Mindaugas Kubilius. Lyderystė yra įsigalinimo pastanga

Praeitoje esė iškėlėme būtinybę pažinti žmogaus prigimtį. Lyderystės klausimas pirmiausiai sietinas su žmogaus prigimties galios ir jos teisingos sklaidos pažinimu. Jau išsiaiškinome, kad lyderystė turėtų būti tiesiog teisinga žmogaus prigimties sklaida. Žmogus iš prigimties siekia gėrio. O veiksniausias prigimtinio gėrio sklaidos būdas ir yra didžiausios žmogui vertės įkūnijimas – ne tik individui, bet ir bendruomenei.  Būtent tai mes ir turėtumėme vadinti “lyderyste”. Todėl ir keliame būtinybę pažinti giliausius žmogaus prigimties sąlygotumus, kurie, vienaip ar kitaip sąmoningai nukreipiami ar formuojami, nulemia vienokį ar kitokį vertės telkimo, arba lyderiavimo, būdą.

Taigi, toliau nuosekliai ir keliame klausimą apie giliausius prigimtinius vertės telkimo ar kūrimo sklaidą nulemiančius veiksnius. Šio klausimo VERTA nebijoti. Stokime į drąsią akistatą su šiuo klausimu ir savimi pačiu: ko žmogus BŪTINAI siekia – visada ir visur?

Atrodo, žmonės žino, ko jie siekia. Arba mano žiną. Visais atvejais žmogus pažįsta savo čia ir dabar jį ištikusį norą – savo būtinai čia ir dabar įgyvendintiną siekinį. Protingi žmonės susipažįsta su savo norais, juos pasveria ir numato jų tenkinimo veiksmus. Išmoningesni - susikuria planus, žiūrėk, net ir strategines sistemas. Nelygu išmoningųjų apetitų mastas. Vaikas gali norėti ledų ir įnirtingai saldumyną iš mamos išzysti; girtuoklėlis sukonstruos išmoningą buteliuko susiveikimo schemelę; pokerio žaidėjas – gudrią taktiką; verslininkas – verslo planą ir jo įgyvendinimo strategiją; valstybės veikėjas – galios kaupimo schemą; didelės valstybės veikėjas – pasaulinės įtakos strategiją.  

Mano paskaitų ar mokymų dalyviai, suprask, sąmoningai pažinimo siekiantys žmonės, irgi daugiau ar mažiau išsamiai ima ir papasakoja apie savų norų sistemas ir jų atsiradimo motyvus. Jie žino, kad tai, ko jie siekia jiems yra brangu. Tuo tarpu labiausiai pažinime pažengą galėtų net nusakyti, kodėl jų norai jiems yra brangūs.

Visgi išsižadėti brangiais tapusių norų retas žmogus ryžtasi. Juk įnoriai norom nenorom tampa asmenybę formuojančiais įpročiais. Ar gali žmogus lengvai imti ir perplėšti save, išsižadėti taip sunkiai sukurptos asmenybės? Tad ar verta klausti apie norų priežastis?! Ar verta žengti anapus norų diktato į proto sritį, kur visu rimtumu ir mąstymo galia klausiama apie puoselėjamų norų teisingumą, svarstoma apie jų reikalingumą, teisingumą. Ar verta rizikuoti ir imti abejoti? Ne tik įnorių tikslingumu, bet ir savo gyvenimo prasme,  asmenybės pamatiniais principais, pagaliau, teisingumu.

  

Išeiti iš įnorių apspręsto „žinojimo“ komforto zonos, sutikime, yra iš tiesų baugu. Baugu išeiti iš savo “pilnatviškų” patirčių pažinimo zonos. Nes juk anapus riboto pažinimo slypi bauginanti nežinia.

