Gintaras Sungaila. Kodėl aš nesu marksistas (II)

BE TEORIJOS, MARKSIZMAS VIRSTA PSEUDORELIGIJA

Istoriškai marksizmas buvo įgavęs parareliginį (pseudoreliginį) pavidalą. Sovietinis marksizmas-leninizmas turėjo bendruomenę: ją sudarė Tarybų Sąjungos piliečiai, kuriuos vedė Komunistų Partija, bei jos lyderis – Generalinis Sekretorius. Analogiškai Romos Katalikų Bažnyčią sudaro jos nariai, kuriuos veda dvasininkija ir jos lyderis – Romos popiežius. Tarybinis marksizmas turėjo ir savo steigiamuosius „Raštus“, kuriuos ta bendruomenė aiškino: Markso ir Engelso, bei Lenino veikalus, kuriuos kruopščiai cituodavo visi marksistai, net jei citata ir neturėjo tiesioginio ryšio su tekstu. Tuos veikalus interpretuoti buvo galima tik TSKP susirinkimų, išleidžiamų knygelių pavidalais, šviesoje. Palyginimui, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Mokytojų raštai, Romos Katalikų Bažnyčioje, yra interpretuojami Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų, Popiežiaus enciklikų ir kt. dokumentų šviesoje. Kitaip tariant, Tarybinis marksizmas-leninizmas turėjo savo bendruomenę, su savais autoritetais, savais lyderiais, sava tradicija, sava hermeneutika.

Sovietinis komunizmas turėjo ir aiškią etinę pasaulėžiūrą, nurodymų ir draudimų sistemą. Tą itin aiškiai parodo 1961 metais (22-ojo TSKP suvažiavimo metu) išleista „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, kuriame netgi užslėptu pavidalu pasirodo citatos iš krikščioniškojo Šventojo Rašto (pvz. „kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3,10)). TSRS marksizmo-leninizmo vadovėliai skelbė, jog marksizmas yra ir dorovinė bei auklėjimo sistema.

Netruko TSRS atsirasti ir specifiniai ritualai. Bažnytinė santuoka (iki tol – vienintelė šiose šalyse egzistavusi santuokos forma) buvo pakeista naujai sukurta tarybinių piliečių jungtuvių ceremonija vitražais išpuoštuose „Santuokų rūmuose“ („Zagse“), sudaužiant šampano stiklines prie Lenino paminklo. Tarybų Sąjunga siūlė ir savo alternatyvas laidotuvių ceremonijai, vietoje krikšto liudijimų žmonės gavo gimimo liudijimus, vietoje pirmosios Komunijos ar pirmosios išpažinties – stojimas į spaliukus, pionierius. Religinės šventes pakeitė „darbininkų“ šventės – gegužės pirmoji, Naujieji Metai ir kitos šventės, su savo specialiais papročiais (eisenomis, Genseko sveikinimu ir kt.).

Šventenybės baimę ir drebėjimą kėlė Lenino paminklai, patosiški tarybiniai maršai bei himnai. Josifo Stalino laidotuvių kadrai primena popiežiaus mirtį, o oficialiojoje žiniasklaidoje Stalinas buvo apibūdinamas kaip „Tėvas“, „Globėjas“ ir kt. Kaip marksizmas pavirto šia pseudoreligija – įdomus klausimas, tačiau tai tėra tam tikra marksizmo, kaip istorinio fenomeno, išraiškos forma, bet ji neapima marksizmo visumos.

Pasak paties K. Marxo nuomonės, išdėstytos darbe „Hegelio teisės filosofijos kritikai“, religija yra susvetimėjimo produktas. Paprastai kalbant, išnaudojamo žmogaus dvasinė padėtis sutrinka ir jis ieško išsigelbėjimo anapusybėje. Minėtame veikale religija pasmerkiama kaip „opiumas liaudžiai“, nes gali būti panaudota kaip masių apraminimo ir esamos padėties pateisinimo priemonė. Tokiu būdu marksistai pačiu marksizmu gali paaiškinti, kodėl TSRS susiformavo ši pseudoreligija – jei sutinkame su prielaida, jog TSRS nebuvo įgyvendinti komunistiniai idealai, tai buvo tik nesėkmingas bandymas įveikti susvetimėjimą, tai įvyko logiška jo baigtis – nepavykus įveikti susvetimėjimo, pradėjo reikštis susvetimėjimo išraiška – religija.

Tačiau toks „teisinimasis“ tėra problemos gydymas problema. Kaip jau minėjau, marksizmo didžioji problema yra kontempliatyvaus ir praktinio gyvenimo priešprieša, kuri gimdo nepagrįstą politinę elgseną. Tai elgsenai nedavus vaisių marksistas, užuot pripažinęs kontempliatyvaus atsitraukimo būtinybę, užuot elgęsis konservatyviau, nori daugiau veiksmo - darykime daugiau ir dažniau, kol kas nors nepavyks. O tuo metu dėl šių „eksperimentų“ miršta žmonės.

Dėl šių aplinkybių marksizmas yra linkęs virsti religija. Kadangi nėra ne tik visuotinai moksliškai pripažintos teorijos, bet ir niekam iki šiol nepavyko vadovaujantis marksizmu sukurti tobulos visuomenės (t.y. nėra praktinių vaisių, kurių reikalauja pats marksistinis tiesos kriterijus), tai belieka viską uždengti miglotais aiškinimais. Čia vyrauja panaši logika, kaip apokaliptinių sektų po neįvykusios pasaulio pabaigos - viską reikia peraiškinti ir tęsti veiklą.

