Dievo Apšvieta yra Kūriniją įbūtinanti galia (plg. Jn 1,4). Tad ir Luciferis buvo sukurtas būti Dievo galios dalininku ir bendradarbiu Kūrėjo Meilės sklaidoje. Didis Dievo kūrinys Luciferis panoro būti didis nepriklausomai nuo Dievo ir kaip Dievas – kūriniją ir jos tvarką įbūtinančiu šaltiniu. Šis pradžioje didis Dievo prigimties atspindys ėmė trokšti SAVĘS kaip Dievo. Pirmiesiems žmonės Luciferio ištartas gundymas „ir jūs būsite kaip Dievas“ (Pr 3,5) išduoda jo nusigręžimo nuo Dievo paskatos esmę: „būti kaip Dievas“ ir, dar daugiau, „būti Dievu“, t.y. pačia būties pilnatve ir kiekvieno kūrinio išsipildymo laidu. Jis ėmė žavėtis savimi tarsi Dievu ir nekęsti kūriniją įbūtinančio Dievo Sūnaus. Nes „visa per Jį [Dievo Sūnų] atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (Jn 1,3). Liuciferis troško, kad dangaus kunigaikštijos (plg. Kol 2,15; Ef 6,12) ir visa Dievo kūrinija jam „kaip Dievui“ paklustų. Todėl nuo savo šaltinio nusigręžęs Šviesianešys jau pačioje Pradžioje niekino Dievo visagalybę (Jn 1,5)[1]. Ir būtent todėl pačioje pradžioje net prieš pasaulio sukūrimą Dievas išsirinko šviesos vaikus (plg. Ef 1,3-4), kurie, laikų pilnatvei atėjus, taptų įsikūnijusio Dievo Sūnaus kūno nariais, kad „per Jį, su Juo ir Jame“ nugalėtų šio pasaulio kunigaikštį Luciferį.
Neigdamas savo priklausomybę Dievui ir Jo sukurtos prigimties tvarką, Liuciferis tapo prigimties griovėju. Visa savo suniekinta (taigi - tamsia) esybe bei Dievo dovanota, tačiau pasisavinta galia neigdamas Dievo kaip būties šaltinio būtinumą, jis ėmė neigti ir savo paties būtiškumą. Susidievinimas ir neišmatuojamas žavesys savimi, puikybė ir godumas, panieka ir griovimas, saviapgaulė ir beribio išmoningumo melas yra „šviesos“ nešėjo buvimo būdas.
Pranašaudamas Viešpaties atėjimo ženklus, apaštalas Paulius mums apibūdina Nedorybės, arba Niekšybės, sūnų (žr. 2 Tes 2,9) ypatumus: “Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės sūnus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu” (2 Tes 2,3-4). Sūnus yra tėvo atvaizdas. Čia Apaštalas mums atskleidžia, kad šėtonas yra tas, kuris lyginasi su Dievu, apsimeta Dievu ir siekia užimti Dievo vietą. Nedorybės sūnus yra kiekvienas prieš Dievo visagalybę sukilusio Šėtono pasekėjas. Pabandykime suprasti, ką reiškia kūriniui lygintis su Dievu Kūrėju ir būti Niekdario pasekėju? Ką reiškia būti tokiu niekšu?
Tik Dievas Kūrėjas gali kurti būtį iš nieko (ex nihilo). Tuo tarpu sukurtosios protingos būtybės kuria ne iš nieko, bet iš Kūrėjo sukurtų esačių (bendriausia prasme - medžiagos). Jei kūrinys nori susilyginti su Kūrėju, jis turėtų galios niekį versti būtimi. Jis turi būti ir savo būties kūrėju, ir palaikytoju. Virsmas į niekį, t.y. kiekvieno mirtingojo likimas, jam grėsti irgi neturėtų. Mat kol kūrinys yra palaikomas kito būties, jis yra priklausomas, vadinasi, nelygus Kūrėjui, kuris yra nuo nieko ir nuo bet ko kito nepriklausomas.
