RSS
Facebook
 |
| Visuotinis patriarchas, Konstantinopolio-Naujosios Romos Atenagoras (kairėje) ir Romos popiežius Paulius VI-asis (dešinėje) |
1054 metais liepos 16 dieną trys popiežiaus Leono IX-ojo legatai įėjo Dieviškosios Liturgijos metu į Konstantinopolio Dieviškosios Išminties katedrą (Hagia Sophia) ir ant altoriaus (sosto, thronos) paliko laišką. Laiške popiežiaus vardu buvo skelbiama ekskomunika (atskyrimas nuo Bažnyčios) Konstantinopolio patriarchui Mykolui Kerularijui ir jo sekėjams. Nors imperatorius palaikė popiežių, patriarchas ir miesto žmonės atmetė bulės autoritetą, viešai sudegino laišką, prakeikė („pridavė anatemai“) legatus ir, jiems išvykstant, mieste kone kilo riaušės. Nors Rytų patriarchai niekada nebuvo viešai prakeikę („ekskomunikavę“) nei popiežiaus, nei Romos Bažnyčios kaip tokios, tačiau popiežius bulėje ekskomunikavo patriarchą kartu su sekėjais, o patriarcho pusėje buvo visi Rytų patriarchai ir dalis Vakarų bendruomenių (tokių, kaip, pavyzdžiui, Britanijos krikščionys, kurie buvo prijungti prie Romos Bažnyčios tik po karaliaus Haroldo II-ojo Anglo mirties). Tai reiškė, kad Romos Bažnyčia nutraukė eucharistinį bendravimą su eile Rytų patriarchų, todėl šis įvykis tapo formaliu Rytų-Vakarų Bažnyčios schizmos (atsiskyrimo) įteisinimu.
Pati schizma brendo gerokai ankščiau. Rytų ir Vakarų liturgika ir teologizavimo maniera ėmė skirtis dar ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, o IX-ojo amžiaus įvykiai, Karolio Didžiojo vainikavimas ir vėlesnis vakariečių konfliktas su patriarchu šv. Fotijumi, buvo pirmieji konfliktai, ėmę skaldyti Rytų ir Vakarų krikščionių vienybę. Nors ortodoksų Šventieji Tėvai, gyvenę po 1054-ųjų schizmos buvo įsitikinę, kad atotrūkis yra labai mažas ir vienybė čia pat, tačiau XV-ajame amžiuje, per derybas Romos Katalikų Bažnyčios Florencijos susirinkime, derybų tarp ortodoksų ir katalikų metu pasirodė, jog per beveik keturis šimtmečius Bažnyčių keliai taip radikaliai išsiskyrė ir dabar tarp jų žiojėjo tokia praraja, jog rytiečiai ėmė laikytis pozicijos, kad geriau būti užkariautiems osmanų-musulmonų, nei pradėti eucharistinį bendravimą su Romos Katalikų Bažnyčia, kuris galėjo padėti išlikti Bizantijai.
Dvilypį ortodoksų požiūrį į Romos Katalikų Bažnyčios gyvenimą tuo metu geriausiai iliustruoja pirmojo Konstantinopolio patriarcho po Bizantijos imperijos griūties Genadijaus II-ojo Scholarijaus asmenybė. Genadijus buvo didelis Tomo Akviniečio gerbėjas, skatino jo filosofijos ir teologijos principus naudoti Ortodoksų Bažnyčioje, žavėjosi kai kuriais Romos Katalikų Bažnyčios laimėjimais, tačiau buvo aršus eucharistinio bendravimo atkūrimo priešininkas. Patirtis Florencijos susirinkime ir šv. Morkaus Efesiečio pamokymai jį vertė manyti, kad ėjimas į kompromisą su katalikais būtų ortodoksinio mokymo išdavystė.
Dabar retrospektyviai galime pasakyti, jog XV-ajame amžiuje, skirtingai nei iki schizmos, ryškiai skyrėsi visos Rytų ir Vakarų Bažnyčių dvasinės būties formos: ir bažnytinis menas, ir bažnytinė muzika, ir maldos praktika, ir Šventojo Rašto skaitymo principai, ir vienuolystės samprata, ir teologijos samprata, ir bažnyčios hierarchijos sistema. Žinoma, kažkiek šie dalykai skriasi ir tarp Ortodoksų Bažnyčių (pavyzdžiui, kaukaze, Rusijoje ir Graikijoje), tačiau skiriasi tik raiškos lygmenyje, o XV-ajame amžiuje kilo klausimas, ar Rytų ir Vakarų krikščionybės supratimas nesiskiria iš esmės.
POZICIJOS
Šiandieninėje ortodoksų teologijoje yra nemažai mąstytojų, teigiančių, jog Rytų ir Vakarų krikščionybės sampratos yra nesuderinamos ir esmingai skirtingos. Rusijoje šią poziciją gina aršus heterodoksinės krikščionybės kritikas Aleksejus Osipovas, kuris, remdamasis šv. Ignatijaus Briančianinovo (1807–1867) raštais teigia, esą katalikų dvasingumas - iškreiptas, kaip ir jų tikėjimas. Pasak Osipovo, katalikiškas dvasingumas yra svajokliškas ir jusliškas (jausmingas), o ką tai reiškia, aptarsime vėliau.
