RSS
Facebook
 |
| M. Kubilius. Alinos Ožič ("Lietuvos Žinios") nuotrauka |
Lietuva neturi būti provinciali, iš užsienio atklystančių menkaverčių madų besivaikanti ir negrabiai jas mėgdžiojanti šalis. Puiki proga tuo įsitikinti – kasmet nedideliame Žemaitijos Kražių miestelyje vykstanti Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitė „Ad fontes“.
Kražių gyventojai – tuo metu būna atsikėlę tik tie, kurie gyvena miestelio pakrašty ir skuba pamelžti laukuose besiganančių karvių, – neatsistebi, kad maždaug šimtas čia suvažiavusių žmonių, jaunų ir vyresnių, kiekvieną rytą dar prieš pusę septynių mina seną grindinį, vedantį iš buvusios jėzuitų kolegijos į didingą Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Daugelis jų jau net spėję išsimaudyti vėsiame Kražantės upelio vandenyje. Patyrę dalyviai žino, kad atsikelti reikia kiek anksčiau, nes tada ir rytas kur kas žvalesnis, ir diena lengvesnė – o kasdien laukia mišios, dar septynerios brevijoriaus pamaldos, keturios giedojimo repeticijos ir pora paskaitų.
„Šaltinių link“ (lot. „Ad fontes“) – tokia šio renginio tema. Atvažiuoja čia ir lietuvių, ir užsieniečių, tarp jų – net pačių garsiausių katalikų liturgijos ir grigališkojo choralo žinovų. Viso to nebūtų, jei ne vienas žmogus – Mindaugas Kubilius.
Dėkingas „Ąžuoliukui“
Savo biografiją jis vadina vingiuota, bet glaudžiai susijusią su Lietuvos istorija ir lietuvių dvasiniais ieškojimais. 1987 metais M. Kubilius baigė, kaip pats sako, sovietinę vidurinę mokyklą, tačiau dar būdamas moksleivis turėjo galimybę susiliesti su Vakarų kultūra. „Dainavau berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“, - pasakoja M. Kubilius. – Jo himnas visada buvo „Kur giria žaliuoja“. Tada mes nesupratome viso dvasinio ir istorinio krūvio, susijusio su šia daina, bet vadovai jį puikiai suvokė. Ta daina atspindėjo dvasinį pasipriešinimą tuometei sistemai – pasipriešinimą, kuris reiškėsi įvairiais būdais.
“Svarbiausia, kad būtent „Ąžuoliuke“ M. Kubilius įgijo supratimą, kas yra vakarietiška kultūra ir muzika, ten pirmąkart susipažino su grigališkuoju choralu, kuris vėliau negrįžtamai pakeitė jo gyvenimą, ten išgirdo ir giedojo grigališkojo choralo pagrindu sukurtą prancūzo kompozitoriaus Maurice'o Duruflé „Requiem“ ir kitus lotyniškajai liturgijai skirtus kūrinius.
Ši patirtis paskatino Mindaugą netrukus po Vilniaus arkikatedros grąžinimo kartu su dar keliais "ąžuoliukais" įkurti joje grigališkojo choralo – pirmąjį tūkstantmetį išplitusio lotyniško Vakarų bažnyčios liturginio giedojimo – vyrų grupę.
"Ąžuoliuko" patirtis taip pat pastūmėjo jį ieškoti gilesnio Vakarų kultūros pamato ir pradėti domėtis filosofija. Tiesa, kelias iki Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto nebuvo tiesus – iš pradžių M. Kubilius stojo į mediciną, paskui pradėjo studijuoti finansus. „Tik tam, kad išvengčiau tarnybos sovietinėje armijoje“, - teigia pašnekovas. Vėliau kurį laiką Mindaugas dirbo statybose, o iš jų pabėgo tiesiai ginti parlamento – 1991-ųjų sausio 11 dieną tapo savanoriu ir išbuvo tarnyboje iki pat 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje.
