Julius Keleras. Atviruko piešėja

apsnigti gluosniai… ištiesta ranka tarsi netyčia tavo petį
apkabina ir lūpos ištaria, o negirdi – kažką
tikriausiai apie tai, kad gimė kažkur skliaute
nauja šalis, bet ją tu pamatysi tik tuomet, kai vynas
išseks taurėj, rūkysi balkone ir pasakysiu ne dabar,
vėliau, išniręs tavam sapne: nors besmegenių
dar nėra, bet tavo piešiny nuo pernai vienas vis dar gyvas

tie trys takai po langu... plytgalių krūva, paliegęs gluosnis
šliejasi prie sveiko ir tavo atminty iškyla citata, pati
žinai kokia ir dar žinai – čia trūksta vaiko, jis miega
gretimam bute, tačiau jeigu dabar prašmėkščiotų tais trim
takais su raudonais balionais, ar kas iš tikro pasikeistų?
tiesiog užbaigtum atviruką gal tada ir leistumeis
ieškoti miego kaip dar vieno neprakąsto, nepatirto vaisiaus