Mindaugas Kubilius. Eucharistijos slėpinys (VII). Savižudis

Nuo Kūrėjo nusigręžusį arkangelą Bažnyčios Tėvai pavadino Luciferiu (lot. Lucifer – šviesą nešantis, Šviesanešys). Pradžioje Dievas sukūrė Šviesianešį, kad šis neštų kūrinijai Kūrėjo dovanojamą šviesą.

 Dievo Apšvieta yra Kūriniją įbūtinanti galia (plg. Jn 1,4). Tad ir Luciferis buvo sukurtas būti Dievo galios dalininku ir bendradarbiu Kūrėjo Meilės sklaidoje. Didis Dievo kūrinys Luciferis panoro būti didis nepriklausomai nuo Dievo ir kaip Dievas – kūriniją ir jos tvarką įbūtinančiu šaltiniu. Šis pradžioje didis Dievo prigimties atspindys ėmė trokšti SAVĘS kaip Dievo. Pirmiesiems žmonės Luciferio ištartas gundymas „ir jūs būsite kaip Dievas“ (Pr 3,5) išduoda jo nusigręžimo nuo Dievo paskatos  esmę: „būti kaip Dievas“ ir, dar daugiau, „būti Dievu“, t.y. pačia būties pilnatve ir kiekvieno kūrinio išsipildymo laidu. Jis ėmė žavėtis savimi tarsi Dievu ir nekęsti kūriniją įbūtinančio Dievo Sūnaus. Nes „visa per Jį [Dievo Sūnų] atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (Jn 1,3). Liuciferis troško, kad dangaus kunigaikštijos (plg. Kol 2,15; Ef 6,12) ir visa Dievo kūrinija jam „kaip Dievui“ paklustų. Todėl nuo savo šaltinio nusigręžęs  Šviesianešys jau pačioje Pradžioje niekino Dievo visagalybę (Jn 1,5)[1].  Ir būtent todėl pačioje pradžioje net prieš pasaulio sukūrimą Dievas išsirinko šviesos vaikus (plg. Ef 1,3-4), kurie, laikų pilnatvei atėjus, taptų įsikūnijusio Dievo Sūnaus kūno nariais, kad „per Jį, su Juo ir Jame“ nugalėtų šio pasaulio kunigaikštį Luciferį.   

Neigdamas savo priklausomybę Dievui ir Jo sukurtos prigimties tvarką, Liuciferis tapo prigimties griovėju. Visa savo suniekinta (taigi - tamsia) esybe bei Dievo dovanota, tačiau pasisavinta galia neigdamas Dievo kaip būties šaltinio būtinumą, jis ėmė neigti ir savo paties būtiškumą. Susidievinimas ir neišmatuojamas žavesys savimi, puikybė ir godumas, panieka ir griovimas, saviapgaulė ir beribio išmoningumo melas yra „šviesos“ nešėjo buvimo būdas.  

Pranašaudamas Viešpaties atėjimo ženklus, apaštalas Paulius mums apibūdina Nedorybės, arba Niekšybės, sūnų (žr. 2 Tes 2,9) ypatumus: “Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės sūnus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu” (2 Tes 2,3-4). Sūnus yra tėvo atvaizdas. Čia Apaštalas mums atskleidžia, kad šėtonas yra tas, kuris lyginasi su Dievu, apsimeta Dievu ir siekia užimti Dievo vietą. Nedorybės sūnus yra kiekvienas prieš Dievo visagalybę sukilusio Šėtono pasekėjas. Pabandykime suprasti, ką reiškia kūriniui lygintis su Dievu Kūrėju ir būti Niekdario pasekėju? Ką reiškia būti tokiu niekšu?

Tik Dievas Kūrėjas gali kurti būtį iš nieko (ex nihilo). Tuo tarpu sukurtosios protingos būtybės kuria ne iš nieko, bet iš Kūrėjo sukurtų esačių (bendriausia prasme - medžiagos). Jei kūrinys nori susilyginti su Kūrėju, jis turėtų galios niekį versti būtimi. Jis turi būti ir savo būties kūrėju, ir palaikytoju. Virsmas į niekį, t.y. kiekvieno mirtingojo likimas, jam grėsti irgi neturėtų. Mat kol kūrinys yra palaikomas kito būties, jis yra priklausomas, vadinasi, nelygus Kūrėjui, kuris yra nuo nieko ir nuo bet ko kito nepriklausomas.

Todėl, atmesdamas geros Dievo valios duotą būtį kaip esminį priklausomybės Dievui laidą, maištininkas įsirodinėja save kuriąs iš nieko. Maištininkui nieko kito nelieka. Neigdamas santykį su Kūrėju[2], kūrinys save pasmerkia  virsmui į nebūtį. Bandydamas bergdžiai įsibūtinti savomis pastangomis ir kartu neigdamas įbūtinančią Kūrėjo valią, puikuolis smerkia save savigriovai – virsmui į niekį. Ir ne tik save, bet ir visą, ką yra pajungęs savo valdžiai. Nors ir stokodamas Dievo Kūrėjo galios įbūtinti bei palaikyti esybes būtyje, tačiau būdamas protingu kūriniu su jam Kūrėjo atseikėta galia, maištininkas turi naudoja šią prigimties galią kažką iš kažko sukurpti. Šią galią jis ir įdarbina, pajungdamas kūriniją sau, idant perkurtų save ir kūriniją pagal turimos galios mastą ir, galų gale, patenkintų savo „didžią“ aklą aistrą ‘lygintis su Dievu’. Kitaip tariant, maištininkas kūriniją suniekina pagal savo niekšybės mastą. Tuo pačiu, niekindamas Kūrėjo atspindį kūrinijoje, jis žemina Dievą ir skatina Jo kaip nebūtinos esybės suvoktį.  

Atsiskleidžia sveikam protui sunkiai suvokiamas prieš Kūrėją sukilusio kūrinio saviapgaulės mastas: siekis įsirodyti savo visagalybę, galų gale virsta visišku kūrinio bejėgiškumu, t.y. grįžimu į niekį.[3] Ant sugriautos tikrovės, kurią tik Dievas ir teįbūtina, pamatų  šėtono stato savo netvarų galios iliuzijų pagrindu kurpiamą pasaulį. Tai - kiekvienos savitikslės galios siekinys.