Graikijoje šią poziciją gina žymus filosofas ir teologas Christos Yannaras, kuris, remdamasis Heideggerio Vakarų metafizikos destrukcija teigia, esą scholastinėje filosofijoje prasideda tikroji būties užmarštis, tapusi atramos tašku sekuliarizmui ir modernizmui, besireiškianti visose Vakarų dvasinės būties formose. Tai - susvetimėjimas tarp Dievo ir žmogaus, subjekto ir objekto, techninis požiūris į supantį pasaulį, kuris svetimas Rytų krikščionių kultūroje dėl mokymo apie Dievo pasiekiamumą imanencijoje, mokymo apie Dievo Nesukurtąsias Energijas, persmelkiančias visą būtį ir patį žmogų.
Ko gero, neverta aptarinėti panašių pozicijų Serbijos (Justin Popović), Bulgarijos ir kitų Bažnyčių kultūrose, nes jos patyrė stiprią rusų teologijos įtaką. Daugeliui autokefalinių Bažnyčių būdingesnis didesnis užsisklendimas, antiekumenizmas nei Rusijos ar graikų Bažnyčioms. Tačiau verta pastebėti, kad visose Bažnyčiose yra ir ne tokių radikalių pozicijų šalininkų.
Rusijoje kitokios nei Osipovas pozicijos laikosi filosofijos mokslų daktaras, metropolitas, Bažnyčios atstovas išorės ryšiams Hilarijonas Alfejevas. Savo straipsnyje „Patristinis palikimas ir modernybė“ Hilarijonas Alfeyevas gina tezę, kad patikimo atsakymo į klausimą, ar Vakarų dvasingumas suderinamas su Rytų dvasingumu šiuo metu nėra, nes per daug skiriasi Vakarų ir Rytų šventųjų istoriniai-kultūriniai kontekstai. Jis taip radikaliai priešina šiuodu kontekstus, kad Rytų-Vakarų skirties užuomazgas randa jau Origeno ir Tertulijono, Grigaliaus Nisiečio ir šv. Augustino skirtumuose.
Iš pirmo žvilgsnio, toks radikalus kontekstų priešinimas gali lengvai nuvesti į Walterio Bauerio pasaulėvaizdį, esą „erezijos“ tebuvo skirtingų regionų krikščionybės, tačiau metr. Hilarijonas turi aiškią Šventosios Tradicijos perdavimo laike ir erdvėje supratimą ir skiria antraeilius skirtumus (kultūrinius skirtumus) nuo giluminių skirtumų (kas erezijas daro erezijomis). Pasak jo, mokymo teisingumo matu gali būti laikomas Bažnyčios Tėvų sutarimas (Consensus Patrum t.y. tai, dėl ko sutaria visi Bažnyčios Tėvai), tačiau tai nėra tiesiog aritmetinis visų mokymų vidurkis, jis gali būti nustatytas tik atidžių istorinių, filologinių ir teologinių studijų metu. Nors Consensus yra vakarietiška samprata, Hilarijonas ją niuansuodamas priartina prie ortodoksalios savimonės sampratos, kuri ortodoksų Tradicijoje yra žinoma kaip phronema. Vakarų atžvilgiu Hilarijonas siūlo tolerantišką tylą ir tiriamąjį-liudijamąjį dialogą, o ne Vakarų ortodoksiškumo pripažinimą.
Taigi, pagrindinė problema, nagrinėjama šiame straipsnyje bus Romos katalikų ir ortodoksų dvasingumo skirtumai. Iš anksto noriu pasakyti, kad nesiryžtu duoti „galutinių“ atsakymų tokiame be galo plačiame, fundamentaliame, pasaulinės svarbos klausime ir, kiek man yra žinoma, pasaulyje yra labai mažai mokslininkų (jeigu yra), kurie kompetentingai į šį klausimą galėtų atsakyti. Juk ortodoksų požiūriu, klausimas apie dvasingumo nesuderinamumą yra klausimas apie Romos katalikų dvasingumo eretiškumą, nes Ortodoksų Bažnyčios dvasingumas tiesiogiai remiasi Bažnyčios Tėvu dvasingumu. Todėl Osipovui katalikų dvasingumo skirtumai yra lemiamas argumentas katalikybės atmetimui.
Kita vertus, ortodoksui nereikia tobulai išmanyti katalikų dvasingumo, kad likti ortodoksu ir nepriimti katalikybės. Vienas senas sentikis yra pasakęs išmintingus žodžius - „tam, kuris eina siauru keliu, norisi stvertis ko nors, kad išlaikytų lygsvarą; juk eidamas per upelį laikysiesi to, ką turi, idant neišklystum iš siauro kelio. Ir nesitversi į tai, kas atrodo nepatvaru, ar ko tvarumo nežinai. Tačiau einantis plačiu keliu gali drąsiai stvertis bet ko, nes jis iš jo neiškryps ir nenukris. Bet mes iš Evangelijos žinome, kad siauras kelias veda į Dievo karalystę, o platus kelias - į pražūtį“. Tai, kad kažkas neįrodoma kaip patikima yra pakankamas pagrindas ortodoksui to saugotis.
