Gintaras Sungaila. Kodėl aš nesu marksistas?(I)

Paauglystėje buvau be galo susižavėjęs radikaliomis kairiosiomis pasaulio pertvarkymo idėjomis, ypač Karlu Marxu, Vladimiru Leninu, Piotru Kropotkinu. Kairioji politinė filosofija buvo pirmasis mano filosofinis interesas, kuris studijų metais pats save išsėmė ir kurį pakeitė interesas marksizmo priešybei - metafizikai ir teistiniam egzistencializmui. Todėl kai kas, radęs internete mano senuosius straipsnius, pasirašytus slapyvardžiais, kuriuose kritikuoju religiją, žmonių nelygybę bei kapitalistinę santvarką klausia, kas nutiko, jog dabar be jokių pseudonimų viešai išpažįstu Kristų ir vedu tinklaraštį, skirtą krikščionybei.

Akylesni skaitytojai gali pastebėti, kad iš tikro mano pažiūros žemiškuose reikaluose pasikeitė ne tiek jau radikaliai. Tiesiog pasikeitė mano pažiūros į žemiškus reikalus. O pasikeitimui turėjo įtakos tiek išsilavinimas, tiek egzistencinė patirtis.

Visada, kai tik skaitydavau Evangeliją, Kristaus žodžiai virpino mano širdį. Išsiilgusiems teisingumo Kristus sako: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. [...] Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,6). Tačiau Šventojo Rašto visuma negalėjo  prabilti į mano širdį, nes aš jo nesupratau: įsivaizdavau, jog krikščionių Dievas yra žilabarzdis dėdulė, sėdintis ant debesies, dangaus karalystė - aukštai žydram dangum ant baltų debesų aukso tvora aptverti dvarai ir sodai, apie kuriuos skraido rubuiliai angeliukai baltais spranais. Prireikė laiko kol supratau, kad tai, kuo netikiu, nėra krikščionybė.

Kita vertus, Dievas yra asmuo ir prabyla asmeniškai, todėl Raštas gali prabilti tik tada, kai skaitantysis yra tinkamo nusistatymo, o kaip prie to nusistatymo ateinama - turbūt kiekvienu atveju yra atskiras atsivertimo slėpinys. Saliamonas rašo: „Trys dalykai yra man perdėm nuostabūs, keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: kaip erelis skrenda padangėmis, kaip žaltys šliaužia statmena uola, kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią su mergina.“ (Pat 30,18-19). Ar sielos ryšis su Dievu, kurį šventasis Augustinas vadina religio, nėra panašus į vaikino ir merginos sielų santykius? Tai yra tam tikras dviejų valių susiliejimas, bendradarbiavimas, kuriame dažnai sunku pasakyti, kur prasideda viena valia, o kur - kita.

Bet grįžkime nuo dangaus į žemę. Kas gi marksizme yra taip blogai, kad aš nebesižaviu radikaliais planais keisti visuomenę? Pradėsiu nuo bendriausių dalykų.

MARKSIZMO ESMĖ

Visuomenės tvarką tiriančios filosofijos požiūriu, mano nuomone, yra du vienodai neteisingi kraštutinumai, į kuriuos galima nuklysti. Pirmojo kraštutinumo laikosi gana įtakingas Vakarų mistikas-okultistas Manly P. Hall (ir jis būdingas tokio dvasingumo žmonėms). Savo žymiojoje paskaitoje apie depresiją jis teigia, esą žmonės dažnai kaltina visus, tik ne save. Jie kaltina aplinkinius žmonės, kaltina sistemą, tačiau iš tiesų patys yra savo nelaimės priežastis. Viena vertus, sistemos jie nepajėgūs pakeisti. Antra vertus, kas yra sistema, nei daug „aš“? Todėl mistikas kviečia keisti save, o ne sistemą.

Nors pati mintis, tinkamame kontekste, yra protinga, tačiau, manau, ištara apie sistemą yra klaidinga. Taip, jei žmogus yra pasiryžęs tapti atsiskyrėliu, eremitu, išeiti į dykumą ir gyventi pavieniui, tai jam nebereikia rūpintis sistema – lieka rūpintis tik savuoju „aš“. Tačiau jei jis nori gyventi bendruomenėje, bendruomeniškam sambūviui neužtenka, kad kiekvienas rūpintųsi savuoju „aš“ – reikia bendro sugyvenimo taisyklių.

