
“Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 19-22).
Kūrinija yra skurta
būti.
Bet ar nėra tai akivaizdu? Itin akivaizdu, kad viliamės
būti. Tačiau, prisipažinkime, kad nėra
akivaizdu mums paties, kad ESAME. Mes bijome mirti, bijome išnykti, bijome nebūti.
Nes nežinome, ką reiškia BŪTI iš tiesų. Nežinome, kas yra BŪTIS Tiesoje. Nežinome,
kas yra Tiesa. Nes jei žinotume, mūsų nepersekiotų grėsmingo nyksmo baimė.
Mes negalime nebūti. Todėl viliamės BŪTI Tiesoje.
Tai reiškia, kad
būti iš tiesų tegalime tik Kūrėjo įbūtinimo būdu. Tegalime būti tik kaip
susibūnantys su mane gyvastyje telkiančia, įbūtinančia Kūrėjo mintimi ir galia.
Tegalime būti tik Jo valios dėka ir galia. Todėl būtina prašyti: Teesie Tavo
valia, Dieve, visuose mūsų pasirinkimuose (kuriuos varganus mes ir vadiname … ‘mūsų
gyvenimas’).
Susikurta viltis
yra žmogiškos valios, tagi, pasirinkimo aktas. Didinga yra žmogaus valia. Ji kildina
įstabias vizijas, kūrinius, iškelia civilizacijas.
Tačiau didinga žmogaus valiaa įžiebia ir karus, kuri tas civilizacijas ir nušluoja
vardant kitų ‘didingų’ kūrinių, miestų, civilizacijų. Didingoji žmonių valia
sukuria įstabius ir vis pranašesnius ‘ego’, kurie įnirtingai vienas kito
nekenčia ir žudo. Su kokiu didybės patosu čirpavo Neronas, kai degė Cezario ir
Augusto sukurta Roma! Ir vardan ko? Vardan savo didingos valios pajautos.
Tikra viltis yra ta,
kuri remiasi į Dievo valią. Tikra Viltis remiasi į tikrąjį, ne į įsivaizduojamą
BŪTIES aktą. Viltis turi būti BŪTINA tikrąja šio žodžio prasme. Nes tikrai,
t.y. Tiesoje, būti tegalima būtinai. Viltis pirmiausiai yra valios
aktas, kildinamas žinojimo apie žmogui būtinus, taigi, tikrus dalykus. Jei
žinojimas pranoksta mūsų pažino galias, mes pasitikime ir tikime. O tikėjimas
sutelkia valią į tuos tikrumu įtikinamus dalykus. Teieškome tvarumo – to, kas
priartina mus prie taip godojamos amžinybės, amžinai tvaraus būvio - prie Dievo
karalystės slenkščio.
Todėl viltis yra
dieviška visada. Nes tokia yra ta
išsipildymo Dievo dovanojamoje gyvastyje trokštanti žmogaus prigimtis! Žmogus gali
skaudžiai apsigauti ‘tikrų dalykų’ ir pačios Tiesos pažinime. Ir jeigu Dievas
leidžia mums pažinti tai, kas yra iš TIESOS, t.y. amžina, tuomet įgyjame
tikrąją Viltį, kuri ir perkeičia mūsų gyvenimus. Viltį, kurią mūsų gyvenimuose
įgyvendina pats Dievas. Viltį, kuri yra Dievo gyvenimas mumyse.
Teesie Tavo valia.
0 komentarai