Bet dėl išvardytų priežasčių, žinodamas, kad mano įrašus skaito ir Romos katalikai, norėčiau paprašyti didžiadvasiško geranoriškumo šio teksto atžvilgiu ir pranešti man asmeniškai, jei tekste aptiktumėte faktinių ar nefaktinių klaidų. Šio teksto tikslas yra ne tiek katalikiškojo dvasingumo kritika, kiek ortodoksinio dvasingumo pristatymas ir pristatymas perspektyvų, iš kurių šiuolaikiniai ortodoksų teologai žvelgia į katalikiškąjį dvasingumą.
ORTODOKSŲ DVASINGUMAS KAIP PHRONEMA
 |
| Šv. Simeono Naujojo Teologo (949–1022) vizija |
Žodis phronema galėtų būti į lietuvių kalbą verčiamas kaip „dvasia“, „nusistatymas“, „sąmonė“. Phronema - tai ortodoksinė sąmonė, ortodoksinis nusistatymas, tai sekimas teisingu tikėjimu (gr. orthodoxia) teisingu būdu (gr. orthopraxia). Phronema atpažįstama iš to, jog tikintysis ima apsivalyti atgaila (katharsis) ir patiria savo sielos ligų išgydymą (therapeia), šitaip pradėdamas žengti dievėjimo (theosis) keliu. Ši ortodoksinė sąmonė dar žinoma kaip „Bažnytinis mąstymas“, „Šventųjų Tėvų sąmonė“, „ortodoksinė pajauta“, „katalikiška (gr. katholikos - visuotinis) sąmonė“. Pasiekęs phronemą žmogus lengvai atpažįstą ereziją arba schizmą.
Mokymas apie šią Tėvų sąmonę, kaip pirmąją dievėjimo (teozės) pakopą, kyla iš Apaštalo Pauliaus laiškų:
Mokymas apie šią Tėvų sąmonę, kaip pirmąją dievėjimo (teozės) pakopą, kyla iš Apaštalo Pauliaus laiškų:
„Kūno nuostata (phronema tes sarkos) veda į mirtį, o dvasios nuostata (phronema tou pneumatos) – į gyvenimą ir ramybę.“ (Rom 8,6)
„laikysitės vienos minties (to auto phronete), turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą.“ (Fil 2,2)
Ir viena svarbiausių citatų, kurioje phronema susiejama su keonze bei teoze:
„Būkite tokio nusistatymo (froneistho) kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2,5-11)“
Kokiu būdu pasiekiama phronema? Keliu yra įvairių, bet pagrindinis principas yra pasakytas Apaštalo Pauliaus: „tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško.“ (2 Tes 2,15) Šis principas persmelkia visus Šventųjų Tėvų, visus ortodoksų raštus - viskas, kuo remiasi ortodoksinis dvasingumas, yra tai, kas perduota Apaštalų per Bažnyčia žodžiu arba raštu. Todėl kiekvienas Šventųjų Tėvų tekstas, nesvarbu kokiam šimtmečiui bepriklausytų, yra persmelktas Šventojo Rašto, Tėvų Raštų ir kitų Bažnyčios Tradicijos citatų, kiekvienas ortodoksų šventasis turi ryšį su ankstesne Bažnyčios Tradicija. Ši Tradicija yra saugoma ir perimama bei nekeičiama.
Aleksejus Osipovas atkreipia dėmesį, kaip organiškai Rusijos Šventieji Tėvai (pastaba: Ortodoksų Bažnyčioje Šventaisiais Tėvais vadinami visi, kurie gyveno šventą gyvenimą, mokė tikrojo tikėjimo ir pelnė Bažnyčios pripažinimą; t.y. tie, kurių mokymas ir šventumas atitiko ankstesnių Tėvų Tradiciją) įsilieja į ankstesnę Tradiciją, kurią jie perėmė iš graikiškųjų Tėvų. Kaip šv. Simeono Naujojo Teologo ar šv. Grigaliaus Palamos (vėlyvosios Bizantijos Tėvų) raštai yra persmelkti Tėvų, gyvenusių prieš juos citatomis, nuo pat pirmųjų amžių, taip ir rusų XV-XIX amžiaus Tėvų raštai yra persmelkti ankstesniųjų Tėvų mintimis.
Pavyzdžiui, šv. Serafimas Sarovietis (1754-1833), vienas iškiliausių Rusijos hesichastų, savo kelią pradėjo paprasčiausiai tapdamas vienuoliu, klausydamas savo dvasios tėvo ir skaitydamas Šventuosius Tėvus. Tik po ilgų metų Bažnyčios Tėvų studijų šv. Serafimas pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą.