Galbūt anapus sužinosiu, kad brangios “pilnatviškos” būsenas yra ne tokios pilnatviškos ir nebūtinai vertingos.  Ir tai, kas iki šiol įsivaizduojamai tvirta ir tvaru tėra trapu ir laikina. O suabejoti tuo, kas yra brangu ir būtina reiškia prarasti gyvenimo pamatą. Ar tikrai verta rizikuoti sunkiai įgytu komfortu? Melas gali būti saldus. Smagu, kai saldu. Ar yra kitoks „prasmingas“ gyvenimo tikslas? Tad kam ta karti Tiesa?  

Maloniai traukiasi cigaretė, kuri, akimirksnis, tampa nieko neverta nuorūka. Smagiai geriasi vynas, kuris su kitu skaniai suvartotu maistu - akimirksnis! - ir tampa išmatomis. Ir visas smagiai visą gyvenimą vartojęs mano kūnas neišvengiamai nyksta ir taps, galbūt, garbingai palaidota pūvančia ir kirmėlių vartojama atmata. ... ar ne šlykštu?  

Štai tokį  nyksmo siaubą (kai imi ir sąžiningai pagalvoji) čia pat užgožia komfortą įgalinanti visagalė mantra: „viskas yra gerai ir bus gerai“. Ir čia pats seka galingas “pilnatviškų” vartojimų seką įgalinantis veikimas. Dar ir dar viena cigaretė; dar ir dar viena vyno taurė; vis nauji ir nauji pasiplepėjimai apie grožio salonus, gražias moteris, naujus svaigius iššūkius ir naujas mašinas, ir visus kitus vartotinus žaisliukus ar psichinių saviapgaulių receptus. Visa, ką šiame būvyje, kurį vadiname “gyvenimu”, darome yra bėgimas nuo stygiaus ir nyksmo patirties.    

Deje, viskas šioje žemėje yra trapu ir laikina. Ir, svarbiausia, žmogaus gyvenimas - taip pat. Tiesa visgi yra ir ji yra karti.

Protingai savistabai drįsę ir nežinojimo baimės nepabūgę įsivardina tai, kas žmogui yra iš TIESŲ svarbu: žmogus bijo sunykti ir išnykti; žmogui būtina BŪTI ir būti kuo PILNATVIŠKIAU. Baimė NE-būti ir siekis BŪTI nulemia visą žmogaus šioje žemėje būvį. Visa žmogaus elgesio paskatų įvairovė iš esmės yra nulemta šių dviejų sieloje priešgyniaujančių polių.

 BŪTI ar NEBŪTI?  Štai kur yra KLAUSIMAS!  

Tai - vienintelis prasmingas žmogaus problemą (kuria kiekvieną akimirka, kiekvienu oro kvapsniu kvepiame) įvardijantis klausimas. Akistatoje su savimi žmogus neišvengiamai prisipažįsta, kad BŪTINAI siekia BŪTI – visada ir visur. Pagaliau tai, ką vadiname „lyderyste“ yra šio pamatinio siekio BŪTI sprendimo būdas, ar it meniu malonioje literatūroje patiekiami „būdai“.

Svarstymų fone „apie lyderystę“ neįprasta klausti apie pačią žmogiško būvio prasmę. Įprasti „lyderystės“ skaitalai – tiek moksliniai, tiek ir populiarūs – išimtinai siejasi su savęs ar kitų įgalinimo pastanga. Lyderystė yra lyg įgalumo pažadas, žadinantis tik „šviesias“ svajones. Tačiau be įsiklausymo į pačią žmogaus prigimtį, t.y. be būtiško mąstymo pastangos (taigi, svarstymo filosofinio svarstymo lygmeniu) „lyderystės“ receptai tėra trumpalaikiai niekalai, nes nesprendžia esminės žmogaus prigimties (t.y. nebūties) problemos ir neatliepia prigimties lūkesčio – būti amžinai ir pilnatviškai.

Ir visgi gausi literatūra apie įsigalinimo (t.y. „lyderystės“) būdus gausiai ir akivaizdžiai atskleidžia, kad žmogui būdinga gydyti prigimtinę neįgalumo ligą, kuri, savo ruožtu, atsiremia į nyksmo, arba būties trūkumo, problemą.