RSS
Facebook
Dar mūsų močiutės ir seneliai prisimena, kad spalio ir lapkričio
sandūroje Bažnyčia švęsdavo ne dvi, o tris dideles šventes iš eilės:
paskutinį spalio sekmadienį – Kristaus Karaliaus šventę, lapkričio
1-ąją – Visų Šventųjų šventę ir lapkričio 2-ąją – Vėlines. Šitoks
išdėliojimas nebuvo atsitiktinis. Kristaus Karaliaus šventė[1] turėjo
labai konkrečią prasmę. Tai buvo Kristaus, turinčio vadovauti visai
socialinei tikrovei, tikrojo žemės, tautų ir valstybių Karaliaus šventė,
o kartu ir visų Jo valdinių – Kovojančios Bažnyčios diena. Visų
Šventųjų šventė yra Triumfuojančios Bažnyčios, o Vėlinės – Kenčiančios
Bažnyčios minėjimas. Taip šios trys dienos atspindėdavo trilypę
Bažnyčios sandarą: visus gyvus krikščionis, sudarančius kovojančios
Bažnyčios gretas, visas skaistykloje kenčiančias vėles ir visus Danguje
jau dabar Dievo veidą reginčius ir Jo pergalėje triumfuojančius
šventuosius.
Taigi pagal ne tokį jau seną kalendorių, be Vėlinių ir Visų Šventųjų,
minėjome dar ir savo – kovojančios Bažnyčios – dieną. Tik štai kur
klausimas: kai kalbama apie kovojančią Bažnyčią, kas turima galvoje –
faktas ar metafora?
Kaip žinoti, ar karas jau prasidėjęs, jei prasidėjęs, ar jis jau pasiekė
ir mano trobą, ar bėgti, ar griebtis ginklų, kas meluoja – priešai ar
savi? Kas priešai, o kas savi?
Greičiausiai žmonėms Rytų Ukrainoje ar Sirijoje šie klausimai griūva ant
jų byrančios sienos plytų ar pasiklydusių kulkų realumu, bet
apsigautume, jei manytume, kad mūsų karas mažiau realus. Tik priešas
sunkiau apčiuopiamas.
Paryžiaus apeliacinis teismas paliko galioti sprendimą 5000 eurų suma
nubausti beveik aklą senuką gydytoją už „moralinį ir psichologinį
spaudimą“ – prie abortų klausimu konsultuojančio Planuotos tėvystės
centro (the Planned Parenthood centre) Xavieras Doras įteikė dviem
moterims mažyčius megztus kūdikio batukus. Be to, teismo sprendimu,
senukas turės sumokėti po 750 eurų moralinei žalai atlyginti trims už
abortus kovojančioms organizacijoms, pateikusioms ieškinį. Nežinau, ar
tas senukas gydytojas turės iš ko sumokėti žvėrišką baudą, bet labai
gerai žinau, jog jis supranta, kad karas vyksta – dar daugiau, galėčiau
lažybų kirsti, kad net jei būtų žinojęs, kas jo laukia, greičiausiai vis
tiek būtų pasielgęs taip pat. Realus karas palieka realias žaizdas.
Vienas iš frontų, kuriame kaunasi kovojanti Bažnyčia, yra sveikas šeimos
paveikslas. Žingsnis po žingsnio griaunant šeimos santykio kaip
sąmoningo viso gyvenimo įsipareigojimo tarp vyro ir moters idėją,
siekiama įtvirtinti visiškai priešingą šeimos kaip mano teisės į tam
tikrą malonumą mintį.
Šioje teisėtoje katalikų kovoje už socialinę tikrovę skaudžiausias
smūgis būtų, jei kovojančius paliktų jų vadai – jei Bažnyčios ganytojai
nusigręžtų nuo tų, kurie jiems patikėti. Nuo pat pirmųjų krikščionybės
amžių kova vyko ne tik su pasaulio dvasia, ar tiksliau Šėtono veikimu
pasaulyje, bet ir pačios Bažnyčios viduje. Ji nuolat turėjo atsilaikyti
ir nugalėti vis nauju pavidalu kylančias erezijas, idant išlaikytų
apaštalams saugoti Kristaus patikėtą tiesą apie žmogų, pasaulį ir Dievą.
Spalio mėnesį įvykęs neeilinis Vyskupų Sinodas, skirtas šeimos
klausimams svarstyti, po savęs paliko daug sumaišties. Atrodo, dalis
Sinode svarbias pareigas turėjusių vyskupų, pasitelkdami žiniasklaidą,
siekė įgyvendinti konkrečią programą. Būtent sudaryti įspūdį, jog
Bažnyčios mokyme pokyčiai kartu gyvenančių nesusituokusių bei
homoseksualių porų atžvilgiu yra galimi. Liberaliai nusiteikusi vyskupų
dalis galėjo kontroliuoti beveik visą informaciją, iš Sinodo
pasiekiančią žiniasklaidą, ir šia kontrole pasinaudojo, išleisdama
neplanuotą tarpinį pranešimą apie Sinode svarstomus klausimus. Pranešime
buvo dviprasmiškai suformuluotų teiginių apie homoseksualų partnerystę
kaip vertintiną santykių formą bei galimybę priimti sakramentinę
Komuniją kartu gyvenantiems, ankstesnes santuokas palikusiems asmenims.
Liberali žiniasklaida suskubo pasinaudoti šiomis dviprasmybėmis – kare
kaip kare. Tik kas kieno pusėje?
Tai nebuvo paprastas, eilinis ar neeilinis, Sinodas. Tai buvo mūšis.
Kova nesibaigs, kol nesibaigs pasaulis – gyvųjų Bažnyčia visada bus
kovojanti. Ne todėl, kad labai to norėtų, bet todėl, kad Priešas
nepaliaus pulti, iki kol jo galva bus galutinai sutraiškyta. Dėl to
įvyks dar ne vienas mūšis. Taip pat ir per kitų metų Vyskupų Sinodą. Ką
daryti? Pradžiai tiks prisiminti du tūkstančius metų naudojamą praktiką –
maldą, pasininką ir dažną išpažintį.
[1] Vėliau virtusi Kristaus Visatos valdovo švente ir iškeliavusi į lapkričio paskutinį sekmadienį.
Šaltinis: www.neliberaliai.lt
labai teisingai parašyta. su viskuo sutinku. o Sinodui dar pasiūlyčiau panagrinėti daugpatystės [vyr ir mot] klausimus, kaip istorinius faktus. argi neturėtų Bažnyčia būti atvira hareminiams pasiūlymams?..
AtsakytiPanaikinti