Nederėtų apsigauti ir, pavyzdžiui, Dykumos Tėvų atžvilgiu. Taip, Dykumos Tėvai neturėjo jokios mokymo sistemos ir daugelis jų turėjo tik vieną knygą - Evangeliją, tačiau visus juos jungė viena fronema, kylanti iš Evangelinio gyvenimo, buvimo Bažnyčios nariu ir susidūrimo su kitais krikščionimis (tame tarpe, dvasios tėvu). Visus juos jungia tie patys maldos bei dvasingumo principai: asketika (dvasiniai pratimai: pasninkas, trumpas miegas, nepaliaujama malda, gailestingumo darbai...) kaip kylimo Dievop priemonė, širdies sargyba (nepsis), maldos paprastumas. Dykumos Tėvai (šv. Makarijus Didysis, šv. Anatanas Didysis ir kt.) griežtai pasisako prieš įsivaizdavimą arba jausmingumą maldos metu, lygiai taip pat, kaip tai vėliau daro šv. Simeonas Naujasis Teologas ar šv. Ignatijus Briančianinovas - vėlesni Tėvai naujų maldos technikų neišradinėja, o perima senas.
Aleksejus Osipovas atkreipia dėmesį, kaip organiškai Rusijos Šventieji Tėvai (pastaba: Ortodoksų Bažnyčioje Šventaisiais Tėvais vadinami visi, kurie gyveno šventą gyvenimą, mokė tikrojo tikėjimo ir pelnė Bažnyčios pripažinimą; t.y. tie, kurių mokymas ir šventumas atitiko ankstesnių Tėvų Tradiciją) įsilieja į ankstesnę Tradiciją, kurią jie perėmė iš graikiškųjų Tėvų. Kaip šv. Simeono Naujojo Teologo ar šv. Grigaliaus Palamos (vėlyvosios Bizantijos Tėvų) raštai yra persmelkti Tėvų, gyvenusių prieš juos citatomis, nuo pat pirmųjų amžių, taip ir rusų XV-XIX amžiaus Tėvų raštai yra persmelkti ankstesniųjų Tėvų mintimis.
Pavyzdžiui, šv. Serafimas Sarovietis (1754-1833), vienas iškiliausių Rusijos hesichastų, savo kelią pradėjo paprasčiausiai tapdamas vienuoliu, klausydamas savo dvasios tėvo ir skaitydamas Šventuosius Tėvus. Tik po ilgų metų Bažnyčios Tėvų studijų šv. Serafimas pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą.
Nederėtų apsigauti ir, pavyzdžiui, Dykumos Tėvų atžvilgiu. Taip, Dykumos Tėvai neturėjo jokios mokymo sistemos ir daugelis jų turėjo tik vieną knygą - Evangeliją, tačiau visus juos jungė viena fronema, kylanti iš Evangelinio gyvenimo, buvimo Bažnyčios nariu ir susidūrimo su kitais krikščionimis (tame tarpe, dvasios tėvu). Visus juos jungia tie patys maldos bei dvasingumo principai: asketika (dvasiniai pratimai: pasninkas, trumpas miegas, nepaliaujama malda, gailestingumo darbai...) kaip kylimo Dievop priemonė, širdies sargyba (nepsis), maldos paprastumas. Dykumos Tėvai (šv. Makarijus Didysis, šv. Anatanas Didysis ir kt.) griežtai pasisako prieš įsivaizdavimą arba jausmingumą maldos metu, lygiai taip pat, kaip tai vėliau daro šv. Simeonas Naujasis Teologas ar šv. Ignatijus Briančianinovas - vėlesni Tėvai naujų maldos technikų neišradinėja, o perima senas.
 |
| Šv. Ignatijus Briančianinovas, Sankt Peterburgo vyskupas, beveik visą gyvenimą praleidęs kaip vienuolis |
Šv. Ignatijus Briančianinovas savo tekstuose „Apie Jėzaus maldą“ ir „Apie dvasinį paklydimą“ („O prelesti“) rutulioja vieną svarbiausių ortodoksų dvasingumo sampratų - dvasinio paklydimo (slavų kalba - prelestj, o graikiškai - plani, πλάνη). Šią sampratą taip pat galima atrasti tiek Apaštališkųjų Tėvų raštuose, tiek Dykumos Tėvų raštuose.