Būtent dėl to, kaip pastebi Thomas Mertonas, dykumų vienuolijos yra geriausia vieta mažam „komunizmui“ įgyvendinti. Komunizmas – pagal K. Marxo „Gotos programos kritiką“ – tai visuomeninė santvarka (tam tikra prasme – sistema), kurioje kiekvienas narys dirba pagal savo galimybes, o gauna – pagal poreikius. Kai dykumos vienuolijoje tegyvena apie 12 žmonių, tai labai lengva visiems susitarti dėl taisyklių (regulos), keisti nevykusias, neveikiančias taisykles ir jų bendrai laikytis, galbūt net išmetant tuos, kurie nerodo entuziazmo tų taisyklių laikytis.

Komunos – mažosios bendruomenės – yra puiki terpė gražiausiems komunistiniams eksperimentams. Tačiau daug sunkiau sutarti dėl taisyklių, užtikrinti jų laikymąsi ir išmesti tas, kurios neveikia, kai visuomenę sudaro ne 12, o tarkim, 3 milijonai, 100 milijonų ar 7 milijardai žmonių. Tokiu atveju ir pažeidėjus sunkiau nustatyti, nekalbant apie kontrolę.

Pabrėžiu, kad dėl taisyklių reikia sutarti ir jas tobulinti, nes visuma nėra tik dalių suma, valstybė nėra atskirų jos narių suma. Paimkime analogiją. Net jei visi vairuotojai nuoširdžiai stengtųsi būti gerais vairuotojais, laikytis visų eismo taisyklių, bet eismo taisyklės būtų blogos, tai vis tiek eismas vyktų blogai. Lygiai taip pat, net jei visi žmonės būtų moraliai nepriekaištingi šventieji, stengiantys tobulai paklusti valstybės įstatymams, tai įstatymams esant blogiems, jie vis tiek gyventų blogai. Tik tokiems žmonėms taisykles kaitalioti būtų lengviau.

Politinė filosofija – tai filosofinis tyrimas, siekiantis atskleisti, kaip geriausiai sutvarkyti mūsų bendruomeninį gyvenimą. Mūsų bendruomeninis gyvenimas, tai, žinoma, ne tik kelių eismo taisyklės ar įstatymai – tai ekonominė santvarka, kultūrinės ir socialinės praktikos, politinės institucijos ir kt. Sistema  – o systema graikiškai reiškia „tai, kas su-dėta kartu“ – nėra tik žmonių etinių santykių, t.y. jų gerų/blogų poelgių išraiška. Sistema yra atskira žmonių sukurta tikrovė, pagal kurią sutvarkyti jų tarpusavio santykiai.

Karlo Marxo kapitalizmo kritikos esmė, šioje perspektyvoje, galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu – kapitalizmas yra tokia žmonių santykių sistema, kuri, viena vertus, yra sau prieštaraujanti, kita vertus, - neteisinga; todėl ji yra pasmerkta žlugti, netgi jeigu visi jos dalyviai kuo sąžiningiausiai vykdys jos taisykles. Kapitalizmas – neteisingų taisyklių sankloda, kuri pati reikalaujasi būti pakeista.

Įžvalgesni skaitytojai jau čia gali pastebėti europocentristinį marksizmo pobūdį – visa marksizmo filosofija yra persmelkta sisteminiu mąstymu, būdingu ypač vokiškajai filosofijai, tačiau visiškai nebūdingu, pavyzdžiui, Rytų kultūroms. Kaip žinia, Indijai vargiai tiktų mano analogija su kelių eismo taisyklėmis, nes ten daugelis vairuotojų vadovaujasi nuovoka, o ne taisyklėmis – Vakarų kultūrinis mentalitetas ten vis dar nėra pilnai įsitvirtinęs ir dar klausimas, ar ten jo apskritai reikia.

Siauriausiąja prasme, marksizmas – tai politinės sistemos tyrimo būdas (analizės metodas), kurio tikslas – dabartinės politinės sistemos kritika. Tačiau iš šio kuklaus tikslo išauga milžiniška marksistinės filosofijos sistema, kurią galima apibrėžti kaip ištisą pasaulėžiūrą, susidedančią iš tam tikrų pažiūrų į ekonomiką, filosofiją, sociologiją ir istoriją. Negatyvumas – tam tikras esminis marksizmo sistemos bruožas, nes marksistinio metodo esmė – kritika, o ne pozityvioji politinė programa. Marksizmas nebando atskleisti, kaip geriausia sutvarkyti visuomenės bendruomeninį gyvenimą, o bando atskleisti vidinius dabartinės santvarkos prieštaravimus, kad jai padėtų susinaikinti.