BŪDAMAS PSEUDORELIGIJA, JIS PANAUDOJAMAS DESPOTIJAI

Marksizmą yra lengva panaudoti despotijai - kas yra ne kartą istoriškai buvo įvykę (ir tebevyksta). Šį paradoksą aprašęs yra Slavojus Žižekas. Bėda yra ta, kad marksizmas tikina atliekąs „objektyvią visuomenės analizę“, kuri atskleidžia „subjektų interesus“. Pasak marksizmo, žmogaus interesai yra „objektyvūs“, apsprendžiami jo ekonominės padėties. Tai atveria kelia ydingam subjektyviam „objektyvumo“ interpretavimui:

1. Marksizmas teigia, jog egzistuoja objektyvūs istoriniai dėsniai, pagal kuriuos revoliucinė klasė - proletariatas - turi įvykdyti revoliuciją. Tokiu būdu visi padariniai yra „objektyviai nulemti“. Jie yra nepriklausomai nuo subjekto siekių, nes yra reguliuojami istorijos dėsniu;

2. Subjektas, pasiskelbęs ginąs „proletariato interesus“, uzurpuoja teisę spręsti, ką kitų veiksmai „objektyviai reiškia“;

3. Neįmanoma sužinoti, ar subjektas atstovauja proletariato interesus vienu ar kitu atveju (kokiu būdu tai padaryti? Sociologine apklausa?).

Kaip tai atrodo praktikoje? Leninas pasiskelbia, kad jis yra darbininkų klasės interesų atstovas. Nors jis ir nėra darbininkas, bet jis nėra ir buržua - jis tiesiog apsiima ginti darbininkų interesus. Jei kas nors drįsta kritikuoti Leniną, tai jis kritikuoja darbininkų klasės interesus; jei kas nors kritikuoja Lenino veiksmus, tai jis kritikuoja darbininkų klasės interesų gynimą. Jei kas nors nenori matyti Lenino valdžioje, tai tas kas nors nori nuversti darbininkų valdžią.

Šitaip „proletariato diktatūra“ labai greitai leninistinėje marksizmo interpretacijoje išsigimė į „avangardo diktatūrą“. Kitaip tariant, dirbančiųjų dauguma ne įsitvirtino valdžioje, kaip turėjo būti pagal Marxą, o valdžioje įsitvirtino grupelė politikų, kurie apsiskelbė dirbančiųjų daugumos atstovai. Nors pretenduojama į objektyvią teoriją, ji neišvengiamai virsta subjektyvistiniu aiškinimu, kas kieno interesus atstovauja, kas yra liaudies priešas ir panašiai.

Gali atrodyti, kad marksizmas kaip socialinis mokymas yra visiškai nesusijęs su jo iškraipymais istorijoje, bet, kaip rašiau, mano gyliu įsitikinimu, istorinės, marksizmo pagimdytos išsigimusios socialinės santvarkos tiesiogiai susijusios su giliais prieštaravimais marksizmo viduje, pirmiausia, praktikos išaukštinimu. 

KODĖL KRIKŠČIONYBĖ?

Skaitytojas, pastudijavęs krikščionybės istoriją ir marksizmo socialinį kontekstą, nesunkiai nustatytų, jog Karlo Marxo mokymas - protestantiškosios reformacijos radikalizacijos vaisius. Visas marksistinis diskursas yra persmelktas Vakarietiškosios krikščionybės įvaizdžių. Maištaudamas prieš to meto protestantizmo idealą, visą laiką pelno siekiantį, taupų buržujų, kuris pats buvo maištas prieš viduramžių idealus - vargstantį žemdirbį, elgetą ir dosnų, turtingą karalių, Marxas atlieka tam tikrą inversiją ir buržujui priešpastato triūsiantį darbininką. „Kapitale“ pats Marxas naudoja Egipto vergų įvaizdį. Tačiau nutylima, Marxas yra tas Mozė, kuris, būdamas mikčius, pasitelkia į pagalbą Aaroną - Engelsą ir kartu jie ruošias išvesti Izraelį į Pažadėtąją žemę...

Tai ne šiaip žodžių žaismas, o struktūrinė analogija. Visas vokiečių idealizmas alsavo krikščioniška retorika (su hermetizmo prieskoniais), Dievo veikimu istorijoje, o Marxas tiesiog nutarė ne leistis „nuo dangaus į žemę“, o kilti „iš žemės į dangų“ (kaip rašo „Vokiečių ideologijoje“). Kitaip tariant, išsaugoti daugelį gerųjų vokiškojo protestantizmo ir idealizmo bruožų, bet pašalinti iš teorijos paprastam proletarui sudėtingas metafizines vingrybes. 

Atsakymas į klausimą „kodėl krikščionybė?“ paprastas: kaip apie tai pasisakė buvęs rusų marksistas Nikolajus Berdjajevas, Marxas smulkiai aprašo dirbančiųjų kančią, bet niekur pas jį nėra žodžių „ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“.

Marksistai manipuliuoja žmogaus nelaimingumu, idant jis prisidėtų prie revoliucijos. Iš tiesų tam, kad žmogus būtų laimingas, revoliucijos nereikia - reikia tinkamo nusistatymo.

Šaltinis: www.ortodoksas.lt