Į Kražius – per Romą
Galiausiai M. Kubilius atsidūrė Vilniaus universitete, baigė filosofijos bakalauro studijas ir pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (URM). „Iš trejų darbo URM metų vienus teko praleisti Oksfordo universitete, kur baigiau Diplomatijos akademiją“, - sako filosofas, beje, ten irgi įkūręs grigališkojo choralo grupę, giedojusią universiteto katalikų koplyčioje. Tarp jo mokinių tuomet buvo ir vokietis kunigas Uwe Langas, vėliau tapęs vienu garsiausių pasaulyje liturgijos istorijos tyrinėtojų.
Oksforde M. Kubilius dar baigė teologijos diplomo studijas, įstojo į magistrantūrą. Tačiau tuomet atsirado galimybė studijuoti Tarptautiniame teologijos institute Gaminge (Austrija), garsėjančiame jį itin dominusio Tomo Akviniečio studijomis.
„Toliau širdis jau siekė Romos“, - prisipažįsta M. Kubilius. Tad gavęs diplomą Austrijoje jis patraukė į Visuotinės bažnyčios sostinę ir ten metus studijavo popiežiškajame patristikos institute „Augustinianum“. „Mokytis teko savo lėšomis, o tuo metu man tai buvo sudėtinga, - pasakoja filosofas. - Todėl magistrantūrą baigiau Paryžiuje, Sorbonos universitete. Ten sąlygos studijuoti buvo palankesnės.“
Baigęs studijas M. Kubilius grįžo į Vilniaus universitetą, jame tebedėsto ir dabar. Po kurio laiko pradėtas nedidelis konsultavimo ir mokymų verslas taip pat sėkmingai plėtojamas iki šiol.
Jau 2002-aisiais, po pirmo studijų Romoje pusmečio, M. Kubilius sako supratęs, kad tikroji jo svajonė – siekti Vakarų civilizacijos lobių, o pirmiausia - Bažnyčios tradicijos sklaidos Lietuvoje. Svajonei įgyvendinti jis pasirinko Kražius.
„Viena vertus, tai kankinių krauju pažymėta vieta, kita vertus – svarbus švietimo centras, istorinė Žemaitijos sostinė, kurioje veikė garsioji jėzuitų kolegija“, - aiškina M. Kubilius. Nuo 2002 metų jo ir kelių bičiulių darbu bei pastangomis čia kasmet rengiama Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitė. Jos dalyviai, vadovaudamiesi šv. Benedikto principu ora et labora (melskis ir dirbk), gilinasi į grigališkojo choralo, katalikiškosios teologijos ir liturgijos slėpinius, klauso filosofijos paskaitų. Nuo 2007 metų, pritariant Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui, visos liturginės apeigos čia vyksta senuoju, iki 1969 metų reformos Bažnyčios naudotu ritualu, kuris po kelių dešimtmečių užmaršties ar net persekiojimo pastaruoju metu vėl išgyvena renesansą.
Į Kražius suplūsta tiek paprastų svečių, norinčių prisiliesti prie grigališkojo choralo grožio, tiek žymiausių giedojimo ir liturgijos ekspertų iš Prancūzijos, Vokietijos ir tos pačios Romos. Nes Kražiai – unikali vieta visos Bažnyčios mastu.
„Ad fontes“ susiformavo kaip išskirtinė maldos, Dievo ieškojimo vieta. Čia viskas orientuota į žmogaus ugdymą per liturgijos patirtį - tiek paskaitos, tiek pati liturginė praktika, tiek giedojimo mokymasis. Žmogus yra įtraukiamas į Eucharistijos slėpinio patirtį ir dievogarbą. Tai tikrai išskirtinis reiškinys. Panašūs dalykai įmanomi vienuolyne, bet vietų, kuriose tai gali patirti pasauliečiai, pasaulyje yra tik viena kita. Todėl Kražiai tapo atpažįstami ir vertinami“, - patikina M. Kubilius ir priduria, kad pagrindinė Kražių misija – liudyti ir grąžinti pamatą, ant kurio išaugo katalikiška vakarietiška Lietuva.
Misija - Lietuva
Šiais metais „Ad fontes“ išsiplėtė ir už Lietuvos ribų. Į mūsų šalį jau trečius metus atvykstantis vienas žymiausių pasaulio liturgijos mokslininkų, benediktinų vienuolis Alcuinas Reidas, susižavėjęs Kražiais, paprašė „Ad fontes“ organizatorių pagalbos surengti panašią vasaros mokyklą Pietų Prancūzijoje. „Pasiryžome padėti bičiuliui. Siekdami įgyvendinti šią iniciatyvą Prancūzijoje praleidome dvi sunkias savaites“, - sako M. Kubilius.