Komunistai kviečia sunaikinti socialiai neteisingą sistemą jos pačiomis priemonėmis. „Komunistų partijos manifeste“ K. Marxas ir F. Engelsas rašo: „šiuolaikinė buržuazinė visuomenė su savo buržuaziniais gamybos ir mainų santykiais, buržuaziniais nuosavybės santykiais, lyg burte išbūrusi tokias galingas gamybos ir mainų priemones, panaši į burtininką, kuris nebeįstengia suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų“. Komunistai nori stumtelėti šį burtininką, kad jis tėkšteltųsi veidu žemyn į savo katilą su magišku nuoviru ir driokstelėtų kartu su visa savo „laboratorija“, o po driokstelėjimo sekanti kambario renovacija turėtų būti bet kuriuo atveju pažangesnė.

MARKSIZMAS REIKALAUJA PRAKTIKOS BE TEORIJOS

Marksizmas yra antifilosofija. Filosofijos esmės klausimas yra sudėtingas ir čia jo nedera plėtoti. Filosofijos atžvilgiu galima kelti klausimą, ar apskritai tai nėra tik Vakarų kultūros fenomenas. Viena vertus, galima teigti, jog kokia Vaišešikos Indijos mąstymo mokykla yra toks pat filosofijos pavyzdys, kaip ir Demokrito atomizmas. Kita vertus, neįmanoma paneigti, jog Indijos mąstymo mokyklos yra glaudžiai susijusios su religija, sinkretiškos, savo pažinimo šaltiniu nesirenka prigimtinio proto. Filosofijoje, kaip kultūros reiškinyje, kokį mes jį pažįstame iš Senovės Graikijos, yra kažkas tokio individualaus, kas būdinga tik Vakarams; kita vertus – tai universali žmogaus dvasinio veiklumo forma, būdinga ir profesoriams, ir studentams, ir suaugusiems, ir vaikams, ir vokiečiams, ir kinams. Taip, kaip ne visi yra menininkai, bet visi piešia, taip ir ne visi yra filosofai, bet visi filosofuoja.

Pavadinimas „filosofija“ graikiškai reiškia „meilę išminčiai“. Šiandieninė akademinė filosofija yra suprantama kaip mokslas ar disciplina susijusi su bendriausiais dalykais (būties, gyvenimo dėsniais ar metodo, kalbos analize). Marksistinė filosofija gimė vokiečių kritinės filosofijos tradicijoje, todėl jos pagrindinė užduotis yra kritika. Imanuelis Kantas suprato kritiką kaip galimybės sąlygų tyrimą. Pagrindine filosofijos užduotimi Kanto veikaluose tampa patyrimo galimybės sąlygų kritika, t.y. nustatymas, kokiomis sąlygomis iš viso yra galimas pažinimas. Antikos filosofijos „kas vyksta?“ keičiamas į naują „kokiomis sąlygomis galiu žinoti, kas vyksta?“.

Marksizme politinės filosofijos „kas yra teisinga visuomenės sankloda?“ keičia „kokiomis sąlygomis gali būti sukurta teisinga visuomenės sankloda?“. Todėl Friedrichas Engelsas brošiūroje „Komunizmo pagrindai“ siūlo tokį marksizmo apibrėžimą – tai „mokymas apie proletariato išsivadavimo sąlygas“. Proletaras, marksistine prasme, yra žmogus, parduodantis savo darbo jėgą, t.y. samdomas dirbantysis.

Marksizmas yra antifilosofija, nes jo „filosofinė programa“ yra nukreipta prieš klasikinę filosofiją (kaip ir Nietzsches bei Freudo). Klasikinėje filosofijoje meilė išminčiai yra suvokiama kaip savitikslė, kaip aukščiausias gėris. Dažno graikų išminčiau idealas buvo save mąstantis mąstymas, t.y. kontempliuojantis savipakankamas žmogus. Šitaip Aristotelis įsivaizdavo dievą, o Epikūras – dievus, be to, pats atsiskyręs užsidarė sode, kur su bičiuliais iki mirties filosofavo. Platonas įkūrė savo atskirą bendruomenę, kuri vadinosi „Akademija“. Filosofas užsiima teoriniu, kontempliaciniu gyvenimu. Jo kaip filosofo užduotis yra ne tiek gyventi politinį gyvenimą, kiek suvokti būtį kaip būtį. Marksistinėje filosofijoje filosofija netenka klasikinio statuso.

Savo „Tezėse apie Feuerbachą“ Marxas sako: „filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet esmė yra jį pakeisti“. Marxui rūpi kapitalistinės sistemos sunaikinimas, jos paneigimas, o neigimas marksistinėje filosofijoje visada turi paradoksaliai pozityvią prasmę – neigimas yra kūrimas. Šioje Marxo tezėje, kaip pastebi Martinas Heideggeris, glūdi neišvengiamas hermeneutinis prieštaravimas, kurį aš supaprastindamas perteiksiu sava iliustracija.

