka taip, kad dvasiniame kelyje kilus geram sumanymui, keliautojas nežino, ką daryti. Daugelis turime pripažinti, kad net geriausi mūsų ketinimai nėra patys tyriausi, bet nieko nesiimdami nenorėkime tapti angelais. Gera mintis palaukti savaitę ar dvi, idant įsitikintum, ar sumanymas geras, bet tai tuščias laiko švaistymas. Daug puikių ketinimų išsisklaido, yra paprasčiausios mintys, kaip kad sėklos, kurios ne visos išleidžia šaknis. Jeigu mintis neišblėsta, nors jos nepaisome (tarkime, kai koks nors žmogiškas poreikis neduoda ramybės), reikia pasimelsti ir apmąstyti atsarginį planą. Jeigu durys neužsidaro, projekto imtis galima. Jeigu reikia leidimo ir jis duodamas kad ir nenoriai, tai geras ženklas. Gera dvasia skatina mus teikti savo pasiūlymus rūpestingai ir nešališkai. Jeigu staiga pasireiškia savimana ar pritrūksta uolumo, tai gali reikšti, kad sumanymo dera atsisakyti, tai yra, kaip sako šv. Ignacas, požymis, kad verta peržiūrėti visą procedūrą, idant pamatytume, kada atsirado blogis.

Geriausias dalykas, kuris tuo metu gali nutikti, yra stiprus noras viską užbaigti, viską mesti. Apvaizda netrukus atsiųs mums ženklą, kuris paskatins to laikytis. Žydų pasakymas: „Kam to reikia?“ gerai atspindi panašią jauseną. Jeigu nepaisydami visko siekiame tikslo, didelė tikimybė, kad tai Apvaizda kviečia mus toliau dirbti.

Įprasta manyti, kad, jeigu imamės sumanymo dėl Dievo, viskas susitvarkys. Bet taip nėra. Reikia apgalvoti didžiausią Dievo sumanymą, kuris aprašomas evangelijose. Vargu ar Mesijo kelias buvo rožėmis klotas. Gerai būtų prisiminti Evangelijoje pagal Joną aprašytą sceną (Jn 6), kai Kristui papasakojus apie būtinybę valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują, Viešpatį palieka daug apaštalų. Koks skausmingas klausimas, kurį Jėzus užduoda likusiems apaštalams: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67)

Nelaimės sugriauna gerosios dvasios planus, kaip ir piktosios. Sėkmė nėra Dievo valios ženklas. Kaip sako palaimintoji Motina Teresė: „Dievas kviečia mus ištikimybei, o ne sėkmei.“ Man atrodo, kad sumanymas yra Dievo darbas, jeigu mums užtenka malonės įgyvendinti jį be kartėlio, kai susiduriame su sunkumais ir nusivylimu.

Ieškodamas pavyzdžio tokiai patirčiai iliustruoti suvokiau, kad būtų pavojinga pasinaudoti kieno nors bėdomis. Kai šiandien daugelis išklysta iš dvasingumo kelio, nederėtų naudotis kito žmogaus sumaištimi. Todėl nusprendžiau pasinaudoti asmenine patirtimi, nors toli gražu neaišku, ar esu nušvitimo kelyje.

Pirmus keturiolika kunigavimo metų dirbau kapelionu nuostabiame ir patraukliame, apaštalauti labai tinkančiame Dobbs Ferry vaikų kaime Niujorke, skirtame gydyti 300 emocinių problemų turinčių berniukų. Ten būnant, man parūpo aštuoniolikmečių ir vyresnių vaikinų, jau nebegaunančių visuomenės pagalbos, gerovė. Ypač vienas vaikinas (pavadinkime jį Džimiu), kuris visiškai „nusivažiavo“. Mačiau, kad jis tiesiogine prasme gyvena bare, dirba tam, kad galėtų prasimaitinti, o naktimis miega prie baro. Į gatvę buvo išmestas ir kitas vaikinas. Kai nuvežiau jį į policijos rekomenduotą viešbutį, pamačiau, kad tai – viešnamis. Buvę viduje žmonės išvydę kunigą ir policiją išsilakstė, nes pamanė, jog tai reidas.

Man pasidarė aišku, kad turiu rasti vietą benamiams vaikinams. Viską permąsčiau, gavau reikiamus leidimus ir kurį laiką ieškojau tinkamo namo. Grinpointe, Brukline, radau seną klubą, kurį dosnūs vienos lenkų parapijos žmonės man atidavė. Viską sutvarkius tas vaikinas atsikraustė čia. Buvo aibės problemų, tačiau į kiekvieną klausimą visada yra atsakymas. Prireikė šešių mėnesių, kad su Dievo ir draugų pagalba tie namai būtų atidaryti. Laimei, nenumačiau, kiek problemų turėsiu, antraip būčiau to projekto atsisakęs dar jo nepradėjęs. Prisimenu, meldžiausi kankinamas tuštybės ir išdidumo. Tačiau kova nebuvo labai stipri, nes puikiai žinojau, kad viskas vyksta Apvaizdos žinioje. Tai buvo akivaizdu. Maniau, nusiraminsiu, bet vis vien labai išgyvenau dėl to namo.

