Dom Mark Kirby: Liturgija, doktrina ir disciplina: teisinga tvarka

Lapkričio pradžioje viešėdamas ir kalbėdamas Vienoje kardinolas Raymond’as Leo Burke’as pasakė, kad „Bažnyčios disciplina negali būti jokia kita, kaip ištikima savo pačios doktrinai“. Iš esmės, Jo Eminencija čia suformulavo principą, kuris išplaukia iš senojo įstatymo, kuris pagrindžia ir formuoja tiek katalikišką doktriną, tiek ir katalikišką moralinį gyvenimą — Lex orandi, lex credenti, lex vivendi — „maldos (meldimosi) įstatymas, tikėjimo įstatymas, gyvenimo įstatymas“, arba kitaip tariant, kaip meldžiamasi, taip tikima ir atitinkamai gyvenama. 

1. Lex orandi yra šventosios liturgijos įstatymas. Jį sudaro ne tik liturginiai tekstai, bet ir visuma sakralių ženklų, gestų ir apeigų, kuriais per tarpininkaujančiąją Jėzaus Kristaus kunigystę yra pašventinami žmonės ir garbinamas Dievas. Pati šventoji liturgija (Šventoji Mišių auka, kiti sakramentai, liturginės valandos ir įvairios apeigos bei ritualai, surašyti oficialiose Bažnyčios liturginėse knygose) yra Bažnyčios theologia prima („pirmoji teologija“). Būtent šventojoje liturgijoje ir per ją Bažnyčia ir gauna savo pirminę teologiją. Ši Bažnyčios teologija yra dovana, gauta iš aukštybių, kaip sako apaštalas šv. Jokūbas: „Nesiduokite suklaidinami, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.“ (Jok 1, 16-17). Bažnyčios pirminė teologija nėra kažkas, ką sugalvoję protingi išsimokslinę vyrai; ji randama liturgijos duotybėje, kuri yra pirminis Bažnyčios autentiškos tradicijos organas.

2. Lex credendi yra suformulavimas to, kas jau yra duota, kontepliuojama ir švenčiama lex orandi, t.y. šventojoje liturgijoje. Bažnyčios doktrina savo spindinčiu tyrumu, savo veritatis splendor („tiesos spindesiu“) kyla iš neišsenkančio jos liturgijos šaltinio. Katalikų doktrina, Bažnyčios theologia secunda („antroji teologija“) yra jos liturginės patirties, liturginio išgyvenimo vaisius. Šventovė yra svarbesnė už teologinio diskurso aulą; altoriaus autoritetas yra didesnis už akademinį laipsnį. Teologinis diskursas, kuris prieštarauja lex orandi, bus ydingas ir be gyvybės. Esu tikras, kad Jo eminencija kardinolas Burke’as sutiktų su tuo, kad kai jis kalba apie Bažnyčios doktriną, jis turi omeny tą autoritetingą mokymą, kuris yra pagrįstas ir kurį formuoja Bažnyčios liturgija, jos lex orandi. 

3. Lex vivendi yra Bažnyčios dorinis (moralinis) gyvenimas. Tai gyvenimas, kurį žadina ir gaivina teologinės dorybės, gyvenimas, pagrįstas paklusnumu dieviškiems įstatymams, kurį apibūdina pagrindinės dorybės, nušviečia Palaiminimai, praturtina septynios Šventosios Dvasios dovanos, ir kuris išsiskleidžia dvylikoje Šventosios Dvasios vaisių. Taigi, lex vivendi savyje talpina visa tai, kas moko žmones teisiai gyventi. Šis įstatymas apima visus etinius ir socialinius klausimus, susijusius su šventumu, apie kurį mes mąstome, šventumu, kuris skleidžiasi Bažnyčios paskelbtuose šventuosiuose.

Tradicinė katalikų ir ortodoksų nuostata Bažnyčios įstatymo ir disciplinos atžvilgiu visuomet buvo pagrįsta ir formuojama jos liturgijos ir jos doktrinos būtent tokia tvraka — lex orandi, lex credendi, lex vivendi. Iš kitos pusės, protesntantiška nuostata prasideda nuo klausimo, „kuo mes turime tikėti?“. O iš to išsirutulioja garbinimo forma, sutinkamai su tikėjimu, o taip pat ir moralinis bei etinis kodeksas, atspindintis juos abu. Tad šiuo atveju tvarka būtų tokia — lex credendi, lex orandi, lex vivendi. Tuo tarpu esmingai pragmatiškų unitaristų ir pasaulietinių humanistų požiūris prasideda nuo klausimo, „kaip mes norime gyventi?“ ir iš to ekstrapoliuojama bet kokie įsitikinimai ar ritualai, kurie labiausiai tinka pasirinktoms moralinėms ir etinėms konvencijoms. Čia tvarka yra tokia — lex vivendi, lex credendi (o jei dar praktikuojamas koks nors kultas, tai ir lex orandi).

Dabartinės krizės, kalbant apie moralinius klausimus iš katalikiškų pozicijų, ištakas, drįsčiau teigti, galima būtų atsekti per krizę doktrinoje iki tos krizės, kuri pastaraisiais dešimtmečiais esmingai paveikė šventąją liturgiją. Paveikė ją iki tokio laipsnio, kad ji buvo perpavidalinta, deformuota ir naujai išgalvota, remiantis aukščiau pateiktais protesntatų ir pasaulietinių humanistų kriterijais. Katalikų doktrinos atkūrimas visu jos grožiu ir pilnatve, ir nuosekliai iš to išplaukiantis katalikiškos disciplinos, kuri sykiu išgydo ir teikia gyvenimą, atgavimas, prasidės nuo šventosios liturgijos restauravimo. Manau, kad Jo eminencija, kardinolas Burke’as su tuo sutiktų visa širdimi. Bažnyčios disciplina negali būti jokia kita, kaip tik ištikima jos doktrinai, o jos doktrina negali būti jokia kita, kaip tik ištikima jos liturgijai. Lex orandi, lex credenti, lex vivendi.

Vertė Jonas Vilimas

Šaltinis: vultus.stblogs.org