Todėl, atmesdamas geros Dievo valios duotą būtį kaip esminį priklausomybės Dievui laidą, maištininkas įsirodinėja save kuriąs iš nieko. Maištininkui nieko kito nelieka. Neigdamas santykį su Kūrėju[2], kūrinys save pasmerkia virsmui į nebūtį. Bandydamas bergdžiai įsibūtinti savomis pastangomis ir kartu neigdamas įbūtinančią Kūrėjo valią, puikuolis smerkia save savigriovai – virsmui į niekį. Ir ne tik save, bet ir visą, ką yra pajungęs savo valdžiai. Nors ir stokodamas Dievo Kūrėjo galios įbūtinti bei palaikyti esybes būtyje, tačiau būdamas protingu kūriniu su jam Kūrėjo atseikėta galia, maištininkas turi naudoja šią prigimties galią kažką iš kažko sukurpti. Šią galią jis ir įdarbina, pajungdamas kūriniją sau, idant perkurtų save ir kūriniją pagal turimos galios mastą ir, galų gale, patenkintų savo „didžią“ aklą aistrą ‘lygintis su Dievu’. Kitaip tariant, maištininkas kūriniją suniekina pagal savo niekšybės mastą. Tuo pačiu, niekindamas Kūrėjo atspindį kūrinijoje, jis žemina Dievą ir skatina Jo kaip nebūtinos esybės suvoktį.
Atsiskleidžia sveikam protui sunkiai suvokiamas prieš Kūrėją sukilusio kūrinio saviapgaulės mastas: siekis įsirodyti savo visagalybę, galų gale virsta visišku kūrinio bejėgiškumu, t.y. grįžimu į niekį.[3] Ant sugriautos tikrovės, kurią tik Dievas ir teįbūtina, pamatų šėtono stato savo netvarų galios iliuzijų pagrindu kurpiamą pasaulį. Tai - kiekvienos savitikslės galios siekinys.
Aišku,
grįžimas į niekį jokiu būdu nėra „įsibūtinimas“, Dievą ir save neigiantis kūrinys
niekada netampa lygus Dievu. Šėtonas tesugeba iškreipti Dievo sukurtos
prigimties pasaulį. Meilė - Kūrėjo
prigimties esmė - , kurios galia yra įbūtinamas pasaulis, Liuciferio iš
prigimties turimoje galioje virsta Kūrėją atspindinčios prigimties priešybe.
Tai yra, Kūrėjo įbūtinama SAVASTIS - dovanotos duoties atsidavimas KITAM -
virsta besaike dovana SAU, būtent, godus AŠ plėtimas iki begalybės, nusavinant
KITŲ kūrinių būtiškumą. Tokiu būdu SAU be saiko meluodamas kūrinys tampa
bjauria SAVĘS karikatūra. Tačiau ‚šviesanešio‘ įvaizdžiu šėtonas įnirtingai dangsto
iškreiptą ir iškreipiančią išniekintos prigimties Bjaurastį.
Susiduriame su paradoksu: ar apsiribojus galima įrodyti savo beribiškumą? Ar neigimas gali būti teigimu? Neieškokime šviesos tamsoje. Beribė saviapgaulė pirmiausiai pasireiškia visišku sveiko proto iškreiptumu. Tačiau pati Šviesianešio tamsėjimo priežastis ir būdas yra net labai akivaizdūs: pavydas ir godumas. Susidievinantis Liuciferis yra valdomas beribio pavydo ir kartu godumo siekinio: idant įsirodytų sau ‚lygumą su Dievu‘ (t.y. absoliutų SAVO būtinumą), jam privalu savintis kūrinijos būtiškumą įmanomai didžiausiu būdu.
Taigi, savo beribę puikybę Šviesanešys gali įrodinėti tik plėsdamas įsivaizduojamai absoliučios valdžios Dievo kūrinijai ribas (plg. Mt 4,8-9). Jo įsikalbamas visa apimantis AŠ (kitaip - egocentriškumas) siekia įrodyti savo kaip būties viseto „kūrėjo“ tikroviškumą.