Šv. Igantijus nurodo du pagrindinius dvasinio paklydimo šaltinius - svajingumą ir jausmingumą. Svajingumas maldoje reiškiasi kaip įvairių vaizdinių įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, besimeldžiantysis gali įsivaizduoti, kaip atrodo Kristus, kaip atrodo Dievas, įsivaizduoti Evangelijos scenas, įsivaizduoti šventuosius. Kaip mokė dar šv. Antanas Didysis, demonai noriai išnaudoja mūsų vaizduotės, mūsų svajų turinį prieš mus pačius - įsivaizdavimo pasekmė yra ta, jog netrukus mūsų vaizduotė pradeda veikti pati ir mums ima atrodyti, kad mes turime įvairias vizijas, regėjimus, ir, kas baisiausia, dėl to, kad turime vizijas ir regėjimus, imame galvoti, kad esame šventi (tuo prasideda mūsų dvasinė degradacija). Todėl Šventieji Tėvai vienbalsiai draudžia įsivaizduoti bet ką maldos metu - jie liepia išvalyti sąmonę, nieko nesitikėti ir nuolankiai skaityti maldą. Šv. Jonas Pakopininkas (VI a.) netgi sako, jog jeigu imtų regėti kokią viziją, reikia maldauti Dievo, kad jis mus nuo jos apsaugotų - nesvarbu ką matome, ar angelus, ar patį Kristų.
Antrasis paklydimo šaltinis yra klastingesnis - tai dirbtiniai jausmai. Pavyzdžiui, skaitydami atgailos maldas mes galime dirbtinai imituoti atgailą, griaužtis viduje, muštis į krūtinę, vaidinti tarsi aktoriai, šitaip patys sau sukeldami emocijas, taip kaip ant scenos jas sau sukelia aktorius. Aktoriaus analogija čia labai tinkama - teatro žmonės gerai žino tokį reiškinį, kai aktoriui „sunku išeiti iš vaidmens“ - - kartais aktorius taip įsijaučia į vaidmenį, jog vaidinimas gali trukti netgi savaitę ir jis neturi jėgų iš vaidmens išeiti. Tai itin pavojinga maldoje, kur mes galime vidujai imituoti atgailą, imituoti malonumo ar ramybės pojūčius ir kt. Kaip ir vizijų atveju, demonai išnaudoja juslinį pasitenkinimą, mūsų sąmonė mus „pagauna“ ir mes pradedame jausti įvairius jausmus, o pradėję jausti tuos jausmus (pavyzdžiui, ramybę arba malonumą meldžiantis, arba saldumą burnoje skaitant maldas) mes galime lengvai imti galvoti, kad artėjame prie šventumo, ir taip prasidės mūsų dvasinė degradacija.
Abu šie reiškiniai gerai žinomi šiandieninei psichologijai. Kadaise Tėvai juos žinojo iš savo asmeninės patirties, o šiandienos psichologai gali papasakoti apie juos tiek remdamiesi eksperimentais, tiek klinikiniais stebėjimais. Gerai žinoma, kad intensyviai įsivaizduojantis žmogus gali būti „pagautas“ vaizduotės ir išgyventi įsivaizduojamybę taip, kaip tikrovę (stiprią vaizduotę turintis žmogus gali patirti tarsi „astralinę projekciją“, jausmą, kad yra kitoje vietoje, nes esa iš tikrųjų - liesti joje daiktus, užuosti kvapus, kalbėtis su ten „esančiais“ žmonėmis, t.y. įsivaizduojamybę, savo fantazijos vaisių išgyventi taip, tarsi tai būtų tikrovę), o įsivaizduojamieji jausmai gali būti tokie intensyvūs, kad gali sukelti psichosomatinius reiškinius. Pavyzdžiui, žmogui, intensyviai įsivaizduojančiam kančios jausmą, kūne gali atsiverti žaizdos, žmogus, turintis atitinkamą psichikos nusistatymą, gali nebejausti karščio, šalčio, labai ilgai nejausti alkio ir kt. Bet jis nejus karščio ne todėl, kad jam nėra karšta, o tik todėl, kad jis išjungs psichikos dalį, kuri į tai reaguoja. Lygiai tas pats su badu - jis gali rimtai kenkti savo sveikatai ir būti įsitikinęs, kad nėra alkanas.
Visi šie reiškiniai gerai žinomi ortodoksų Tradicijai. Apie juos galima rasti ir senoviniuose Tėvų raštuose, ir naujuosiuose. šv. Ignatijus pateikia pavyzdį, kaip vienas Atono vienuolis, užsiėmęs neteisinga maldos praktika, nešiojo ant savęs sunkias metalines grandines (rus. „virigi“, sunkūs pančiai, nešiojami vardan dvasinio išbandymo), beveik nieko nevalgė, nemiegojo ir regėjo įvairiais vizijos. Jis buvo dvasiniame paklydime - visi tie reiškiniai buvo psichiniai ir psichosomatiniai, sukelti sutrikimo dvasiniame gyvenime, o ne Šventosios Dvasios veikimas. Kai šv. Ignatijus nurodė vienuoliui, kaip reikia teisingai melstis, staiga jo „neįtikėtinos galios“ dingo.
Šventieji Tėvai moko, jog maldos pagrindas yra atgaila ir nuolankumas. Tai reiškia, kad skaityti maldas reikia paprastai - paprastai paprašyti atleidimo už nuodėmes ir paprastai skaityti maldas, nesitikint nei Dievo malonės apsireiškimo, nei tapimo „geru maldininku“. Priešingu atveju jau krypstama į dvasinį paklydimą (o mes visi esame dvasiškai paklydę nuo pat pradžių), nuo kurio sutrinka mūsų tikrovės suvokimas (imame nebematyti savo nuodėmių ir neadekvačiai suvokti mus supantį pasaulį). Turime melstis paprastai kaip vaikai, o viskas, kas viršija šį paprastumą, nėra į gerą.