Reikėjo, kad Dievas viską sutvarkytų. Prašiau Jo ir Jis tai padarė.

Buvo atvežtas vaikinas, kurio išvaizda man visai nepatiko. Neva neseniai atsikraustė iš Centrinės Amerikos, nors iš tiesų ką tik pabėgo iš kalėjimo. Jis visus skaudino, todėl pasakiau, kad turės susirasti darbą ir per savaitę išsikraustyti. Jis tik iškeikė mane ir dingo. Kitą dieną įsilaužė į namus ir pridarė didžiulės žalos. Prirašinėjo visokių šlykštynių ant naujų tapetų, sugadino baldus ir netgi įtraukė kitą gyventoją kaip savo bendrininką. Policijos nuovadoje palūžau ir pravirkau, gerai, kad neprireikė ten grįžti ištisus dešimt metų. Iš policininkų užuojautos nesulaukiau, jie tik pasakė, esą čia mano paties kaltė, kad prasidedu su tokiu žmogumi. Po paros mano padėjėjas brolis Timotis, klierikas Džo ir aš ėmėmės atstatymo darbų. Mano tuščiagarbiškumas ir išdidumas išgaravo per vieną dieną, man net nereikėjo to melsti. Kai pagaliau radau minutėlę maldai, Dievas mano egoizmo griuvėsiuose klausėsi manęs aiškiau negu kada nors iki šiol.

Net jeigu pradedame dirbti iš geros valios, viskas gali apsiversti. Mūsų motyvai niekada nebus visiškai tyri, todėl turime leisti Dievui apvalyti mus savo ugnimi. Ne visada mudviejų keliai sutampa. Kartais prireikia didelių pastangų, kad atliktume ką gero, o kartais Jis atsiunčia angelus, kad tik nesusitrenktume į akmenis. Mano atveju, man vis dar teko kovoti su piktu nusikaltėliu, kuris kasdien skambinėdavo ir grasindavo sudeginsiąs namus iki pamatų. Šį kartą policija padėjo gerokai daugiau: pasiūlė jį pagąsdinti. Atsidūriau prieš Galijotą, ir dar be jokios mėtyklės. Vis dėlto Viešpats atsiuntė man draugą, kuris puikiai mokėjo suvaidinti gangsterį. Vieną dieną pavojingame Pragaro virtuvės kampelyje įvyko psichologinė drama, kurioje buvo mažai dialogų ir daug veiksmo. Tą naktį mano priešininkas išvyko į Karibus, kur gyveno trejus metus, baimindamasis gaujos gangsterių, kuri nebuvo apie jį nieko iki tol girdėjusi. Antrą kartą, jau labai draugiškai, susitikome kalėjime. Jeigu Dievas juokiasi pats ir suteikia jėgų pasijuokti tau, krizei praėjus, vadinasi, esi lydimas geros dvasios.

Jeigu nepamatome mus motyvuojančios dvasios, rizikuojame susirgti dvasine paranoja. Be reikalo sukeliame skausmą, pradedame apžiūrinėti daiktus, kad juos įvertintume, ir nedorai džiūgaujame. Daugelis turime pakankamai proto, kad kovotume su tikromis blogybėmis, tokiomis kaip neteisybė, kvailumas, rūkymas, karas ar ištvirkavimas. Siautėjame. Kiti – kaip filistinai – turi drąsos kovoti su tuo, tik mus apima kartėlis. Mūsų rūstybė gali būti blogesnė už tą blogį, prieš kurį kovojame. Kol Girolamo’as Savonarola (labai gerbiamas dėl to, kad kalba tiesiai) keliavo po Italiją pasakodamas apie Dievo jam atskleistas nelaimes, šv. Kotryna Genujietė gyveno namuose prižiūrėdama ligonius ir neturtėlius. Ji niekada neišvyko iš Genujos ir nieko dramatiško nepadarė, tik organizuodavo maldos grupes, kurios rūpinosi ligotais vargšais. Tačiau metams bėgant būtent ji, o ne kokia ugninga pamokslininkė, „tais laikais pradėjo efektyvias reformas Katalikų Bažnyčioje“.

Kai pajuntame, kad atsidūrėme prie dvasinės paranojos slenksčio, turime truputėlį atsitraukti ir kurį laiką pamąstyti. Karštai pasimeldę paveskime tą reikalą Dievui. Padeda ir savianalizė: ar kartais neskaudiname kitų imdamiesi šlykštaus keršto? Ar neteisiame kitų, nepaisydami Evangelijos mokymo? Pamatę, kad esame truputį paranojiški, pasipūtę ar susirgome persekiojimo manija, turime nuolankiai maldauti, kad būtume sugrąžinti į šviesos kelią. Neretai pasiduodame, bijodami, kad neužteks jėgų. Į pagalbą ateina įkvėptoji dorybė ir vėl primena mums, kad su Dievo pagalba galime padaryti viską. 

Benedicto J. Groeschelio knygą „Dvasingumo keliai“ galite įsigyti knygyne „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Pranciškonų g. 3/6.

Šaltinis: www.katalikuleidiniai.lt