Žinia, šis įrodinėjimas virsta SAVĘS neigimu. Todėl šėtonas yra neišvengiamai SAVĘS išsižadėjimo ir savigriovos (kurią jis būtinai pateikia kaip būties pilnatvės turėjimą) kelyje, nes jo puikybė peržengia Kūrėjo nubrėžtas prigimties ribas. Šėtonas negali netrokšti galios būtybėms ne tik dėl puikybės masto, bet ir dėl to, kad jam pačiam tragiškai trūksta būtiško būtinumo: tampantis nieku, jis - kaip kūrinys - visgi trokšta būti! Taigi, negalėdamas išsivaduoti iš savo „dieviškos“ puikybės, šis nuo Dievo duotos SAVASTIES į nieką bėgantis AŠ godžiai trokšta galios kūrinijai sutelkimo kaip įsibūtinimo ir kartu „įsidievinimo“ pagrindo. Kitaip tariant, savo būtiną ir pilnatvišką būtiškumą įrodinėjantis niekingasis „dievas“ siekia perkurti pasaulį pagal iškreipto ir netikroviško „dievo“ atvaizdą, kad Dievo kūrinija taptų jo paties tariamo tikroviškumo įrodymu. Tokia Liuciferio ‘kūrybinga saviraiška’ pasireiškia netvariais santykiais grįsto pasaulio kurpimu ir - būtinai! - aklo tikėjimo jo „didžia“ galia, o kartu ir jo sukurpto iliuzinio pasaulio tvarumu prievartiniu skiepijimu. Bet šėtonas, įkalintas lyginimosi su Dievu aistros ir beprotiškos saviapgaulės, negali sustabdyti savigriovos, negali netrokšti Dievo kūrinijos pragaišties. Todėl jo pasaulis yra iš esmės netvarus.[4]
Štai tokiu būdu 6ėtonas trokšta užimti „šio pasaulio
dievaičio” (2 Kor 4,4) sostą. Prisidengęs šviesos angelo skraiste[5]
ir apgaule suviliojęs žmogų, šėtonas pajungė kūriniją visą niekinančiai tuštybei (žr. Rom 8,20)[6], ir toliau
vargingai dėl savo visaniekinančios galios kūrinijai nepaliaujamai kovoja.
Blogis yra kūriniją griaunantis niekis - didysis kūrinijos parazitas. Melo tėvas, negalįs sukurti būties, trokšta savo valdžiai pajungti Dievo sukurtąsias būtybes, kad šios Dievo įbūtintą pasaulį sujauktų. Todėl šėtono gundymo taikinyje ir atsirado Dievo visai kūrinijai viešpatauti paskirtas konkurentas - žmogus (plg. Pr 1,28).
Blogis yra kūriniją griaunantis niekis - didysis kūrinijos parazitas. Melo tėvas, negalįs sukurti būties, trokšta savo valdžiai pajungti Dievo sukurtąsias būtybes, kad šios Dievo įbūtintą pasaulį sujauktų. Todėl šėtono gundymo taikinyje ir atsirado Dievo visai kūrinijai viešpatauti paskirtas konkurentas - žmogus (plg. Pr 1,28).
[1] „šviesa
spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė” (Jn 1,5)
[2] Be abejonės, tik savo
savivokos lygmenyje, tačiau ne tikrovės plotmėje.
[3] Išpuikėlio gyvenimą nuolatos
lydi nesutaikomi prieštaravimai ir mirties baimė: viena vertus, išpuikėlis tikinasi
esąs pasaulį valdanti galia, vis godžiai kaupdamas valdžią kūrinijai savai
visagalybei įsirodyti; kita vertus, jis tuo pat metu išgyvena vis augančią
virsmo į niekį nuojautą ir itin tikrovišką baimę prarasti SAVE ir visa, kas
tapo nuo-SAVA. Po triumfuojančio proto puikybės ir netikroviško savęs sureikšminimo
skraiste, išpuikėliška savimonė giliai slepia niekiu virstančio SAVĘS
atpažinimą ir galutinio SAVĘS praradimo
bei išnykimo nerimą.
[4] Šėtonas yra lyg už šiaudo besigriebiantis protą praradęs
savižudis. Viena vertus, jis niekina kūriniją lyg būdamas KAŽKAS;
kita vertus, būdamas iš esmės nieku, jis griebiasi kūrinijos kaip bent kažko.
[5] “Ir
nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu”
(2 Kor 11,14).
[6] “Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei - ne
savo noru, bet pavergėjo valia - su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota
iš pragaičties vergovės ir įgis Dievo vaikų laisvę. Juk mes žinome, kad kad
visa kūrinija tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8,20-22).
0 komentarai