Baisiausias dvasinio paklydimo reiškinys yra tas, kad kiekviena iliuzija ankščiau ar vėliau išsisklaido. Demonai mėgsta išsklaidyti iliuziją, leisti pamatyti žmogui tikrovę tam, kad jį sužalotų. Šitaip žmogui gali atrodyti, kad jis šventas, o kai jis supras tikrąją padėti, jis gali netgi nusižudyti. Kita vertus, krečiamas stiprių juslinių ar tiesiog vaizdinių patirčių žmogus gali paprasčiausiai išprotėti. Todėl dažnai stipriai dvasiškai paklydę žmonės iš šono atrodo apgailėtinai - šis lietuviškas žodis puikiai nusako esmę - viena vertus, jie atrodo kraupiai, net juokingai, kita vertus, jie sukelia nuoširdų gailestį ir sielvartą. Šv. Ignatijus pateikia pavyzdį apie žmogų, kuris melsdamasis išsižiodavo ir jo seilė tekėdavo ant žemės, o žmogus įsivaizdavo, kad yra šventas ir seilės kaupiasi nuo malonės sukeliamo saldumo burnoje...
Filosofinę ir sistemišką dvasinių juslių sampratą sukūrė dar Origenas ir jis aiškiai pabrėžė, kad dvasinės juslės yra absoliučiai kas kita, nei fizinės (kūniškos). Kai Šventieji Tėvai rašo, kad regi Šviesą, kai Šventieji Tėvai rašo, kad girdi balsą, jie neturi omenyje, jog girdi balsą kūniškomis ausimis, jie neturi omeny, kad regi Šviesą kūniškomis akimis. Tai, kas yra dvasinė juslė, kūniškam, Šventosios Dvasios neperkeistam žmogui yra paprasčiausiai nežinoma ir neįmanoma sužinoti. Kaip nuo gimimo aklam žmogui neįmanoma paaiškinti, kas yra regėjimas, ir tik pirmą kartą praregėjęs jis suprastų bei pats negalėtų paaiškinti akliesiems, kas tai yra, taip ir dvasinėmis juslėmis pajautę šventieji negali paaiškinti neapsivaliusiesiems, ką jie patiria. Jei žmogus sako, kad kūniškomi akimis regėjo angelą taip, kaip dabar regi kitus daiktus, kad tai buvo koks nors šviečiantis žmogutis su sparneliais, tai beveik be abejonės, remiantis Tėvų Tradicija, šiam žmogui reikia arba dvasinės pagalbos, arba dar blogiau - galbūt jis turi psichopatologiją.
Paskutinė pastaba apie ortodoksų dvasingumą galėtų būti ta, kad, kaip pastebi Osipovas, ortodoksų Tradicijoje šventumas ir dvasingumas nėra tapatūs dalykai. Šventu galima tapti ir esant nedvasingu, o dvasingu galima būti ir neesant šventu. Dvasingumas yra priemonė, o ne tikslas ir kai jis virsta savaiminiu tikslu, tada turime dvasinį paklydimą (žmogus ima galvoti, kad pats save gali padaryti šventu). Visgi, ši priemonė yra be galo gera, todėl Bažnyčia ją siūlo visiems tikintiesiems.
Dėl to Ortodoksų Bažnyčioje visiems pasauliečiams yra įprasta skaityti Šventąjį Raštą, Šventuosius Tėvus ir egzistuoja tokie literatūros žanrai, kaip simfonijos, paterikonai, „cvetnikai“ (raštai, sudaryti Bažnyčios Tėvų citatų pagrindu). Vienuoliai XVIII amžiuje išsileido sau Philokalia (liet. „Meilę gėriui (grožiui)“), IV-XV amžių svarbiausiųjų dvasinių tekstų rinkinį, kurį galima išgirsti garsiai skaitomą ortodoksų vienuolynuose pietų metu. Tokia kultūra išaugo iš besąlygiško siekio saugoti Tėvų ir Apaštalų Tradiciją ir pagal ją gyventi.
Metropolitas ir filosofijos mokslų daktaras Kallistos Ware yra taip suformulavęs pagrindinį ortodoksų dvasingumo principą: „nežinau, ar tai padės tau, bet tai padėjo man“. Šventumo formų yra įvairių, bet siaurame kelyje, kaip sakėme, saugiausia įsikabinti į tai, ką per tūkstantmetį kabinosi daugelis - ir išsigelbėjo.
