Julius Keleras. Lapkritiniai

pilnatis tyliai kabo –
vakar čia prie balos
karkė trys varnos

lapkričio pirmoji –
lango kryžiuje
spindi mėnulis

lapus gena vėjas -
o viena balkone
geri vyną

nešvarus mano stoglangis,
o vis tiek kala nutūpus
be garso zylė lapkričio rytą

reikia spėti išgirst
tavo balsą –
kol dar visai nesutemo

kas gi būtų švelniau
nei zylė geltonuojančioj vyšnioj?
tavo skruostai

žiūrėdamas į tave, senstanti
vyšnia, patyriau gražiausias
meilės akimirkas