Pirmas žingsnis užsienyje buvo sėkmingas, tad kitais metais jau suplanuota jo plėtra į Jungtines Valstijas – vėlgi pagal kražiškių darbo metodus. „Man svarbu sėti tą Bažnyčios tradicijos pažinimo sėklą. Bet, aišku, viso pasaulio aptarnauti nesugebėsime“, - juokiasi „Ad fontes“ vadovas ir pabrėžia, kad prioritetas – tolesnė plėtra Lietuvoje.
Vienas „Ad fontes“ vaisius tėvynėje – iš jo dalyvių susibūręs kolektyvas „Schola Cantorum Vilnensis“, kiekvieną sekmadienį giedantis Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje per tradicines – dar vadinamas tridentines - mišias.
Tačiau M. Kubilius turi ir daugiau planų. Su keliais žymiais šalies verslininkais ir akademikais jis kuria visuomeninį judėjimą „Misija Lietuva“. „Per įvairius ūkinius ir socialinius pjūvius bandysime atskleisti, kas yra tikroji Lietuvos vertė, kaip galime kurti tvarią Lietuvą, - teigia filosofas. - Tvarios demokratijos pagrindas yra tvari asmenybė – ji padori, sąmoninga, kūrybinga.“
Į klausimą, kuri veikla vis dėlto artimiausia širdžiai – diplomato, dėstytojo ar verslininko, – M. Kubilius atsako nedvejodamas. „Visada arčiausiai širdies – Dievo reikalai. Jėzaus Širdies litanijoje meldžiamės: „Jėzaus Širdie, amžinųjų kalvų troškime, pasigailėk mūsų!“ Kai išgyveni tą amžinųjų kalvų troškimą, širdis pirmiausia yra su Dievo dalykais, su žvelgimu į juos, t. y. su filosofija ir teologija. Tai mieliausias užsiėmimas. Bet jis neišvengiamai veda ir veiklos, aktyvios kūrybos link“, - aiškina pašnekovas.
Todėl Kražių projektą su bičiuliais ir partneriais Mindaugas ketina toliau plėtoti ir Vilniuje. Kad tai, ko žmonės gali Žemaitijoje pasisemti vieną savaitę per metus, sostinėje galėtų patirti reguliariai. Planuoti darbus jam padeda nepakeičiama partnerė – žmona Adrija Čepaitė, su kuria, beje, susipažino Kražiuose. Po dešimties metų draugystės šią vasarą pora susituokė – žinoma, pagal tradicines, „tridentines“ apeigas. Daugelį metų Austrijoje studijavusi ir dirbusi Adrija dabar dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje ir vadovauja savo įkurtam tarptautiniam vokaliniam ansambliui „Graces and Voices“, o spalio pabaigoje sėkmingai debiutavo dirigentės amplua Nacionalinės filharmonijos scenoje. Ir, žinoma, toliau lieka „Ad fontes“ giedojimo mokytoja.
Dievas ir Tėvynė
Paklaustas apie konkrečius ateities planus, M. Kubilius atsako: „Užmojai labai tradiciniai, pagal šūkį „Dievas ir Tėvynė“. Ją myli pirmiausia mylėdamas ir kurdamas savo šeimą, ugdydamas savo ir kitų dorybę. Reikia kurti atsvarą bukam vartotojiškumui, bet kartu ir fašizmui, kuris pradeda smelktis į Europą. Esame Europos Sąjungos, taigi ir visų bendrų jos dėsningumų dalis, tad taisykime tuos dėsningumus. Europa nėra vien Briuselio biurokratija, tai visų pirma - mes. Tikiu Lietuvos ateitimi. Tikiu, kad Lietuva turi svarbią misiją Europoje.“ Svetimų madų M. Kubilius vaikytis nežada - labiau patinka jas diktuoti pačiam.
Šaltinis: http://lzinios.lt
0 komentarai