Šv. Igantijus nurodo du pagrindinius dvasinio paklydimo šaltinius - svajingumą ir jausmingumą. Svajingumas maldoje reiškiasi kaip įvairių vaizdinių įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, besimeldžiantysis gali įsivaizduoti, kaip atrodo Kristus, kaip atrodo Dievas, įsivaizduoti Evangelijos scenas, įsivaizduoti šventuosius. Kaip mokė dar šv. Antanas Didysis, demonai noriai išnaudoja mūsų vaizduotės, mūsų svajų turinį prieš mus pačius - įsivaizdavimo pasekmė yra ta, jog netrukus mūsų vaizduotė pradeda veikti pati ir mums ima atrodyti, kad mes turime įvairias vizijas, regėjimus, ir, kas baisiausia, dėl to, kad turime vizijas ir regėjimus, imame galvoti, kad esame šventi (tuo prasideda mūsų dvasinė degradacija). Todėl Šventieji Tėvai vienbalsiai draudžia įsivaizduoti bet ką maldos metu - jie liepia išvalyti sąmonę, nieko nesitikėti ir nuolankiai skaityti maldą. Šv. Jonas Pakopininkas (VI a.) netgi sako, jog jeigu imtų regėti kokią viziją, reikia maldauti Dievo, kad jis mus nuo jos apsaugotų - nesvarbu ką matome, ar angelus, ar patį Kristų.
Antrasis paklydimo šaltinis yra klastingesnis - tai dirbtiniai jausmai. Pavyzdžiui, skaitydami atgailos maldas mes galime dirbtinai imituoti atgailą, griaužtis viduje, muštis į krūtinę, vaidinti tarsi aktoriai, šitaip patys sau sukeldami emocijas, taip kaip ant scenos jas sau sukelia aktorius. Aktoriaus analogija čia labai tinkama - teatro žmonės gerai žino tokį reiškinį, kai aktoriui „sunku išeiti iš vaidmens“ - - kartais aktorius taip įsijaučia į vaidmenį, jog vaidinimas gali trukti netgi savaitę ir jis neturi jėgų iš vaidmens išeiti. Tai itin pavojinga maldoje, kur mes galime vidujai imituoti atgailą, imituoti malonumo ar ramybės pojūčius ir kt. Kaip ir vizijų atveju, demonai išnaudoja juslinį pasitenkinimą, mūsų sąmonė mus „pagauna“ ir mes pradedame jausti įvairius jausmus, o pradėję jausti tuos jausmus (pavyzdžiui, ramybę arba malonumą meldžiantis, arba saldumą burnoje skaitant maldas) mes galime lengvai imti galvoti, kad artėjame prie šventumo, ir taip prasidės mūsų dvasinė degradacija.
Abu šie reiškiniai gerai žinomi šiandieninei psichologijai. Kadaise Tėvai juos žinojo iš savo asmeninės patirties, o šiandienos psichologai gali papasakoti apie juos tiek remdamiesi eksperimentais, tiek klinikiniais stebėjimais. Gerai žinoma, kad intensyviai įsivaizduojantis žmogus gali būti „pagautas“ vaizduotės ir išgyventi įsivaizduojamybę taip, kaip tikrovę (stiprią vaizduotę turintis žmogus gali patirti tarsi „astralinę projekciją“, jausmą, kad yra kitoje vietoje, nes esa iš tikrųjų - liesti joje daiktus, užuosti kvapus, kalbėtis su ten „esančiais“ žmonėmis, t.y. įsivaizduojamybę, savo fantazijos vaisių išgyventi taip, tarsi tai būtų tikrovę), o įsivaizduojamieji jausmai gali būti tokie intensyvūs, kad gali sukelti psichosomatinius reiškinius. Pavyzdžiui, žmogui, intensyviai įsivaizduojančiam kančios jausmą, kūne gali atsiverti žaizdos, žmogus, turintis atitinkamą psichikos nusistatymą, gali nebejausti karščio, šalčio, labai ilgai nejausti alkio ir kt. Bet jis nejus karščio ne todėl, kad jam nėra karšta, o tik todėl, kad jis išjungs psichikos dalį, kuri į tai reaguoja. Lygiai tas pats su badu - jis gali rimtai kenkti savo sveikatai ir būti įsitikinęs, kad nėra alkanas.
Visi šie reiškiniai gerai žinomi ortodoksų Tradicijai. Apie juos galima rasti ir senoviniuose Tėvų raštuose, ir naujuosiuose. šv. Ignatijus pateikia pavyzdį, kaip vienas Atono vienuolis, užsiėmęs neteisinga maldos praktika, nešiojo ant savęs sunkias metalines grandines (rus. „virigi“, sunkūs pančiai, nešiojami vardan dvasinio išbandymo), beveik nieko nevalgė, nemiegojo ir regėjo įvairiais vizijos. Jis buvo dvasiniame paklydime - visi tie reiškiniai buvo psichiniai ir psichosomatiniai, sukelti sutrikimo dvasiniame gyvenime, o ne Šventosios Dvasios veikimas. Kai šv. Ignatijus nurodė vienuoliui, kaip reikia teisingai melstis, staiga jo „neįtikėtinos galios“ dingo.