Jei valdai mechanizmą traukydamas už virvučių, tai rezultatą geriausiai pasieksi žinodamas, ką kokia virvutė daro. Tam turi sėdėti ir ilgai studijuoti mechanizmą. Visuomenė – tai juo labiau ne mechanizmas, o gyvas organizmas, kur virvučių funkcijos kinta jų net netampant, o patempus virvutę viskas keičiasi dar labiau. Todėl tam, kad pasaulį keistum, o ne tik bergždžiai stengtumeis, reikia pirma paaiškinti pasaulį. Todėl, Heideggerio žodžiais, „pirmoji sakinio dalis neigia klasikinės filosofijos reikmę, o antroji ją teigia“. Tai, ko gero yra priežastis, kodėl istoriškai Vakarų marksistai iš gatvės barikadų sulindo atgal į universitetus.

Visuomenė - tai tekstas, prie kurio prieiname su savo prie-tarais (tuo, kas ištariama prieš - istoriniu, kultūrinių ir kt. kontekstais). Tačiau skirtingai nei skaitant knygą, visuomenės „tekstas“ pastoviai keičiasi. Supratimo procese kinta ne tik suprantatysis, bet ir tai, kas suprantama. O jei suprantatysis yra dar ir keičiantysis, tai supratimo procesas darosi dar keblesnis. 

Marksizmą apibūdina šis dialektinis prieštaravimas tarp siekio pažinti visuomenę, pažinti proletariato išsivadavimo sąlygas ir išvaduoti proletariatą (pastarąjį siekį Heideggeris laikė peržengiančiu filosofiją, todėl jį įvardijo kaip teologinį). Ši įtampa marksizme taip ir lieka sunkiai įveikiama. Bet prieštaravimas visada marksistinėje filosofijoje buvo suvokiamas kaip progreso, o ne aklavietės pamatas, aklavietė visada buvo suvokiama kaip nauja pradžia, todėl prieštaravimo egzistavimas niekada neturėtų išgąsdinti marksizmo sekėjų. 

Krikščioniškoji filosofija teigia teorijos ir praktikos vienovę, ką iliustruoja Mortos ir Marijos (Lk 10) alegorija Origeno aiškinime. Evangelijos istorijoje Morta darbavosi virtuvėje, kol Marija sėdėjo prie Kristaus kojų ir klausėsi Jo mokymo. Pasiskundus Mortai dėl Marijos elgesio, Kristus atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. Jei kažkada Talis, užsižiūrėjęs į žvaigždes ir įkritęs į duobę, galėjo su panieka žiūrėti į besijuokiančią iš jo tarnaitę, tai Kristus išaukština Mortą kreipiniu: „Morta, Morta“ (plg. „Moze, Moze“ - Iš 3,4, „Sauliau, Sauliau“ - Apd 26,14). Marksizmas pasuko į kraštutinumą ir išaukštino Mortą, kuriai dirbant Kristus su Marija „veltėdžiavo“ - tas išaukštinimas ypač matyti sovietinėje „darbininkų grožio“ mitologijoje.

Antikoje neigiamą požiūrį į darbą iliustruoja Sizifo mitas. Komunistinėje pasaulėžiūroje neigiamą požiūrį į theoria iliustruoja paties Marxo „Kapitale“ romantizuojamas darbininko paveikslas. Krikščionybėje ši mąstymo ir darymo priešybė yra sunaikinama per darbo prasmės transformaciją santykyje su Dievu. 

Marksizmas, sekdamas savo Mortos idealizacijos prielaida, negalėjo neišsigimti. Kai žmogus daro vien tik tam, kad daryt (nes juk tikslas yra „pakeisti“, o ne „paaiškinti“), tada, iš tikro, jis pats atsiduria situacijoje kai „nebeįstengia suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų“. Juk tas socialinis nestabilumas, egzistavęs Marxo laikas, buvo iššauktas ankstyvojo kapitalizmo pelno-dėl-pelno siekio, kai bet kokiomis priemonėmis, nesuprantant nei kaip tai pakeis visuomenę, nei ką tai reikš žmonių gyvenimuose, imtos diegti naujovės, sugriovusios senąją socialinę tvarką. Šis nestabilumas gerokai sumažėjo pasikeitus kapitalistų elgesio logikai. Neabejotina, kad burtininkas, kuris nežino ką pats daro, ima kurti mitus, paaiškinančius jo veiklą - ideologiją. Bet istoriškai marksistai atsidurdavo daug keblesnėje padėtyje, nei kapitalistai.