Dvasios gyvenimas

Viltis - Teesie Tavo valia. Meditacija

× 11/30/2014

Viltis yra dvasinis oras, kurį geriame kiekvieną amžinybės akimirką. Žmogus negali būti be vilties. Visa, kas yra tegali būti viltimi.

“Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 19-22).

Kūrinija yra skurta būti.

Bet ar nėra tai akivaizdu? Itin akivaizdu, kad viliamės būti. Tačiau, prisipažinkime, kad nėra akivaizdu mums paties, kad ESAME. Mes bijome mirti, bijome išnykti, bijome nebūti. Nes nežinome, ką reiškia BŪTI iš tiesų. Nežinome, kas yra BŪTIS Tiesoje. Nežinome, kas yra Tiesa. Nes jei žinotume, mūsų nepersekiotų grėsmingo nyksmo baimė.

Mes negalime nebūti. Todėl viliamės BŪTI Tiesoje.

Tai reiškia, kad būti iš tiesų tegalime tik Kūrėjo įbūtinimo būdu. Tegalime būti tik kaip susibūnantys su mane gyvastyje telkiančia, įbūtinančia Kūrėjo mintimi ir galia. Tegalime būti tik Jo valios dėka ir galia. Todėl būtina prašyti: Teesie Tavo valia, Dieve, visuose mūsų pasirinkimuose (kuriuos varganus mes ir vadiname … ‘mūsų gyvenimas’).

Susikurta viltis yra žmogiškos valios, tagi, pasirinkimo aktas. Didinga yra žmogaus valia. Ji kildina įstabias vizijas, kūrinius, iškelia civilizacijas. Tačiau didinga žmogaus valiaa įžiebia ir karus, kuri tas civilizacijas ir nušluoja vardant kitų ‘didingų’ kūrinių, miestų, civilizacijų. Didingoji žmonių valia sukuria įstabius ir vis pranašesnius ‘ego’, kurie įnirtingai vienas kito nekenčia ir žudo. Su kokiu didybės patosu čirpavo Neronas, kai degė Cezario ir Augusto sukurta Roma! Ir vardan ko? Vardan savo didingos valios pajautos.

Tikra viltis yra ta, kuri remiasi į Dievo valią. Tikra Viltis remiasi į tikrąjį, ne į įsivaizduojamą BŪTIES aktą. Viltis turi būti BŪTINA tikrąja šio žodžio prasme. Nes tikrai, t.y. Tiesoje, būti tegalima būtinai. Viltis pirmiausiai yra valios aktas, kildinamas žinojimo apie žmogui būtinus, taigi, tikrus dalykus. Jei žinojimas pranoksta mūsų pažino galias, mes pasitikime ir tikime. O tikėjimas sutelkia valią į tuos tikrumu įtikinamus dalykus. Teieškome tvarumo – to, kas priartina mus prie taip godojamos amžinybės, amžinai tvaraus būvio - prie Dievo karalystės slenkščio.

Todėl viltis yra dieviška visada. Nes tokia yra ta išsipildymo Dievo dovanojamoje gyvastyje trokštanti žmogaus prigimtis! Žmogus gali skaudžiai apsigauti ‘tikrų dalykų’ ir pačios Tiesos pažinime. Ir jeigu Dievas leidžia mums pažinti tai, kas yra iš TIESOS, t.y. amžina, tuomet įgyjame tikrąją Viltį, kuri ir perkeičia mūsų gyvenimus. Viltį, kurią mūsų gyvenimuose įgyvendina pats Dievas. Viltį, kuri yra Dievo gyvenimas mumyse.

Teesie Tavo valia.