Šventieji Tėvai moko, jog maldos pagrindas yra atgaila ir nuolankumas. Tai reiškia, kad skaityti maldas reikia paprastai - paprastai paprašyti atleidimo už nuodėmes ir paprastai skaityti maldas, nesitikint nei Dievo malonės apsireiškimo, nei tapimo „geru maldininku“. Priešingu atveju jau krypstama į dvasinį paklydimą (o mes visi esame dvasiškai paklydę nuo pat pradžių), nuo kurio sutrinka mūsų tikrovės suvokimas (imame nebematyti savo nuodėmių ir neadekvačiai suvokti mus supantį pasaulį). Turime melstis paprastai kaip vaikai, o viskas, kas viršija šį paprastumą, nėra į gerą.
Baisiausias dvasinio paklydimo reiškinys yra tas, kad kiekviena iliuzija ankščiau ar vėliau išsisklaido. Demonai mėgsta išsklaidyti iliuziją, leisti pamatyti žmogui tikrovę tam, kad jį sužalotų. Šitaip žmogui gali atrodyti, kad jis šventas, o kai jis supras tikrąją padėti, jis gali netgi nusižudyti. Kita vertus, krečiamas stiprių juslinių ar tiesiog vaizdinių patirčių žmogus gali paprasčiausiai išprotėti. Todėl dažnai stipriai dvasiškai paklydę žmonės iš šono atrodo apgailėtinai - šis lietuviškas žodis puikiai nusako esmę - viena vertus, jie atrodo kraupiai, net juokingai, kita vertus, jie sukelia nuoširdų gailestį ir sielvartą. Šv. Ignatijus pateikia pavyzdį apie žmogų, kuris melsdamasis išsižiodavo ir jo seilė tekėdavo ant žemės, o žmogus įsivaizdavo, kad yra šventas ir seilės kaupiasi nuo malonės sukeliamo saldumo burnoje...
Filosofinę ir sistemišką dvasinių juslių sampratą sukūrė dar Origenas ir jis aiškiai pabrėžė, kad dvasinės juslės yra absoliučiai kas kita, nei fizinės (kūniškos). Kai Šventieji Tėvai rašo, kad regi Šviesą, kai Šventieji Tėvai rašo, kad girdi balsą, jie neturi omenyje, jog girdi balsą kūniškomis ausimis, jie neturi omeny, kad regi Šviesą kūniškomis akimis. Tai, kas yra dvasinė juslė, kūniškam, Šventosios Dvasios neperkeistam žmogui yra paprasčiausiai nežinoma ir neįmanoma sužinoti. Kaip nuo gimimo aklam žmogui neįmanoma paaiškinti, kas yra regėjimas, ir tik pirmą kartą praregėjęs jis suprastų bei pats negalėtų paaiškinti akliesiems, kas tai yra, taip ir dvasinėmis juslėmis pajautę šventieji negali paaiškinti neapsivaliusiesiems, ką jie patiria. Jei žmogus sako, kad kūniškomi akimis regėjo angelą taip, kaip dabar regi kitus daiktus, kad tai buvo koks nors šviečiantis žmogutis su sparneliais, tai beveik be abejonės, remiantis Tėvų Tradicija, šiam žmogui reikia arba dvasinės pagalbos, arba dar blogiau - galbūt jis turi psichopatologiją.
Paskutinė pastaba apie ortodoksų dvasingumą galėtų būti ta, kad, kaip pastebi Osipovas, ortodoksų Tradicijoje šventumas ir dvasingumas nėra tapatūs dalykai. Šventu galima tapti ir esant nedvasingu, o dvasingu galima būti ir neesant šventu. Dvasingumas yra priemonė, o ne tikslas ir kai jis virsta savaiminiu tikslu, tada turime dvasinį paklydimą (žmogus ima galvoti, kad pats save gali padaryti šventu). Visgi, ši priemonė yra be galo gera, todėl Bažnyčia ją siūlo visiems tikintiesiems.
Dėl to Ortodoksų Bažnyčioje visiems pasauliečiams yra įprasta skaityti Šventąjį Raštą, Šventuosius Tėvus ir egzistuoja tokie literatūros žanrai, kaip simfonijos, paterikonai, „cvetnikai“ (raštai, sudaryti Bažnyčios Tėvų citatų pagrindu). Vienuoliai XVIII amžiuje išsileido sau Philokalia (liet. „Meilę gėriui (grožiui)“), IV-XV amžių svarbiausiųjų dvasinių tekstų rinkinį, kurį galima išgirsti garsiai skaitomą ortodoksų vienuolynuose pietų metu. Tokia kultūra išaugo iš besąlygiško siekio saugoti Tėvų ir Apaštalų Tradiciją ir pagal ją gyventi.
Metropolitas ir filosofijos mokslų daktaras Kallistos Ware yra taip suformulavęs pagrindinį ortodoksų dvasingumo principą: „nežinau, ar tai padės tau, bet tai padėjo man“. Šventumo formų yra įvairių, bet siaurame kelyje, kaip sakėme, saugiausia įsikabinti į tai, ką per tūkstantmetį kabinosi daugelis - ir išsigelbėjo.
0 komentarai